Elektrinė krosnelė

Pirmosios elektrinės pirties krosnelės atsirado 20 a. Pradžioje. Prasidėjus 7-ojo dešimtmečio pirčių bumui, visų pirma, Suomijoje, o paskui ir kaimyninėse šalyse visų pirma išplito gana patogios elektrinės pirčių krosnelės. Jos puikiai atitiko karšto oro pirčių (ne visai teisingai vadinamų saunomis) savininkų interesus. Jos kompaktiškos, nereikalauja beveik jokio aptarnavimo, lengvai valdomos.
Šiandien jų gaminama labai daug tipų – jos būna atviros ir uždaro tipo (šilumą akumuliuojančios), kabinamos ant sienos ir pastatomos ant grindų, didelės ir mažos, su skirtingų tipų valdymo pultais, su garų generatoriais arba be jų. Jos gaminamos visų dydžių ir tipų pirtims – nuo visiškai sausos iki garinės. Visose elektrinėse krosnelėse šilumą skleidžia vamzdiniai kaitinimo elementai (tenai), kurių paviršius įkaista iki 650–700 laipsnių. Šie kaitinimo elementai kaitina akmenis ir pirties orą. Akmenų kiekis skirtingo tipo krosnelėse gali būti labai nevienodas – nuo 6 kg iki 300 kg, bet visos krosnelės turi vieną bendrą savybę – ant visų krosnelių akmenų galima pilti vandenį ir išgauti garą. Garo kiekis tiesiogiai priklauso nuo akmenų kiekio, tačiau kuo daugiau akmenų, tuo ilgesnis pirties įkaitinimo laikas ir didesnis elektros energijos sunaudojimas. Todėl sausos pirties mėgėjai turėtų rinktis krosneles su mažiau akmenų, o mėgstantys drėgnesnę pirtį – krosneles su daugiau akmenų.
Renkantis krosnelę galima teirautis šio gaminio, komplektuojamo su valdymo pultu – elektroniniai pultai kur kas tikslesni, juose galima nustatyti kaitinimosi temperatūrą 1 laipsnio tikslumu. Krosnelėse su garų generatoriais valdoma ne tik temperatūra, bet ir santykinė drėgmė. Šios krosnelės yra vienos universaliausių, norint tinkamai parinkti temperatūros ir drėgmės santykį, su ta pačia krosnele galima mėgautis labai skirtingų tipų pirtimis – nuo švelnios garinės iki karštos saunos.

„Elektrinis“ mikroklimatas

Pagrindinis elektrinių krosnelių trūkumas - per maža akmenų įkrovos masė ir santykinai mažas generuojamo garo kiekis. Garinė, kurioje veikia elektrinė krosnelė paprastai būna labai karšta ir per daug sausa. Taip atsitinka todėl, kad palyginus didelė elektros galia gretai įkaitina krosnelės sieneles iki aukštos temperatūros, o akmenys neįkaista iki reikiamos temperatūros ir praleidžia nespėjusį išgaruoti vandenį ant metalo paviršiaus. Jei krosnelės galia per maža, garinė įšyla lėtai ir besikaitinantieji patalpos temperatūrą stengiasi pakelti didindami garų kiekį, tačiau vanduo tik atvėsina pirtį. Po kurio laiko šilumos pirtyje nebe užtenka, o krosnelė nebegamina garų.
Garinėse su elektrinėmis krosnelėmis dažniausiai reikia gana intensyvios ventiliacijos, užtikrinančios gerą oro maišymąsi. Jei to nėra, oras garinėje išsisluoksniuoja pagal temperatūrą ir viršuje susikaupia labai karštas bei prakaito kvapo prisotintas negeras oras. Tačiau aktyvi ventiliacija trukto susidaryti garo „pagalvei“, reikalingai vanojimuisi vantomis. teisingai įrengus ventiliaciją, šio nemalonumo galima išvengti.

Saugumo reikalavimai

Kiekviena elektrinė krosnelė pirtyje turi būti įžeminta, antraip be vandens ir karščio procedūrų gali tekti „patirti“ ir elektros šoką. Krosnelę prie elektros tinklo gali jungti tik kvalifikuotas elektrikas, turintis teisę šiuos darbus atlikti. Negalima krosnelės jungti prie elektros tinklo per srovės nuotėkio apsaugą.
Elektrinės krosnelės paprastai išsijungia (įsijungia) palaikydamos reikiamą temperatūrą. Po tam tikro laiko saugumo dėlei krosnelė pati išsijungia automatiškai.

Termoakumuliacinės krosnelės

Visai neseniai buvo sukonstruotos elektrinės krosnelės, neturinčios pagrindinio elektrinių krosnelių trūkumo - labai stipriai įkaitusių metalinių sienelių. Tai termoakumuliacinės krosnelės. Jose pagrindinė šiluma sukaupiama gerai izoliuotame konteineryje su akmenimis.

 Rimas Kavaliauskas