Uždaryti

Medus

Jūs esate čia: / » Namų SPA » Priemonės » Medus

Sakoma, jog ant savo odos galima tepti tik tai, ką visiškai ramiai galėtum valgyti. Taigi pirties kosmetikos priemonės dažniausiai yra tai, kas naudojama ir virtuvėje. Nieko nuostabaus, jog viena iš pačių maloniausių, universaliausių ir prieinamiausių priemonių yra medus. Jis tinka ir patinka beveik visiems. Indelis šio kvapnaus stebuklo būtinai atsiras beveik kiekvieno pirtininko pirties reikmenų krepšyje. Kodėl? Greičiausiai todėl, kad pakanka praverti visais vasaros aromatais dvelkiantį indą ir žmonės ima šypsotis.

Medaus aromatas mums asocijuojasi su vasara, šviesa, šiluma, atostogomis, močiutės pyragu ir šviežiu kaimišku sūriu bei daugybe kitų malonių prisiminimų. Tad nors apie medų retai kas kalba kaip apie aromaterapijos priemonę, bet medaus aromatas mus nuteikia šildytis, atsipalaiduoti, mėgautis gyvenimu ir atsiverti pirties malonumams. Medus puikiai tinka ir įžanginei „priepirčio procedūrai“ – tradiciniam arbatos gėrimui prieš pirtį. Liepžiedžių, ramunėlių, aviečių arbata su šaukšteliu medaus ne tik padės sušilti ir maloniai nuteiks, bet ir paskatins prakaitavimą. Tačiau turėkite omenyje, kad medaus negalima dėti į karštą skystį – dings visos jo gydomosios savybės. Geriausia pakabinti šaukštelį medaus ir po truputį ragaujant užgerti arbata. Beje, žinovai teigia, jog būtent medaus skonis yra pagrindinis argumentas, leidžiantis mums išsirinkti tinkamiausią medaus rūšį. Mūsų burnoje esantys receptoriai tobulai parenka tai, ko šiuo metu labiausiai reikia. Taigi jei medus mums skanus, vadinasi, jis ir tinkamas. Ir nenustebkite, jei vieną kartą tas pats medus jums pasirodys skanus, o kitą – nebe. Keičiasi mūsų būsena, keičiasi ir poreikiai. Be abejo, kalbame tik apie gerą, kokybišką ir natūralų medų, ne apie dirbtinius jo pakaitalus (kurie, tiesą sakant, visai ne medus, specialiai paruoštas cukraus sirupas). Taigi koks būna medus?

Medaus klasifikacija

Skaitydami literatūrą, arba pirkdami medų ko gero dažniausiai susidursite su jo botaniniu įvardinimu. Jums pasiūlys pievų ar miško medaus, parekomenduos liepžiedžių, dobilų ar kokio nors kito augalo žiedų medų. Neįgudusiam medaus ragautojui teliks patikliai kinkuoti galvą. Jei sako, kad taip, vadinasi, taip... Tad kalbą apie medaus klasifikaciją pradėsime iš kitos pusės – tų jo ypatybių, kurios visiems aiškios. Moksliškai tariant, nuo jo organoleptinių savybių. Nesibaiminkite įmantraus žodžio – jis reiškia savybes, kurioms įvertinti pasitelkiami mūsų jutimo organai ir pojūčiai: rega, uoslė, skonis, lytėjimas (gaila, kad medaus neįmanoma įvertinti klausa – būtų galima sakyti, jog jis veikia visas mūsų jusles). 

Spalva

Nors daugelis pasakytų, jog medus yra geltonas, iš tiesų jo spalvų gama pakankamai įvairi – nuo skaidraus, bespalvio ar balto iki tamsiai rudo ar beveik juodo. Šviesiausias, skaidrus, būna baltųjų akacijų, dobilų, aviečių medus. Susikristalizavęs rapsų medus gali būti visiškai baltas ir savo išvaizda priminti taukus ar parafiną. Tuo tarpu grikių, viržių, miško medus bus sodrios tamsios spalvos. O pats tamsiausias, „juodas medus“ renkamas ne iš žiedų, bet iš lipčiaus, kurį išskiria amarai, arba iš saldžių kai kurių augalų syvų (pvz., yra net toks dalykas kaip eglių medus, kuris gali būti ir visiškai juodas, kaip degutas). Beje, medaus spalva gali priklausyti ir nuo jo laikymo sąlygų, korio, kuriuose jis buvo, senumo bei kitų faktorių. Nepamirškite, kad medus – gyvas produktas.

Kvapas

Medaus kvapas priklauso nuo to, iš kokių augalų jis surinktas. Arba priešingai – iš medaus kvapo galime geriausiai nuspėti, koks jis. Stipriausiai kvepia iš kvapnių augalų (pvz., liepų žiedų ar melisų) surinktas medus. Kartais medaus kvapas gali ir nepatikti. Nemažai kam nelabai malonus grikių medaus kvapas. Nors pats medus tikrai nėra blogas. Gali būti, jog medus beveik ar visai bekvapis (pvz., lipčiaus). Pats kvapniausias būna šviežias, ką tik surinktas medus. Pastovėjęs jis, logiška, daugiau ar mažiau nusikvepia.

Skonis

Kaip minėta, skonis – vienas iš svarbiausių požymių, rodančių, tinka jums tas medus ar ne. Be abejo, medus visų pirma saldus. Tačiau priklausomai nuo to, iš kokių augalų surinktas, jis gali turėti ir šiokio tokio rūgštumo ar net kartumo prieskonio (pvz., kiek karstelėjęs gali būti lipčiaus ar gluosnių medus). Svarbiausia, kad jis neturėtų pašalinių skonių, kurių medus „prisigaudo“ labai greitai (pamenat patarlę apie šaukštą deguto, kuris gali pagadinti visą statinę medaus?). 

Konsistencija

Šviežias, ką tik suneštas medus, būna skystas, panašus į sirupą. Pastovėjęs 1-2 mėnesius jis susikristalizuoja. Tačiau ir tada jis gali labai skirtis: gali būti minkštas, grūdėtas, stambiais ar smulkiais kristalais, gali būti kietas ir vos atpjaunamas. Nei vienas, nei kitas nėra geresnis ar „tikresnis“. Visgi jei kalbame apie medaus naudojimą pirtyje, grynai iš praktinės pusės geresnis tas, kuris būna minkštesnis, nei tas, kurio konsistencija primena plytą. Be abejo, kietą medų visada galima pašildyti ir taip suminkštinti, tačiau svarbu jo neperkaitinti. Eilinį kartą prisiminkite – kaitinti medaus iki didesnės temperatūros nei maksimali galima kūno temperatūra tikrai nereikia. 

Galima medų klasifikuoti ir pagal gamybos ar pateikimo būdą. Pats paprasčiausias – medus koriuose. Taip, kaip jį „sufasavo“ pačios bitės. Didžioji dalis parduodamo medaus yra išsuktas specialia centrifuga. Varvintas medus gaunamas, kai koriai atakiuojami ir leidžiama medui laisvai išvarvėti. Dar medus gali būti spaudžiamas, presuojamas, filtruojamas – tuo atveju, kai koriai sumaigomi. Bene įdomiausias ir daugeliui negirdėtas medaus gavimo būdas – pirties medus. Tai senovinis metodas, kai medus iš korių išvarvinamas, laikant jį šiltoje pirtyje. Jei dabar kas tai ir praktikuoja, būtų didelė egzotika, tik dar kartą įrodanti seną ir glaudų pirties ir medaus ryšį. 

Negalima bent trumpai neužsiminti ir apie skirtingų augalų medaus savybes. Nors turėkite omenyje, kad gryno kokio nors augalo medaus praktiškai nebūna. Bitė – padaras laisvas, jos nepririši ir instrukcijomis nesuvaržysi, kur norės, ten skris, kokį žiedą ras, iš tokio ir nektarą rinks. Paprastai sakoma, jog medus monoflorinis (t.y. surinktas iš vieno augalo), kai bent pusė jo surinkta iš vieno augalo žiedų. Kitais atvejais jis vadinamas polifloriniu (surinktu iš daugelio augalų). Toks medus dažniausiai įvardinamas pagal vietą ar/ir laiką, kur ir kada buvo surinktas. Pvz., pavasarinis medus, miško medus, pievų medus, laukų medus, rudeninis miško medus ir pan. Poliflorinis medus laikomas vertingesniu. Tačiau kiekviena medaus rūšis savaip įdomi ir gera.

Liepų medus. Daugelio pats mėgstamiausias, maloniai kvepia liepų žiedais, šviesiai geltonos spalvos. Ypač populiari priemonė nuo visų peršalimo ligų. Tinka jautriai odai, opoms, žaizdoms gydyti. Vienas tinkamiausių kosmetinėms procedūroms.
Dobilų medus. Labai šviesus, gali būti beveik baltas, kvapnus, švelnus. Tinka virškinimo sutrikimams kvėpavimo takų ligoms gydyti, teigiamai veikia emocijas. 
Aviečių medus. Šviesus, malonaus, gana stipraus kvapo. Skatina prakaitavimą, naudojamas peršalimo ligoms gydyti. 
Viržių medus. Tamsus, su rausvu atspalviu, šiek tiek karstelėjęs. Tinka turintiems inkstų, šlapimo pūslės, prostatos problemų. 
Rapsų medus. Baltas ar šviesiai gelsvas, kvapas nestiprus. Vartojamas virškinimo problemoms gydyti. Kadangi šis medus nėra labai išvaizdus, ne visi jį vertina. Tačiau kosmetiniams tikslams jis tinka kuo puikiausiai, ypač jei ruošiate mišinius su žolelėmis ar eteriniais aliejais, kur išraiškingas medaus kvapas gali būti greičiau trūkumas, nei privalumas. 
Grikių medus. Tamsus, beveik rudas, skonis ir kvapas stiprūs, aštroki, specifiniai. Šis medus žmonėms arba patinka, arba ne, abejingų būna retai. Jame gausu geležies ir kitų vertingų medžiagų, vartojamas nuo mažakraujystės, stiprina organizmą, gerina imunitetą, teigiamai veikia nervų sistemą. 
Pievų medus, miško medus. Jis gali būti labai įvairus – priklauso nuo metų laiko, nuo vietos, nuo tose vietose ir tuo metu žydinčių augalų botaninės sudėties. Toks medus pats vertingiausias, o jo veikimas – plačiausias. 

Medaus gydomosios savybės

Apie medaus gydomąsias savybes galima kalbėti labai trumpai: juo gydoma beveik viskas. 3500 metų senumo egiptiečių papiruse apie medų rašoma: „Medus... teikia sveikatos visiems vidaus organams, gimdo jėgą, mažina karštį..., ilgalaikis jo vartojimas stiprina valią, suteikia lengvumo kūnui, išsaugo jaunystę, prailgina gyvenimo metus.“ Nelabai ką prie viso to ir pridursi... Nė vienas senosios medicinos traktatas neapsiėjo be skyrelio apie medų, jis vartotas praktiškai visų tautų liaudies medicinoje. Senovės graikų filosofas Demokritas, kuris nugyveno garbų 110 metų amžių, teigė, jog kūno išorę reikia gaivinti muilu, o vidų – medumi. Tačiau visgi medus kur kas universalesnis nei muilas – jis tinka ir vidui, ir išorei. Medus pasižymi organizmą stiprinančiu, atjauninančiu, regeneruojančiu, jėgas atstatančiu poveikiu, juo gydomos kvėpavimo takų, virškinimo sistemos ligos, peršalimai, nusilpimas, įvairios odos problemos ir t.t., jis tinka, ir vaikams, ir seneliams, ir sportininkams... Žodžiu, beveik visiems. Visgi nereikia pamiršti, jog dalis žmonių medui gali būti alergiški. O dar greičiau ne tiek pačiam medui, kiek jame esančioms augalų žiedadulkėms. Tačiau jei žmogus žino, kokios žiedadulkės jam yra alergenas, galima pasistengti surasti tokią medaus rūšį, kuri bus tinkama. Tarkim, jei yra alergija pušų žiedadulkėms, galbūt verta rinktis pievų medų, surinktą vasaros antroje pusėje, ir pan. Beje, vienas naujausių šienligės (alergijos augalų žiedadulkėms) gydymo metodų taip pat susijęs su medumi. Jo esmė yra tai, jog žmogus visus metus nedidelėmis dozėmis vartoja medų, kuriame yra būtent to alergizuojančio augalo žiedadulkių. Tik būtina sąlyga, jog tas medus būtų surinktas ne toliau kaip 30 km spinduliu nuo jo gyvenamosios vietos. Tačiau čia jau, kaip sako, „pasitarkite su gydytoju ar vaistininku“. O mes grįžtame prie medaus naudojimo pirtyje. 

Medaus kosmetika

Apie medų pirtyje jau šiek tiek kalbėjome. Jis maloniai kvepia ir tinka prie arbatos. Tačiau visgi į pirtį medų dažniausiai nešamės ne todėl, kad uostytume ar ragautume – tą galima daryti ir namuose. Pirtyje medų dažniausiai tepame ant odos. O štai čia nuomonių yra pačių įvairiausių. Bene didžiausi klausimai yra du. Pirmasis, kada medus tepamas, ar jis yra valanti, ar maitinanti priemonė? Antrasis susijęs su pirmuoju – su kuo medų maišyti ir su kuo ne?

Skirtingai nuo daugelio kitų įprastų kosmetikos priemonių, kurios būna arba valančios, arba maitinančios, medus gali daryti ir viena, ir kita. Viskas priklauso nuo to, kada ir kaip jis naudojamas. Jei tai darysite pirties pradžioje ar net priepirtyje, medus bus plaunanti, valanti priemonė. Galbūt ne pati pigiausia, bet tikrai puiki! Daugiau nei keista skaityti kai kur šmėkštelinčias nuomones, jog pasitepę medumi pirties pradžioje, rizikuojame drauge su juo dar giliau į odą sukišti jos paviršiuje esantį purvą. Taip tikrai neatsitiks. Bet kas, nors kiek susipažinęs su odos sandara ir funkcijomis, supras, kad tai neįmanoma. O pirties pabaigoje medus – nuostabi maitinanti priemonė.

Jau pats savaime medus pasižymi unikaliomis savybėmis – jis giliai ir lengvai prasiskverbia į odą ir gali veikti kaip jos valiklis, šalinantis toksinus, nešvarumus, negyvas ląsteles. Kita vertus, meduje yra daugybė vertingų mikroelementų, vitaminų, biologiškai aktyvių medžiagų, kurios pamaitina ir atjaunina odą, skatina regeneracijos ir atsinaujinimo procesus. Ko gero būtent ši savybė ir yra tokio visapusiško medaus panaudojimo ir tokio įvairaus jo veikimo priežastis. Nes juk kas gali būti geriau už jaunystę, energiją ir natūralią vidinę pusiausvyrą? Ir visgi tam, kad sustiprintume pageidaujamą medaus poveikį, į jį galime pridėti vienokių ar kitokių priedų. Tai ir yra atsakymas į antrąjį klausimą. Bene dažniausiai laužomos ietys dėl to, ar galima medų maišyti su druska. Argumentų turi ir viena, ir kita pusė. Vienas originalesnių: jei jau tepame ant odos tik tai, ką galėtume valgyti, tai tas tepamas dalykas turėtų būti dar ir skanus. O jei jis mums neskanus, vadinasi, ir odai netinkąs. Tačiau dėl skonio, kaip žinia, nesiginčijama, o mūsų oda skonio receptorių apskritai neturi. Jei bent kartą pabandėte druską sumaišyti su medumi ir tokiu mišiniu nutrinti odą, efektą tikrai pastebėjote teigiamą. Problema greičiau ne pats medaus ir druskos maišymas, bet tai, kada ir kaip toks mišinys naudojamas. Jei su juo stipriai patrinsite nesušilusią ir neatmirkusią odą, tikrai bus daugiau žalos nei naudos. Tačiau pats druskos ir medaus šveitiklis odai, naudojamas laiku ir vietoje, yra visiškai vykęs. Prikišti jam galima nebent tai, kad šiek tiek per prabangus – jei visai neblogą plaunantį efektą galima pasiekti ir sumaišius druską su maltais kaštonais, kam švaistyti medų? Beje, naudojant medų odai valyti, galima pridėti ir kitų grūdėtų komponentų, ne būtinai druskos. Galima pabandyti sumaišyti medų su smulkiomis kukurūzų kruopomis, malta kava, vaistažolėmis ir pan.

Kalbant apie odos maitinimą, variantų, ką, kaip ir kokiomis proporcijomis derinti su medumi, yra dar daugiau. Jei nepasakius dar stipriau – jų nesuskaičiuojama daugybė. Jis maišomas su aliejais (augaliniais ir eteriniais), kiaušinio tryniu, įvairiais vaisiais ir t.t. Praktiškai į bet kurią kosmetinę maitinančią kaukę galima pridėti daugiau ar mažiau medaus – beveik niekada neapsiriksite. Teisybės dėlei reikia paminėti ir tai, kad medus naudojamas ne tik veido ar kūno odos kaukėms ar šveitikliams, bet ir plaukų priežiūros priemonėms, suskirdusioms lūpoms ir taip toliau. Taigi medus – ko gero viena universaliausių ne tik gydymo bei profilaktikos, bet ir kosmetikos priemonių. 

Medaus masažai

Pirtyje medaus masažas dažniausiai daromas pabaigoje, pravėsusioje garinėje ar šiltame priepirtyje, kai oda sušilusi, atsivėrusi ir nuvalyta, nušveista. Medus pašildomas, į jį kartais pridedama vienokių ar kitokių priedų. Gerai atliktas medaus masažas turi ne tik kosmetinį poveikį (pamaitina odą, mažina celiulitą, skatina odos atsinaujinimą, regeneraciją, mažina jos sudirgimą, ją stangrina, gydo uždegimus bei kitas problemas), bet ir teigiamai veikia visą kūną, jausmus, turi nuostabų visuminį poveikį: atpalaiduoja fizines ir emocines įtampas, ramina, padeda atkurti pusiausvyrą, mažina įtampą, nerimą ir t.t. Oda po tokio masažo tampa švelni, aksominė, stangri, išsilygina smulkios raukšlės, dingsta paburkimai ir pan.
Kitas, kiek rečiau pirtyje praktikuojamas medaus masažo variantas – masažas pirties pradžioje. Jis atliekamas priepirtyje, ant nesušilusio kūno, tokioje temperatūroje, kad medus dar neskystėtų. Masažuotojo delnai patepami medumi ir tokiais lipniais delnais atplėšiančiais judesiais tapšnojama masažuojamojo oda. Jausmas gal ir ne tiek malonus kaip atpalaiduojančiame masaže, tačiau tai giliai ir veiksmingai išvalo odos poras, pašalina negyvas ląsteles, paruošia odą kitoms pirties procedūroms. 

Grožio receptai su medumi

Medus dėl savo skvarbumo, gebėjimo valyti bei maitinti odą tradiciškai įeina į daugelio kosmetinių receptų sudėtį. Be medaus kosmetikos neapsieina praktiškai jokia pirties procedūra.

Maitinantis medaus šampūnas

Vieną kiaušinio trynį sumaišyti su šaukšteliu medaus. Gerai ištrinti. Gauta mase ištepti drėgnus plaukus. Šiek tiek palaikius, nuskalauti šiltu vandeniu. Jei plaukai labai sausi, galima pridėti kelis lašus augalinio aliejaus.

Masažinis medaus mišinys su vaistažolėmis

Džiovintas vaistažoles geriausia sumalti kavamale ir išsijoti stambesnius šapus. Vaistažolių miltelius sumaišyti su medumi. Puiki masažo priemonė ir kaukė, naudojama pirties pabaigoje. Vaistažolės gali būti naudojamos pačios įvairiausios: kraujažolės, jonažolės, mėtos, ramunėlės, levandos, šalavijai, čiobreliai ir kt. Jei oda itin sausa, galima įlašinti šiek tiek augalinio aliejaus.

Aromatinis medus

Į medų įlašinkite kelis lašus patinkančio eterinio aliejaus. Pvz., ylang-ylang, sandalmedžio, pačiulės, levandos, apelsino ir pan. Tokiu medumi išmasažuota oda maloniai kvepės, bus švelni ir švytinti.

Medaus ir avokado kaukė

Prinokusį avokado vaisių nulupti, sumaigyti ir sumaišyti su šaukšteliu medaus. Galima pridėti kelis lašus citrinos sulčių. Maitina pavargusią, išsausėjusią odą.

Medaus vonia

Gerą šaukštą medaus ištirpinkite vandenyje ir supilkite į vonią, kurioje maudysitės. Galima įpilti šiek tiek (maždaug pusę stiklinės) pieno. Padeda atsipalaiduoti, gerina nuotaiką, švelnina odą. Sako, jog panašiomis voniomis mėgavosi legendinė Egipto valdovė Kleopatra.

Parengė Birutė Masiliauskienė

Taip pat skaitykite

 

Vanduo

Vanduo

Pirtyje vanduo po karščio yra antras pagal svarbumą poveikio faktorius. Vanduo yra visiškai unikalus, daug anomalių savybių… Toliau

Druska

Druska

Druska – vienas dažniausiai pirtyje naudojamų produktų. Priežastis – ji pigi, lengvai gaunama, įvairiai pritaikoma, ją galima… Toliau

Komentarai

Straipsnis neturi komentarų. Būk pirmas!

(Reikia prisijungti, kad galėtumėte rašyti komentarą.)

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

 

Меdaus preparato gamyba
Меdaus preparato gamyba