Uždaryti

Pirtis ir gerovės pojūtis

Jūs esate čia: / » Sveikata » Pirties poveikis » Psichologinis » Pirtis ir gerovės pojūtis

Žmogaus psichologinė būsena XXI a. tampa svarbi ne tik jam pačiam ir jo šeimai, bet ir visuomenei. Tai tapo ypatingai svarbu todėl, kad žmonės bendrauja ir dirba taip, kaip niekada anksčiau nebuvo daroma – interneto kanalais. Milžiniškas informacijos srautas užgriūna žmogų kiekvieną dieną, reikalaudamas greitos jo reakcijos. Atskirų individų reakcijų suma realiu laiku yra matoma internete ir savaime virsta nauju reikšmingu faktoriumi, įtakojančiu ne tik atskirų straipsnių ar videoįrašų tolimesnę sklaidą, bet ir idėjų populiarumą, akcijų kursus, politinius sprendimus. Pasaulis darosi vis panašesnis į bendrą kompiuterių ir žmonių tinklą. Nuo žmogaus psichoemocinės sveikatos, su sugebėjimo suprasti kitus ima priklausyti mūsų gyvenimas.

Pirtis kaip antistresinė procedūra

Pirties supratimas per amžius labai keitėsi. Neolito žmogui – tai greičiau operacinė, gimdykla ir intensyvios slaugos palata. Antikoje – poilsio bei pramogų vieta. Viduramžiais (kaip beje ir visais laikais) pirtyje daugiausiai prausėsi, nes kitur – nebuvo kur. Renesanso laikų miesto pirtyse patirdavo „laisvo elgesio malonumu“. XIX–XX a. Pirtys buvo daugiausia kolektyvinės higieninės.

XX a. gale jose pradėta intensyviai ieškoti sveikatingumo, grūdintis, mesti svorį, valyti šlakus. Na o XXI a. pradžioje pirtys, kaip ir dalinai ir senovės Romoje vėl tapo vieta, kur galima pajusti tokiu deficitų tapusį gerovės jausmą. Tą paliudija platūs visuomeninės nuomonės tyrimai, atskleidžiantys, kad 75% pirčių lankytojų ten lankosi dėl „psichologinių“ priežasčių – pervargimo, streso, depresinių būsenų. Pirtis, daugelį amžių gydžiusi kūną, dabar daugiau slaugo mūsų sielas. Pabandykime apžvelgti šį fenomeną, nepretenduodami į gilų mokslinį tyrimą.

Pagrindinis pirties faktorius – šiluma.

Kūno šildymas yra pagrindinis pirties tikslas, šiluma – pagrindinis organizmą veikiantis faktorius. Klasikinė pirties teorija dažniausiai ir apsiriboja kūno įšilimo poveikio nagrinėjimu. Šiaurės ir vidutinio klimato kraštuose kūno šiluma yra vienas pagrindinių fizinį ir psichologinį komfortą užtikrinančių veiksnių. Didesnę metų dalį šilumos trūksta. Mes tiesiog pasiilgstame šilumos, nes nuolatinis šalčio pojūtis ne tik sutrikdo kraujotaką, sumažina sąnarių mobilumą, padidina peršalimų skaičių, bet ir sumažina gyvybiškai svarbių anabolinių hormonų sintezę. Ir atvirkščiai – net trumpalaikis kūno temperatūros padidėjimas, ypač šąlančių galūnių sušildymas gerai veikia visą organizmą. Visų pirma pagerėja hormonų pusiausvyra – padaugėja oksitocino, svarbių neuromediatorių dopamino bei seratonino gamyba. O svarbiausia, kad kankorėžinė liauka pradeda endorfino sintezę, todėl žmogų apima maloni euforija, kurioje visos problemos atrodo tolimos ir nereikšmingos. Tačiau šildymas pirtyje turi būti palaipsninis, bio-rezonansinis, tai yra toks, kada organizmo paviršius suspėja sugerti ar išsklaidyti visą šilumos srautą ir odos paviršiaus temperatūra nespėja ženkliai pakilti. Jei garinėje per karšta – jaučiame deginimą, plikinimą, o tai mus įtempia ir ardo bendrą harmoningą šilumos poveikį. Tuo tarpu švelnus palaipsninis kūno šildymas organizmą veikia tik teigiamai ir neturi absoliučiai jokių medicininių kontraindikacijų.

Stresai atsispindi mūsų kūne

Visi įsivaizduojame išgąsdintą žmogų ar gyvūną. Jo raumenys įtempti, plaukas pašiauštas. Tai – fiziologinė reakcija. Raumenų tonusas atspindi mūsų pasirengimą „bėgti ar kautis“. Jei gyvenimas yra ramus, harmoningas, tam tikras stresorių kiekis yra net naudingas, nes neleidžia suglebti. Tačiau dabartinį žmogų nuo kūdikystės apsupa tiek grėsmės faktorių, kad nuolatinis trauminis psichikos dirginimas perauga į nuolatinę raumenų įtampą, kurią pagaliau darosi sunku „nusimesti“, atsipalaiduoti. Susiformuoja tarsi raumenų įtampų zonos arba „šarvai“, kurią atitinka ir tam tikri nesąmoningi mūsų elgsenos bruožai. Turime traumuotus charakterius traumuotuose kūnuose, kuriuos pastebime pagal iškrypusią laikyseną, sukaustytą eiseną, nervingą raumenų trūkčiojimą. Apie tai daug kalba šiuolaikinė kūno psichoterapija. Laikysenos, o taip pat charakterio korekcijai naudojamas masažas, psichoterapija. JAV psichoterapeutai, remdamiesi paprotinės tradicinės lakotos indėnų pirties „inipi“ grupinių procedūrų patirtimi pamėgino pirtį naudoti ir kartu su psichoanalizės seansais. Pasirodo, tai puikiai veikia. Žmonės seniai pastebėjo, kad šiluma atpalaiduoja raumenis. Nuo 1936 m. Berlyno olimpiados sauna naudojama sportininkų raumenims minkštinti. Tačiau jei raumenis atpalaiduojame – atsipalaiduoja ir psichika, pagerėja nuotaika, žmogų apima gerovės jausmas. Būsena panaši į po-orgazminį gerovės jausmą. Ar tai blogai? Manau, kad švelnus raumenų atpalaidavimas, panaudojant tam visas įmanomas priemones – švelnų šildymą, glostymą, braukymą vantų lapais, masažinį dušą yra labai siektinas ir svarbus pirties procedūroje. Paprasčiausias kūno prausimas, nugaros trynimas, jei jį mums atlieka kažkas kitas virsta vertinga kūno procedūra, kuri dėl savo atpalaiduojančio poveikio yra viena dažniausiai atliekamų tradicinių (ir paklausių) tradicinėse pirtyse – nuo Helsinkio iki Tokijo.

Pojūčių involiucija ir gerovės jausmas

Mūsų psichika, hormoninė sistema, emocijos nėra prisitaikę prie tokio intensyvaus dirgiklių srauto, koks mus pasitinka kiekvieną dieną. 95% jų atakuoja mūsų regėjimą bei susijusius smegenų centrus. Jie nuolat priversti analizuoti krūvą informacijos, o gyvenimas toks greitas, kad nespėjus laiku paspausti „registruotis“ arba „siųsti“ gali taip ir likti be atostogų. Na, o kinas bei kompiuteriniai žaidimai tapo taip prisotinti vizualių efektų, kad jie virto vos ne vieninteliu turiniu. Visa tai pakankamai vargina, perkrauna mūsų pojūčių sistemą, galima sakyti atbukina mus. Mes prarandame sugebėjimą adekvačiai jausti aplinkinį pasaulį, o drauge ir savo kūną. Tam, kad įveiktume dėl pojūčių atbukimo atsiradusį jautrumo slenkstį išrandame „pojūčių stipriklius“ - kompiuterinius, cheminius ir kitokius. Ir baigiame apakti bei apkursti.

Pirtyje patiriame visiškai kitokią pojūčių „panoramą“. Geroje pirtyje tvyro prietema, tik prie įėjimo ir prie krosnies ir karšto vandens turėtų būti šviesiau. Ten taip nėra trankių garsų bei aštrių kampų, verčiančių mus būdrauti ir saugotis. Vietoje to atrandame daugybę kvapo bei prisilietimo niuansų. Aš išvis abejoju ar įmanomas tikras emocinis atsipalaidavimas be prisilietimo. Visi patiriame prisilietimo deficitą. Gyvename visuomenėje, kurioje leistina liesti tik šunis ir moteris (ir tai tik savo). Todėl mūsų kūnas labai teigiamai reaguoja į visą pirties procedūros prisilietimų gamą – nuo pačio švelniausio garo dvelktelėjimo iki gana aštraus kadaginės vantos masažo. Vienas – subtilus „homeopatinis“, kitas – pajėgus atgaivinti pusiau paralyžiuotus nervus. Kartais reikia vieno, kartais kito. Kinestetinių pojūčių persvara pirties lankytoją grąžina į jo kūną, o įsivaizduojamoje jo psichikos evoliucijos kreivėje – į natalinį laikotarpį. Jeigu būnant kūdikiu jums trūko glostymo ir glamonių ir todėl pasąmonėje nešiojate nuoskaudą nesvetingam pasauliui – draugiškai nuvanotas tikrai jausitės geriau. Seniau sakydavo „pirtyje sudega pyktis ir neapykanta“, dabar rašo „pirtyje gydome gimimo traumos pasekmes“. Bet esmė ta pati – tampame geresni. Kaip tada, kai buvome vaikais. Todėl labai svarbu tinkamai formuoti pirties procedūrą, neperspaudžiant, neforsuojant, visą laiką išliekant natūralios lytėjimo ir šilumos receptorių adaptacijos zonoje. Pirtis „kabins lig pašaknų“, ne tada kai bus labai karšta, bet tada, kai bus draugiška ir švelni. Juk ir agresyvūs galingi vyrai mieliau paklūsta švelniai moteriai, o ne kitam agresoriui. Pirtis lietuvių kalboje - moteriškos giminės.

 

Komentarai

Straipsnis neturi komentarų. Būk pirmas!

(Reikia prisijungti, kad galėtumėte rašyti komentarą.)

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.