Grabnyčios

Vasario 2 d. – Grabnyčios. Po pusiaužiemio (sausio 25 d.) saulė jau visai juntamai ima krypti pavasariop. Sakoma, jog per Grabnyčias gaidys jau gali atsigerti iš po lašais.

Tą dieną katalikai mini Kristaus Paaukojimo šventę, bažnyčiose šventinamos žvakės, kurias būdavo įprasta uždegti prie mirštančiojo ar perkūnijos metu, kad apsaugotų namus nuo žaibo kirčio. Būtent su Perkūnu, o ne su grabu (kitaip tariant, karstu) ir siejamas pats šios šventės pavadinimas. Lenkiškai ši diena vadinama Gromnice (pažodžiui būtų maždaug Perkūninė). Lietuviai tą dieną skirdavo pagerbti Perkūnui ir namų ugniai, prašydami apsaugos ir palaiminimo.

Grabnyčių diena uždaro paskutines Kalėdų ir žiemos švenčių duris ir atveria pavasario laukimą, todėl šią dieną būdavo nemažai pačių įvairiausių burtų ir spėjimų. Jei diena būna saulėta, manyta, jog pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą bus vešlios pievos. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, dėl to ūkininkams gali pritrūkti pašaro.

Labai svarbios buvo ir Grabnyčių žvakės. Kadangi tikėta, kad tokia žvakė atginanti perkūnijos grėsmę, ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba prie krosnies, užslinkus audrai. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du jos gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“. Suvalkiečiai grabnyčių žvake net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, – belieka lininę skepetą užmesti. Burtai su Grabnyčių žvake pasako, kas žmogaus laukia tais metais. Grabnyčių dieną su šiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – gali būti, kad kas nors iš namiškių greitai mirs.

Grabnyčios pirtyje

Kaip Grabnyčių dieną galėtume paminėti pirtyje? Matyt, visų pirma – uždegdami natūralaus vaško žvakę, pabūdami prie apvalančios gyvos ugnies, pajusti ryšį su Dangumi ir Žeme, su protėvių tradicija. Be to, pakvipus pavasariu ir ėmus balti beržų kamienams, metas pradėti žadinti kūną ir vaduotis iš žiemos snaudulio. Ypač tam tiktų smagios ir kaitrios ąžuolinės vantos. Juk ąžuolas, kaip žinia, siejamas su Perkūnu. Kuris, be kita ko, yra ir Vyriausiasis Pirtininkas. Taigi, tam tikra prasme Grabnyčios yra šiek tiek ir pirtininkų šventė.