Uždaryti

Vanojimas

Jūs esate čia: / » Pirtininkams » Vanojimas

Vanojimasis šviežiomis ar džiovintomis vantomis – tai labai sena pirties technika, daug šimtų metų džiuginanti jauną ir seną, sveiką ir ligonį, turtingą ir vargšą. Kas nors kartą patyrė švelnų ir galingą vantos prisilietimą, jos skleidžiamą gaivų ir šiltą miško kvapą, užsimiršo klausydamasis jos paslaptingo šnarėjimo, sutiks, kad vanta pelnytai vadinama pirties karaliene. O sugebėjimas vikriai valdyti ją, suteikiant gulinčiam ant plautų kolegai nepakartojamą malonumą yra vertas tikros pagarbos. Jau nekalbant apie tai, kad tai yra tikrai nelengvas ir pasiaukojimo reikalingas darbas.
Kiekvienas vanotojas turi savų įpročių ir paslapčių. Tas pats vanojimo būdas skirtingų žmonių atliekamas gali duoti skirtingus rezultatus. Todėl, net ir prisiklausę ar prisiskaitę pačių įvairiausių patarimų, nepalaikykite jų vieninteliais teisingais ir niekada nepamirškite mokytis iš gyvų šio amato meistrų. Už kantrybę ir pasiaukojimą jums bus atlyginta – jūs tapsite savo nepakartojamo metodo autoriais ir atlikėjais.
Temperatūrą ir drėgmę vanojimo metu parenkame pagal „kliento" skonį ir savijautą. Žmonės yra įvairūs – vieniems tinka žemesnė temperatūra ir didesnė drėgmė – tai ypač pasakytina apie širdininkus, kitiems geriau tiks karštesnė ir sausesnė garinė. Taip pat ir su pėrimosi laiku – patyręs „pirčiuolis" išbus ilgiau, naujokas – trumpiau. Geras pirtininkas yra tik tas, kas jaučia garinės temperatūrą. Jei karšta – reikia veikti atsargiau, palengva, sulėtintai, o prie galvos visai sustoti. Kūnui įšylus ir pasirodžius prakaitui, galima pertis aktyviau.

Visgi žmogui, niekada to nepatyrusiam ar bent jau nebuvusiam pirtyje, kurioje yra vanojama, gana keblu paaiškinti, kas tai yra. Ir dar sunkiau, jei reikia rasti tai nusakantį žodį kokia nors šio reiškinio nepažįstančia užsienio kalba. Nėra reiškinio, nėra ir žodžio (beje, žodžio „vanta“ dažniausiai irgi neįmanoma išversti – net rusai šią „pirties karalienę“ vadina tuo pačiu žodžiu, kaip ir šluotą – веник). Atsivertę „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ irgi nedaug ką išsiaiškintume: žodis „vanoti“ čia apibrėžiamas kaip „perti pirtyje vanta, prausti, mazgoti“. Žodžiu, kaip nori, taip suprask... Aišku viena: vanojimas – tai kažkoks ypatingas pirties garinėje vykstantis veiksmas. Kuris išoriškai panašus į mušimą, plekšnojimą, mojavimą vantomis (būtent taip žodis „vanoti“ paprastai ir verčiamas į kitas kalbas). O kaip yra iš tikrųjų ir kas gi ten vyksta?

Kas yra vanojimas?

Ko gero tiksliausia būtų sakyti, kad vanojimas – tai ypatinga pirties masažo technika, kurioje naudojama šiluma, karštas garas, vantos ar kitos pagalbinės priemonės bei įvairūs masažo judesiai – nuo lengvo braukymo, krapnojimo ar vėdavimo iki aktyvaus plakimo, pėrimo. Kaip ir kitos masažo technikos, vanojimas turi tą patį pagrindinį tikslą – sušildyti ir atpalaiduoti žmogaus kūną, padėti atsipalaiduoti emociškai. Tačiau, priklausomai nuo situacijos ir kliento poreikių, jis gali būti ir švelnus relaksacinis, ir kaitrus, stiprus.

Kas sugalvojo vanojimą?

Šios technikos kūrėjas, deja, taip ir liks nežinomas. Nes jo įvardinti paprasčiausiai neįmanoma. Vanojimas – toks pat senas reiškinys, kaip ir pati pirtis. O pirtis, jei tikėsime istoriniais šaltiniais, į šiuos kraštus atkeliavo drauge su pirmaisiais čia atklydusiais žmonėmis ir savo amžių skaičiuoja ne šimtmečiais, bet tūkstantmečiais. Ilgomis ir šaltomis žiemomis žmonėms reikėjo sugalvoti būdą, kaip sušilti ir nusiprausti. Pats paprasčiausias – įkaitinti patalpoje akmenis ir užpilti ant jų vandens, kad būtų garo. O tuomet labai natūraliai turėjo atsirasti noras kažkuo nutrinti, pamasažuoti niežinčią ir atmirkusią odą, nugremžti nuo jos nešvarumus. Patogiausia tai buvo daryti medžių šakų ar žolių sauja. Tikriausiai nesunku buvo pastebėti, kad mostelėjus tokiu šakų ryšuliu kūną maloniai apglėbia šiluma – garas. O jei tai malonu, kodėl gi nepamėginus tuo pasinaudoti? Toks būtų bene vienintelis logiškas paaiškinimas, kas ir kodėl sugalvojo vanojimąsi. O toliau tos žinios buvo tiesiog perduodamos iš kartos į kartą, tobulinamos, pritaikomos. Taigi galima sakyti, jog gyvoji vanojimo tradicija ateina iš daugelio tūkstantmečių patirties. Tačiau kaip ir viskas, kas gyva, ji nestovi vietoje, keičiasi, įgauna naujas formas ir idėjas.

Kiek vanojimas yra paplitęs pasaulyje?

Pirtį žino ir turi daugelis pasaulio tautų. Tačiau toli gražu ne visose pirtyse yra vanojamasi. Paprastai vanojimas asocijuojasi su tuo, kas vadinama slaviška ar lietuviška pirtimi. Ne vienas gal nustebs, bet vanojasi ir suomiai (nors kažkodėl esame įsikalę stereotipą, jog suomiška pirtis – būtinai sausa ir karšta kaip orkaitė, kur mosuoti vatomis būtų tolygu savęs kankinimui). Ko gero tiksliausia būtų sakyti, kad vanojimas – šiaurės vakarų Europos pirties ypatybė. Būtent taip tai ir apibrėžia amerikiečiai. Be abejo, skirtingose šalyse vanojama gali būti skirtingai. Tai lemia ir tiesiog skirtinga tradicija, ir įpročiai, ir net klimatas bei labiausiai paplitę augalai. Tarkim, lietuviai ar suomiai pirtyse mielai naudoja kadagį, tuo tarpu ukrainiečiam kadaginė vanta atrodo gana egzotiškai, nes ir pačių kadagių ten reta, o Sibire populiarios kėnio vantos – egzotiškas reiškinys lietuviams.

Kokia klasikinė vanojimo procedūros eiga?

Kiekvienas pirtininkas turi savo paslapčių ir metodų, o kiekvienas vanojimas irgi yra skirtingas. Tačiau paprastai pradžioje žmogus yra guldomas ant pilvo (nors galima ir ant nugaros – tai irgi leistina) ir vaikant garą pradedamas palengva šildyti. Visų pirma vanojamojo kūnas pripratinamas prie naujų pojūčių – vanta vėduojama išilgai kūno, paskui švelniai liečiama. Paskui galima prispausti įkaitusias vantas prie padų ir šiek tiek palaikyti. Paprastai padams reikia daugiau šilumos ir jų šildymas ne tik malonus, bet ir atpalaiduojantis. Odai įprantant prie vanojimo, švelnus tapšnojimas palengva virsta aktyvesniais pliaukštelėjimais. Visgi nevalia pamiršti, kad vanojamasis „pasirašė“ pirties vanojimo, o ne rykščių procedūrai ir kad karščio paveikta oda yra jautri smūgiams, o receptoriai yra „pavargę“, atbukę ir periamasis dažniausiai neobjektyviai suvokia smūgių stiprumą. Pėrimo metu jis gal ir nesiskųs, o paskui bus nemaloniai nustebęs, pamatęs iki kraujosrūvų nučaižytus šonus. Pakankamai įšildžius nugarą, kliento prašoma apsiversti ant nugaros ir panašiai „apdorojamas“ pilvas bei krūtinė. Ši kūno pusė yra jautresnė, todėl kur kas atidžiau stebimas pirties garas, jei reikia, sumažinama vantos judesių amplitudė. Kitas etapas – tai jau tikrasis pėrimas. Temperatūrai sumažėjus, veikiama energingiau, vanojimasis pradeda priminti „plakimą“. Bet tik išoriškai priminti, nes vantos ir toliau turi judėti lengvai, vos priliesdamos kūną. Kartas nuo karto užpilama vandens ant akmenų, kad temperatūra nekristų, ir švelniai, bet užtikrintai vantos leidžiamos iš aukščiau, tarsi švelniai plekšnojant kūną. Periama nuo pėdų iki juosmens, paskui nuo sprando iki juosmens. Temperatūra – pagal vanojamojo skonį ir sveikatos būklę. Priekinės kūno pusės pėrimą baigiame švelniu glostymu vantomis išilgai kūno. Tokio nugaros ir pilvo pėrimo pirties naujokams dažniausiai pakanka. O mėgstančių įšilti kaip reikiant prašoma apsiversti ir nugara periama dar sykį, tiktai intensyviau. Vanoti reikia baigti tada, kai dar jaučiamas malonumas, nereikia skatinti periamąjį kęsti karšti iki „paskutinio“ – tai gali būti pavojinga, nes staigiai atsistojus nuo plauto žmonėms pradeda suktis galva.

Kokios vantos naudojamos vanojimui?

Vanojimo metu dažnai naudojamos skirtingų augalų vantos, besiskiriančios savo fizinėmis ir energetinėmis savybėmis. Pirmoje vanojimo stadijoje dažniausiai naudojamos negatyvią energiją išsklaidančias vantas, visų pirma drebulė. Paskui sušylama, periantis klasikine beržine vanta. Jei norima sušilti dar labiau – naudojama ąžuolinė, kurios sunkūs platūs lapai sukaupia daug šilumos. Beržas ir ąžuolas tuo pačiu metu energetiškai „pamaitina“ žmogų, o jų skleidžiamos biologiškai aktyvios medžiagos veikia mūsų odą, kvėpavimo takus. Moterims ąžuolo vietoje labiau tiks švelnesnė ir kosmetinį poveikį turinti liepa, taip pat šermukšnis, o vyrams – guoba. Gerai sušilus laikas naudoti spygliuočių vantas – kadagį, pušį. Kai žmogaus oda yra gerai įšilusi, ji tampa elastingesnė, mažiau bijo adatėlių įdūrimų. Patartina ją dar suminkštinti patepus aliejumi ar medumi. Po pėrimo kadagiu labai tinka kokia nors plačialapė švelni vanta, išlyginanti emocijas, išsklaidanti įtampą – liepa arba klevas. Kitas, iš retesnių augalų surištas vantas naudojame tais atvejais, kai norime konkretaus poveikio vidaus organui arba esant konkrečiai organizmo būklei. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra vanojimas dilgėlėmis. Jomis vanojamas juosmuo, nugara, ypač tada, kai kankina reumatinio pobūdžio skausmai. Kad dilgėlė nedegintų, vanta po kelias sekundes pakaitomis kelis kartus pamerkiama į karštą ir šaltą vandenį. 

Kaip vantos paruošiamos?

Pats paprasčiausias ir geriausias būdas – naudoti šviežias, ką tik suskintas ir surištas vantas. Jų ir ruošti nereikia – surišai ir naudok. Išimtis – dygios spygliuočių vantos (pvz., kadagio). Jos prieš vanojimą nuplikomos ar dar ir padaužomos į plautą, kad taptų švelnesnės. Deja, šviežių vantų sezonas ne toks jau ir ilgas, todėl (kaip ir visus kitus žalumynus) jas tenka kažkaip užkonservuoti. Populiariausias konservavimo būdas – džiovinimas. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja ir šaldymas. Žinovai teigia, jog vantas galima ir sūdyti, tačiau praktikoje tas būdas beveik nenaudojamas. Šaldytų vantų prieš naudojimą praktiškai nereikia kaip nors specialiai ruošti – pakanka išvynioti ir papurtyti, kad išsiskleistų lapeliai. Jos praktiškai nesiskiria nuo šviežių. Tuo tarpu džiovintas vantas reikia išmirkyti, atgaivinti. Yra bent keli skirtingi būdai, kaip tai padaryti. Svarbu, kad išmirkyta vanta būtų kuo panašesnė į šviežią, nepermirkusi ir nepanaši į šlapią skudurą – su tokia garo nepavaikysi.

Kodėl prieš vanojant ar vanojimo metu ant akmenų pilamas vanduo?

Tokiu būdu vadotojas formuoja „garo pagalvę“, kurią ir naudoja vanojimo metu. Būtent garą mes ir jaučiame kaip tą malonią visą kūną apgėbiančią šilumą. Vanta – tik priemonė garui valdyti. Sumaniai naudodamas garą, vanotojas gali sukurti visą gamą pojūčių: švelnias šilumos bangeles ar dykumos vėją, gali išmaudyti švelniame kaip puta gare ar tiesiog panardinti į kaitrą. 

Koks vanojimo poveikis žmogui?

Kaip ir kiekvieno gero masažo. Be to, vanojimas vanojimui nelygus. Priklausomai nuo situacijos, nuo žmogaus ir nuo pageidavimo, jis gali būti ir atpalaiduojantis, raminantis, ir stimuliuojantis, suteikiantis energijos bei žvalumo. Vanojimas giliai ir veiksmingai įšildo sąnarius, raumenis, sausgysles, padeda jiems atsipalaiduoti. Tinkamai parinktos vantos – ir puiki kosmetinė priemonė, valanti ir tonizuojanti odą, padedanti atsikratyti daugelio jos problemų, mažinanti celiulitą ir t.t. Tačiau bene svarbiausias vanojimo poveikis – emocinis, psichologinis. Daugelis tą jausmą apibūdina paprasti: „Jaučiuosi tarsi iš naujo gimęs.“ Argi bereikia geresnio pagyrimo šiam tūkstantmečius tobulintam menui?

„Lambasting news", 2011 m. vasaris

Taip pat skaitykite
 

 

Tas nuostabus vanojimas

Tas nuostabus vanojimas

Vantos menas yra ne tik karštas, jautrus, bet ir pakankamai vizualus. Įžvelgti vanojimo niuansus su fotokamera yra itin… Toliau

Vanojimo čempionatai

Vanojimo čempionatai

Vanojimo čempionatai pradėjo vykti 2008 m. Pirties akademijos iniciatyva. Jų tikslas yra išpopuliarinti vanojimą kaip meną, kaip… Toliau

Komentarai

Straipsnis neturi komentarų. Būk pirmas!

(Reikia prisijungti, kad galėtumėte rašyti komentarą.)

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

Renginiai

Darbo su kūnu pagrindai dūminėje pirtyje

2017-10-29
Liko 8 vietos
Renginio vieta: Pirčių sodas, Pikeliškių sen. Vilniaus raj.

Pirtis ir sveikata. Pirties procedūros vedimas.

2017-11-04
Liko 6 vietos
Renginio vieta: Zujūnų km., Vilniaus Raj

Eteriniai aliejai pirtyje. Mikroklimato kūrimas.

2017-11-12
Liko 14 vietų
Renginio vieta: Vilnius

 vanojasi piesinukas