Masažo technika

Masažas būna labai įvairus. Galima sakyti, kad kiekviena kultūra, epocha turėjo ir tebeturi savo „firminę“ masažo mokyklą. O joje išsiskiria atskiri masažo meistrai ir jų sukurtos „srovės“. Jos skiriasi savo stiliumi, tačiau technikos pagrindai yra tie patys, nes bet kuris masažuotojas dirba su tuo pačiu objektu – žmogaus fiziniu kūnu. Kūnas, jo audinių struktūra, fiziologija, pagaliau žmogaus pojūčiai išliko nepakitę per tūkstančius metų. Judesys, sukeldavęs malonumo šiurpuliukus Senovės Romos patricijui vienodai tiks ir lietuviškos pirties priepirtyje...

Masažo pirtyje technika yra labai „oportunistinė“ arba nepaisanti griežtų masažo mokyklų ribų. Pirtyje tiesiog darome „gerą masažą“, tai yra veikiame kūną taip, kad to kūno savininkas jaustų kuo didesnį malonumą, atsipalaidavimą. Iš dalies taip yra todėl, kad pirtis yra „niekieno žemė“, kurioje netenka galios įvairūs „kopyraitai“, draudimai. Niekas negali uždrausti siekti malonumo ir atsipalaidavimo tuo būdu, koks tau yra geriausias... Tuo pirtis ir žavi. Masažas pirtyje kažkiek panašus į kino filmo muzikinį takelį – tai ne savarankiškas kūrinys (procedūra), o veikiau pagalbinis, nors ir labai svarbus veiksnys, paruošiantis žmogų pagrindiniam virsmui. Pirtyje – tai fizinis viso kūno atsipalaidavimas. Kine – surežisuotų emocijų ir aistrų aktyvus išgyvenimas.

Muziką filmui kuriantis kompozitorius negali sau leisti sukurti savarankiško muzikinio diskurso, jis tik užpildo „tuščias“ filmo vietas, kai žiūrovo akys ilsisi. Panašiai ir pirtyje pirtininkas dažniausiai neturi prabangos daryti viso kūno masažą, jis tik užpildo savo prisilietimais tarpus tarp aktyvių šiluminių procedūrų. Abu jie paruošia „klientą“, abu turi ribotą laiką savo meistriškumui parodyti, abu prireikus naudoja kitų meistrų kūrybos „citatas“.

Pamatiniai masažo dėsniai

Stebėdamas efektyviai daromą masažą su laiku imi pastebėti pamatinius masažo technikos dėsnius. Jie panašūs į esminius Visatos sandaros principus, ir tai nenuostabu, juk mūsų kūnas – tai mažas Mikrokosmas, mažas pasaulis, susijęs su Didžiuoju miriadais ryšių. Harmoningas geras masažas neprieštarauja šiam ryšiui, o priešingai – stiprina ir leidžia gyviau pasireikšti.

Sūpuoklių dėsnis

Pirma švelnus poveikis, paskui – intensyvus, galiausiai – vėl švelnus. Kaip supynėse... Mūsų kūno pojūčiai turi „įsibėgėti“, taigi, tam reikia laiko. Paskui jie turi „sustoti“, tam vėl reikia laiko. Jei masažuotojas ims klientą „abordažu“, pastarasis gali pabėgti nuo masažo stalo.

Visumos dėsnis

Vienu metu dirbame su visu kūnu ar kūno dalimi. Nuo pradžios iki pabaigos. Nepaliekame „tuščių tarpų“ ar „galų“. Niekas taip neatpalaiduoja žmogaus kaip jausmas, kad jis visas yra apsaugotas, priimtas, paglostytas, apkamšytas, sušildytas. Šia prasme segmentinis masažas atrodo keistai...

Paviršiaus – gilumos dėsnis.

Masažo seansas – tai kelionė gilyn į kūno audinius ir struktūras. Neįmanoma nusileisti į namo rūsį, pirma neapsilankius pirmajame aukšte. Lygiai taip neįmanoma efektyviai paveikti giliau esančių raumenų ir sąnarių, pirma nesušildžius juo gaubiančio ir saugančio paviršiaus.

Analogijos dėsnis

Žmogaus kūno visuma atsikartoja atskirose jo dalyse. Klasikinis pavyzdys – pėda. Masažuodami ją, paveikiame visą organizmą, nes jis visas yra „reprezentuotas“ pėdoje kaip dalyje. Vietoje pėdos galime imti plaštaką, ranką, penį, ausį...

Masažo technikos

Judesio prasme masažo technikų nėra labai daug. Tai: glostymas, trynimas, maigymas, žnaibymas, spaudimas, tempimas, vibracija. Įvairiose masažo mokyklose šios technikos atliekamos tūkstančiais įvairių būdų, viena ar dviem rankomis, pėdomis, alkūnėmis, keliais, kumščiais, dilbiais, galva, lyties organais pagaliau visu kūno paviršiumi. Dar gali būti naudojami įvairūs pagalbiniai objektai – lazdelės, rutuliukai, akmenukai, mechaniniai vibratoriai ir tt. Technikos objektu gali būti visas žmogaus kūno ir artimiausių ranka pasiekiamų jo ertmių paviršius, įskaitant ir pačias intymiausias vietas. Pavyduolių siaubui reikia pasakyti, kad riba tarp „masažo“ ir „sekso“ neegzistuoja. Viskas priklauso nuo požiūrio ir procedūros dalyvių nusiteikimo ir kultūrinio konteksto. Lietuvoje masažuotojas ir masažuojamasis dažniausiai visos procedūros metu išlieka europietiškos-krikščioniškos kultūros suformuoto „padoraus“ kūnų sąlyčio rėmuose: kliento pozicija ant pilvo (nugaros), kojos beveik suglaustos, kūnas nuogas, lyties organai kruopščiai pridengti. Masažuotojas naudojasi tik plaštakomis ir kartais alkūnėmis. Pirties akademija šių ribų taip pat neperžengia. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad efektyvus masažas iš principo negali išeiti už šių ribų, jei tai visiškai priimtina abiems pusėms ir niekas dėl to nenukenčia.

Konkretūs masažo technikos pavyzdžiai yra pateikiami Akademiniame forume, prisijungimą prie kurio besimokantieji gauna po PA masažo kursų baigimo.