Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienį prasideda kalendorinis pavasaris. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienio ryta oras gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Rykštele ar kadagio šakele žadinami visi užsimiegoję, apsnūdę, nespėjantys su greitais pavasario žingsniais. Pusiau dainuodami žmonės sakydavo:

Ne aš mušu,
Verba muša,
Ne tau sopa,
Verbai sopa,
Už nedėlios
Bus Velykos.

Lietuviui verba – atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Lietuvos kaime šventinta verba laikyta iki kitų Verbinių labai pagarbiai – krikštasuolėje, užkišta už šventų paveikslų. Ja būdavo pasmilkoma užėjus grėsmingam audros debesiui, genant galvijus pirmajai ganiavai, apžiūrint po žiemos biteles. Nubrauktų spygliukų įmaišoma į sėjai paruoštą sėklą.
Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Paskutinis ketvirtadienis prieš Velykas vadinamas Didžiuoju arba švariuoju ketvirtadieniu. Tądien moterys namuose stengėsi viską sutvarkyti: plovė langus, balino sienas, krosnis, iki baltumo šveitė grindis, skalbė drabužius, šlavė kiemą. Verpėjos stengėsi kuo giliau paslėpti ratelius ir verpstes, nes jeigu juos pamatys Didįjį penktadienį ar šeštadienį tai visus metus nesiseks. Norėdamas išvengti susidūrimo su piktosiomis dvasiomis šeimininkas pirkioje uždegdavo žvakę, o ją užgesinęs mesdavo kampan sakydamas : „Kaip užgeso šita žvakelė, tegul neprieteliams mūsų akys užges ir prapuls nuo amžių.“
Sergantys odos ir kitomis ligomis prieš saulės tekėjimą maudydavosi upėse, ežeruose ar šaltiniuose. Buvo manoma, kad tądien vanduo stebuklingas ir išgydo visas ligas, bei saugo nuo negerų žmonių akių ir piktųjų dvasių. Taip pat buvo kūrenamos pirtys. Pirmieji prausdavosi vyrai, paskui – moterys ir vaikai.
Didysis penktadienis irgi buvo laikomas nepaprasta diena. Žmonės burdavo, vaikydavo raganas ir kitas piktąsias dvasias. Kad išnyktų iš trobų įvairūs vabzdžiai buvo kūrenamos krosnys kiečiais, į ugnį metami tarakonai, blakės, blusos ir t.t. Pelenus susemdavo ir, nunešę toli nuo namų, pakasdavo.

Po Verbų sekmadienio ėjo vadinamosios didžiosios dienos - antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis (Suvalkijoje buvo vadinamas švariuoju arba žaliuoju), penktadienis ir šeštadienis, - šiomis dienomis mūsų žmonės taip pat atlikinėdavo įvairiausias apeigas,magiškus veiksmus, neturinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš senosios pagoniškosios pavasario šventės. Ši savaitė dar buvo laikoma vėlių savaitė. Žiloje senovėje per pavasario šventes būdavo garbi¬nami anksčiausiai rodantys gyvybės ženklus augalai, kurie esą turėdavo magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad augaluose besikaupianti gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Mūsų krašte tokiais augalais buvo laikomos tam tikrų gluosnių rūšys, duodančios vyriškosios ir moteriškosios lyties sporų. Iš gluosnių pažymėtina blindė, turinti moteriškosios lyties sporų, ir žilvitis - vyriškosios. Šie augalai apie vasario pabaigą bei kovo pradžią išleidžia pumpurus - "kačiukus", pranašaujančius besiartinantį pavasarį.

Parengė Vismantas Skernevičius.