Uždaryti

Konstrukcijos ypatybės

Jūs esate čia: / » Kultūra » Lietuviška pirtis » Konstrukcijos ypatybės

Tradicinė lietuviška pirtis beveik nesiskiria nuo tradicinių suomiškų ir rusiškų pirčių – tiek architektūriškai, tiek iškūrenimo ir maudymosi būdu. Lietuvos pirtyse paplitusi 70-90°C oro temperatūra ir 20-40% santykinė oro drėgmė dažniausiai atitinka į Rusijos ir Suomijos pirtyse naudojamą. Panašus ir pirties išplanavimas bei krosnies konstrukcija. Valstiečio pirtis paprastai būdavo vienkamerinė arba dvikamerinė, tai yra su priepirčiu. Tokios jos ir pasiekė mūsų laikus. Įeinant į pirtį tekdavo žemai pasilenkti ir aukštai kelti kojas, nes durys buvo žemos, o slenkstis – aukštas. Tokios durys mažiau garo laukan išleisdavo. Statė pirties daugiausiai rastines, o jei rastų pakankamai neturėjo – išrausdavo duobę šlaite, sutvirtindavo jos šlaitus, uždengdavo stogą ir turėdavo labai paprastą, tačiau gerą žeminę pirtį. Nemažai tokių pirčių pasiekė mūsų laikus Žemaitijoje. Kai kuriose Lietuvos vietose neretos buvo ir molinės pirtys. Tačiau jų sienos beveik nepraleisdavo oro, todėl jose besimaudantiems neretai galvą paskausdavo.

Iš „Senoji Pasartiškių pirtis“

Senosios pirtys buvo dūminės. Krosnis buvo labai paprasta – akmenų krūva, įtaisyta virš ugniakuro. Dūmai išeidavo pro duris ar mažą langelį, kartais per specialią orlaidę lubose. Prieš maudantis žarijos būdavo išgriebiamos, o dalis karštų akmenų panaudojami vandeniui kubile įkaitinti. Tuo tikslu juos mesdavo vandenin, arba vandenį „mildavo".

Seniau pirtys buvę trejopos: žeminės, molinės ir medinės.
Žeminės pirtys, taip vadinamos zemliankos, seniau buvę gana dažnos ir būdingos kaimo varguomenei. Tai daugiausia buvo kalno atšlaitėje iškastos duobės su įėjimu iš pašlaites. Jų sienos buvę išpintos stačiais ar gulsčiais statiniais, iš lauko pusės išdėtos skaldytų alksnių pliauskelėmis ir užpiltos žemėmis. Tokių pirčių lubos buvę tik skaldytų pliauskų ir užpiltos taip pat žemėmis. Žeminės pirtys buvę šiltos, tik garas menkesnis kaip medinės, o žiemą greičiau gaivas jose sugaruodavę. Pastaruoju metu tokios pirtys išnykę, išskyrus rusus kolonistus, tarp kurių įvairios zemliankos dar nėra naujiena.

Molinės pirtys buvę labai retos, nes jų labai prastas esąs garas, t.y. greit galvas sugaunąs. Todėl ir tie, kurie iš molio pirtis buvę pasistatę, netrukus išgriovę. Molinių pirčių statyba buvusi paprasta: mediniai griaučiai, išpinti gulsčiais žabais ir iš abiejų pusių apkrėsti moliu. Kad molis geriau laikytųsi. į jį minkant buvo pridedama karvių mėšlo.

Medinės pirtys buvę pačios geriausios, tik visa bėda -jų trumpos dienos, nes reta kuri pirtis savo dienas senysta baigdavusi, t.y. pati supūdavusi, nesudegdavus. Todėl ir pirtys buvo statomos pačiame medžiais užaugusiame sodybos užkampyje, toliausiai nuo kitų trobų. Gatviniame kaime, atrodo, jų įprastinė vieta buvo rytų arba taurės pusėje, nes vakaru ir pietų vėjai mūsuose dažnesni, todėl pati sodyba jaučiasi saugesnė gaisrų atveju. Vienkiemiuose, t.y. iš senų senovės išlikusiuose vienasėdžiuose, pirtys šios tvarkos iš seno laikosi, jei tik jų vietos nenulemia vanduo (upelis, ežeras, šaltinis, ar didelė pelkė, kurioje paprastai kasama sodžiauka).

Senoji pirtis buvo statoma iš vidutinio storumo 20-25 cm skersmens rąstų ir turėdavo 10-12 vainikų. Tai buvo keturkampis trobesys apie 3-5 m pločio, 6-8 m ilgio (įskaitant ir namelį). Jos sienos buvo gerai- bozijamos ir dedama storai samanų. Pirties kartys nevienodai visais laikais buvo neriamos.
"kirvio dienomis" pirčių, kaip ir kitų trobesių, sąsparos dvejaip buvo kertamos. Senelių atminime pirčių kirstines sąsparas kirtę iš abiejų pusių, kaip vėliau ir nertinėse sąsparose, t.y. pjūklu užpjautose. Prieš 70-80 metų dažnai dar buvę pirčių, kurios turėję iš vienos pusės kirstas arba, pagal žmones, įkirstines sąsparas. Tokiomis sąsparomis man teko užtikti griaunamą pirtelę 1938 m. vasarą Bileišių k., kuri jau apie 30 metų nebebuvo kūrenama (per daug supuvusi ir šilimą per pačius rąstus ėjo).
"Pjūklo dienomis" pirties sąsparos buvo tik nertinės, iš abiejų pusių įpjautos ir lygiai ištašytos. Pastarosiomis dienomis jau pasitaiko pirčių lygiomis, t.y. capinėmis sąsparomis. Kartais pasitaiko sutikti pirčių, kurios turi dar ir glaustines sąsparas. Šios sąsparos pasartiškiuose paplitę šulinių rentinių bei kitų mažų trobesių kertėms surišti.

Stogas

Senosios pirties stogas buvo tik keturšlaitis, nuleistas visose pusėse ir dideliais pasterbliais. Vaizdingai tariant, atrodė - žąsis žąsiukus apkėtusi. Senųjų pasakojimu ir pirtys, kaip visi kiti trobesiai, turėję čiukurius, nors viename gale, kad lengviau dūmai išeitu. Stogas būdavęs dengtas tik šiaudais, o ežerų pakraščiuose kartais dar nendrėmis ir meldais.
Šiuo metu pirtys keturšlaitį stogą beveik prarado, jos turi jau dažniau dvišlaitį stogą su ištisais skliautais (lentų, šiaudų, kartais dar ir neuždengtus), o šiaudus jau keičia lentomis, lentukėmis, skalomis (dranycomis), skiedromis ir kita atsparesne ugniai medžiaga.

Pamatai

Senosios pirtys tikrąja prasme pamatų neturėjo: po kampais buvo pakišta po vieną kitą akmenį ir apatinis vainikas apipiltas žemėmis. Tik vėliau pradėję dėti daugiau akmenų, nors taip pat užpildavo žemėmis.
Pastarosiomis dienomis pirčiai "gavus" grindis, po medžiu kamšomi tik akmenys (žemių nebepila) arba dedamas ir pamatas, akmenų su moliu, kalkėmis arba cementu.

Durys

Pirties laukinės durys, t.y. iš lauko pusės, kurios daromos į namelį (daug rečiau į lauką), nukreiptos visada į sodybos puse, išskyrus tik paežerių ir paupių pirtis. Šių pirčių durys nukreiptos tik link vandens. Laukinės durys visada būna iš šono. Tik šiuo metu jau pasitaiko pirčių, kurių durys esti ir iš galo. Vidinės pirties durys, t.y. kurios daromos iš pirties į namelį, būdavo tik iš galo ir visada arti lauko durų, t.y. arčiau vieno krašto. Tiek lauko, tiek vidinės durys buvo ant bėgūno arba girgždulio, vėliau ant beržinių kriūkų ir tokių pat zovieskų. Tiek vienas, tiek kitas duris uždarydavo pritraukiant rankena (kuoliuku) ir užsukant suktuku. Laukinės durys buvo dar užšaunamos mediniu šautuvu arba geležies velke.

Langelis

Pirtis, toje pat sienoje kur ir lauko durys, turėjo mažytį kumštinį langelį. Tai buvo sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių tarp sienojų išpjauta išpjova, užstumiama medžio lentute. Vėliau lentutė buvo pakeista stiklo gabalu, įstatytu tiesiog į medį, be jokio rėmo. Dabar pirtys turi jau, palyginti, nemažus, šešiastiklius langus.

Lubos

Pirtis turėjo skaldytų, vėliau pjautų lentų lubas. Lentų galai rėmėsi į lištvas, kurios buvo prigręžtos prie pirties galinių sienų ir gulė ant vieno skersai įręsto balkio. Lubos buvo klojamos suglaudžiant lentas. Dvi sudėjus, trečią virš užgaubia. Lubų viršus buvo užpilamas smėliu, kad šilima geriau laikytųsi ir ugnis neįsivogtų.
Jei lubas pirčiai dėdavo iš skeltų pagalių, tai užklodavo velėnomis ir tik tada užpildavo smėliu. Pirties prieangis (namelis) lubų neturėjo.
Grindų pirtis seniau neturėjo, tik prie suolelių ir krosnies būdavo pamestas koks supuvęs lentgalys.

Krosnis

Pirties kampe, prie sienos, kuri skyrė pirtį nuo namelio, buvo grynu akmenų krosnis. Krosnis buvo rištinė arba krautinė, t.y. sudėti stambūs akmenys, kurie sudarė trisienį. Ant jų buvo sukrauta plokščių akmenų eilė. Jų viršun buvo sukrautas visas akmenų sampilus. Krautinė krosnis buvo gerokai atitraukta nuo sienų, didieji tarpai užkamšyti mažesniais akmenimis ir visa užkrosnė pripilta mažu akmenukų, kad ugnis sienon neįsivogtų. Vėliau pradėta krosnies tarpus nuo sienos užplukti moliu ir prieš Didįjį karą imta mūryti pačias krosnis iš plytų, perdedant skersai geležies gabalus akmenų sampilui krauti.

Pirties gale, žmogaus krūtinės aukštyje, buvo įtaisyti palai. Palai buvo keliami nuo žemės tik tiek, kad ant jų atsisėdės vidutinio ūgio žmogus galva nesiektų lubų (pats pirties aukštis - kiek žmogaus ranka viršuj pasiekia, t.y. kryžavas sieksnis. Kartais palus dar įtaisydavę ir šone, prie belangės sienos, kurie vienu galu įsiremdavę krosnin.
Pirtyse visuose trijuose pasieniuose buvo įtaisyti skeltiniai suolai. Tai buvo nukirsta šakota eglė, jos antramedis perskeltas, o paliktos dvi poros šakų sudarydavo kojas. Skėlimą gražiai nulygindavo ir buvo geriausias suolas. Vėliau suolų vietoje pradėję vartoti skeltas lentas, padėtas ant trinkų ir tik prieš "Aponų vainas" (1904 m.) atsiradę pirtyse paprasti lentiniai suolai.
Namelyje taip pat buvo vienas du paprasti suolai ar nors trinkos. Pirties vidurasliu, nuo palų iki krosnies, būdavęs storo medžio lovys. Tame lovyje šildydavę akmenims vandenį ir visi iš jo prausdavęsi.
Prieš kokius 50 metų lovius pirtyje pakeitę ušėskai, vėliau - statinės su vandens šildomuoju vamzdžiu.
Kiekvienoje pirtyje, pačioje palubėje, visais pasieniais buvo po vieną kartelę, ant kurių džiaudavo ir degindavo skalbinius. Per patį vidurį, skersai pirtį, taip pat palube, buvo virdis, t.y. kartis perverta per lentos laikiklius, kuri lengvai sukosi. Ant virdies tiesdavo stambiuosius drabužius ir patalynę.
Pirtyje vandeniui samstyti, garui pilti buvo medinis kaušas, maždaug dviejų litrų talpos, ir krosniai maišyti - medinis žarsteklis (kačerga).

 

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

 

Vienaertmė lietuviška pirtis.
Iš S. Daunio asmeninio archyvo