Drebulė

Drebulė, kartais dar vadinama epuše (lot. Populus tremula, rus. Осина, angl. Aspen, vok. Espe)

Tai labai plačiai žinomas ir naudojamas medis. Mediena nepūva vandenyje, todėl naudojama šulinių rentiniams, tvoroms, pirtims statyti.
Apie drebulę dažnai sklando daug „negerų“ prietarų. Sakoma, kad Judas pasikorė ant drebulės, drebulę draudė sodinti prie namų. Ant drebulinių malkų degindavo kerėtojus, skenduolius. Tačiau žiniuonys nuo seno drebulę naudojo gydymui. Ligonį sodindavo ant šviežio drebulės kelmo, kad iš jo išeitų visos ligos. Kad gydymas būtų veiksmingesnis, ligonis prižadėdavo nieko drebulei nedaryti. Statydami namą, kampuose įkaldavo drebulinius kuoliukus, saugodami juos nuo nelaimių. Drebuline lazda apibrėžtas magiškas ratas saugodavo nuo piktųjų dvasių. Drebulė būdavo naudojama apsisaugojimui nuo negerųjų jėgų, chtoniškųjų būtybių. Drebulės šakelėmis šv. Jono naktį apsaugodavo gyvulius nuo raganų. Per drebulės šakas pervesdavo sergančią karvę, naujai pirktą arklį.

Drebulės gydomosios savybės

Puikiai malšina skausmą; • išlaisvina nuo įvairios kilmės negatyvių energijų; • mažina susijaudinimo, streso, hipertonijos pasireiškimus; • padeda likviduoti uždegiminius procesus; • ramina įvairios kilmės, taip pat – ir dantų skausmus; • padeda gydyti hemorojinius mazgus; • gydo radikulitą, reumatizmą, podagrą;
• slopina sąnarių skausmus; • gydo nudegimus, pūsles ir odos ligas.
Drebulinė, vanta naudojama kaip kompresas, padeda nuo odos problemų, įvairių opų, nudegimų atvejais, malšina dantų skausmą. Jei kamuoja virškinimo problemos, galima uždėti drebulinės vantos kompresą.