Vanojimasis

Lietuvoje gimęs tarptautinių bei nacionalinių vanojimo čempionatų judėjimas nepaprastai išpopuliarino vanojimą kaip paslaugos rūšį. Na, toks ir buvo čempionatų tikslas, tačiau šis rezultatas kiek nepelnytai užtemdė kitą, gal net labiau tradicinę pirties techniką – vanojimąsi. Būtent vanojimasis vanta (ar vantomis) ir yra esminis ir pagrindinis pirties veiksmas, be kurio iki šiol pirtis yra tiesiog sunkiai įsivaizduojama.
Norėdama užpildyti šia spragą. Lietuviškos pirties akademija vėl pasiūlė naują iniciatyvą – vanojimosi rungtį ateinančiame Lietuvos vanojimo čempionate.

Vanojimosi ištakos

Apie vanojimosi vantomis reikšmę kalba daug Šiaurės Europos patarlių ir posakių: vanta – pirties karalienė, vanta pirtyje brangesnė už pinigus ir pan. Taip yra todėl, kad vanojimas (is) vanta pirtyje leidžia pasiekti iš karto kelis svarbius tikslus ir gauti kelis pirties malonumus. Visų pirma – jei žmogus vanojasi pats save (o tai atsitinka praktiškai kiekvieną kartą) jis gali pasiekti sunkiai pasiekiamą nugarą. Vanta taip pat tarnauja kaip įrankis garui žemyn „nuleisti“, jąja taip pat triname maloniai panižusias vietas – geriname kraujo mikrocirkuliaciją ir šveičiame atbrinkusią ir besiišsilukštenantį odos paviršių. Be šių veiksmų neįsivaizduojame pilnavertės pirties. Ir šie veiksmai yra tiek malonūs, kad juos įsimename ir norime kartoti vėl ir vėl. Galima sakyti vanojimasis prasidėjo tada, kai pirmykštis žmogus nusilaužė šaką niežtinčiai nugarai pasikasyti. Tai yra pradėjo naudotis šaka kaip įrankiu. Drįsčiau teigti, kad vanojimas ir vanojimasis yra vienas iš pačių seniausių žmogaus atliekamų veiksmų.

Teko girdėti daug ginčų apie tai kas yra vanojimas(is) – amatas, hobis, pomėgis, menas... Vieningo atsakymo nėra, nes tai yra senas kaip pats Žmogus veiksmas. Kaip ugnies kūrenimas Kūrenti ugnį moka visi, dauguma be to neįsivaizduoja vakaro gamtoje. Kūrenimui reikia tam tikrų įgūdžių, netgi tam tikro „ugnies jausmo“, taip pat supratimo kas kaip dega ir kada uždaryti ar atidaryti „juškas“ ar užkaišas. Kai kurie kūrentojai įsitaiso kūrikais ir netgi gauna už šį malonumą atlyginimą. Taip ir su vanojimu. Jis yra ir menas ir mokslas. O jei taip – galima pasižiūrėti, kas kaip vanojasi ir kas tai daro geriau, taisyklingiau, su mažesniu kiekiu klaidų. Jeigu, žinoma, patys vertintojai suvokia kas yra kas ir sugeba apie tai pasikalbėti, na ir kitiems paaiškinti.

Poreikis vanotis

Kitas svarbus aspektas – vanodamasis žmogus dažniausiai sau kelia daugiau tikslų. Ar atkreipėte dėmesį, jog yra viena pirties procedūra, beveik visada atliekama žmogaus – žmogui ir beveik niekad pačiam sau? Kokia tai procedūra? Teisingai - tai yra „viso kūno šveitimas. Jei įšildyti save vantomis ir garu dar galima, bet štai kokybiškai nusišveisti nugarą ar išsimasažuoti kryžmenį – praktiškai nepavyksta niekam. O poreikis tai padaryti yra labai didelis. Jis kyla iš saldaus niežulio, yra beveiks toks pat stiprus kaip lytinis poreikis, o gero kūno pakasymo malonumas palyginamas su liaudiškai tariant „pabaigimu“. Ne veltui šveitimu ir yra pabaigiama pagrindinė pirtinių procedūrų seka.

Jei pirtininko nėra, jis užsiėmęs ir niekas nugaros nepakaso, nenušveičia, o pačiam tai padaryti –nepatogu, natūralu, kad ši procedūra „susilieja“ su vanojimusi, nes jo metu rankos prailginamos „įrankiais“ t.y. vantomis – pirmykščiais „šepečiais“. Vanojimosi metu ne tik kaitiname kūną, bet ir kasome, šveičiame , triname įšildytą odos paviršių.

Vanojimosi vertinimo kriterijai

Vanojimąsi reiktų vertinti iš supratimo kas jis yra pozicijų. Tik iš pirmo žvilgsnio jis yra tapatus vanojimui. Vanojimasis yra būdingas pirčiai, kurioje nėra pirtininko, tačiau yra niežtinti nugara ir šilumos prašantys sąnariai, tai yra – poreikis būti išvanotam. Iš kitos pusės vanojimasis yra laisvanoriškas veiksmas sau, o tai reiškia, kad vanodamasis žmogus daro tai, kas jam patinka (pagal pojūčius) ar tai ką laiko naudingu (pagal supratimą). Todėl vanojimesi „sugebėjimas pajausti kitą“ virsta sugebėjimu pajausti save, išgryninti savo pojūčius, o mokėjimas įtikinti kitą virsta sugebėjimu suprasti proceso naudą. Vanotojas ir klientas susilieja į vieną asmenį.

Iš to seka, kad mūsų jau įprasti vanojimo vertinimo kriterijai, prisijungdami gramatinę dalelytę ~si apjungia savyje ir „kliento būsenos“ ir „darbo technikos kriterijus“. Ryškiausiai tai matosi iš „sugebėjimo atpalaiduoti“ kriterijaus. Jeigu vanojimo atveju šis sugebėjimas reiškia jautrų ir savalaikį rūpestį kliento kūnu ir psichika, tai vanojimosi atveju jis apima ir sugebėjimą tausoti jėgas ir dirbti ergonomiškai. Darbo ergonomika čia susijungia su „kliento atpalaidavimu“.

Tarpe vanojimosi įvertimo kriterijų būtinai turi atsirasti kūno aptrynimo, nušveitimo įvertinimas. Vanojimesi yra sunkiau dirbti su garu, nes kūnui esant daugmaž vertikalioje padėtyje sunku „nuleisti“ garą žemyn prie kojų, tačiau yra gana nesunku pasiekti visas kūno dalis ir „pratraukti“ jas vanta. Tai yra – šveisti, trinti. Žinoma, atskirti apšutinimą (vėdavimą) garu ir trynimą (šveitimą) yra labai sunku ir vargu ar išvis tikslinga, nes abu veiksmai praktikoje susilieja į vieną visumą. Todėl aš pasiūliau vanojimosi efektyvumą įverčių „erdvėje“ išskaidyti į 3 dedamąsias:

• bendrasis kūno šildymo įvertinimas. Šildymo tolygumas, nuoseklumas, gilumas.
• viso kūno bendrasis savimasažo įvertinimas.
• dėmesys atskiroms kūno dalims. Įskaitomi abu aukščiau paminėti veiksmai – apvanojimas ir nutrynimas,o taip pat kompresai.

Praktinis tokio vertinimo pavyzdys. Žmogus nugarą tik pasivanojo ąžuoline vanta garu, o pilvą - tik pasitrynė karšta beržo vanta, ir padarė kelis kompresus. Abu kūno dalis „pagerbė“ tikrai puikiai, tačiau - nugaros jis netrynė, o pilvo – nevanojo. Tokiu atveju laikytume , kad visi trys išvardyti kriterijai buvo išlipdyti puikiai. Svarbiausia, kad žmogus skyrė individualų dėmesį abiem kūno vietoms, atsižvelgdamas į kūno sandarą bei savo pojūčius. Vienur norėjosi vanojimo, kitus – trynimo. Žinoma, būtų dar geriau, jei ir pilvą būtų pasivanojęs, tačiau tai jau individualaus skonio reikalas, ir vertinti pagal tai vargu ar būtų teisinga.

Vertinimo kriterijai

Aptarkime visus vanojimosi vertinimo kriterijus nuosekliai. Vien jau tas faktas, kad apie tai kalbame jau kelia mūsų pirties kultūros lygį. Pasinaudojus analogiška Lietuvos ir ypač Tarptautinių vanojimo Čempionatų praktika vanojimosi vertinimo kriterijai yra šie: veiksmo sąmoningumas, koncentracija, atsipalaidavimas, garas, įšildymas, vanojimosi technika, šveitimas, saugumas, kūno dalys.

Sąmoningumas

Tai yra vanojimosi tikslo ir proceso supratimas ir sugebėjimas tai paaiškinti žodžiais. Ne visais atvejais vanojamasi vien vadovaujantis kūno signalais. Kai kada reikia sąmoningai pasiperti didesniame karštyje, kad sušiltų, tarkim, klubų sąnariai. Tokiu atveju žodinis paaiškinimas padeda suvokti veiksmo tikslą ir apsaugo nuo nemotyvuoto įvertinimo, tarkim pagal saugumo kriterijų sumažinimo. Be to, tai puiki proga įvertinti vanotojo, kaip pirties „ambasadoriaus“ galimybes – juk mūsų tikslas yra skleisti žinias apie pirtį.

Koncentracija

Sugebėjimas atsijungti nuo išorinių dirgiklių ir koncentracija į procesą. Be jokios abejonės vanojimosi saugumas ir efektyvumas yra proporcingi žmogaus įsiklausymui į savo pojūčius ir tuo pačiu atsiribojimui nuo aplinkos trikdžių. Dėmesio koncentracija į tai kas daroma procesą pakelią į naują kokybės lygį. Koncentraciją galima įvertinti pagal žmogaus dairymąsi, žvilgsnio kryptį, pasitempimą, pauzes darbe, kūno įtampas ir laikyseną, judesius ir pan. Čia reikis atkreipti dėmesį, jog vanojimosi nevertiname pagal estetinius kriterijus, nes žmogus vanojasi pats sau ir jo mimika ar apsirengimas neturi tiesioginės įtakos procedūrai. Žinoma, mes rekomenduojame dalyviams ateiti su švariais rankšluosčiais :)

Atsipalaidavimas

Sugebėjimas vanojantis atsipalaiduoti yra itin svarbus. Per didelė raumenų įtampa reikalauja papildomų energijos sąnaudų, aktyvėja širdies darbas, iš raumenų prasčiau pašalinami šlakai, mažiau kraujo gauna sąnariai. Jei vanotojas įsitempęs, jis greičiau nuvargsta, patiria mažiau malonumo, labiau apkraunama jo širdis, o smegenys reikalauja daugiau deguonies.
Žinoma, visiškai atsipalaiduoti savęs vanojimo metu niekaip nepavyks, tačiau galima pasistengti pakaitomis atpalaiduoti vis kitą kūno zoną, patogiau atsisėdant, atsigulant, kitaip perimant vantą.

Garas

Tikriausiai nieko jau nebereikia įtikinėti, kad vanojamės tik esant garo atmosferai. Tinkama atmosfera yra tokią, kurioje vantos mostas sukelia ryškų karšto vėjo gūsio pojūtį. Jei garinėje tvyro tinkamas garas,: reikia žymiai mažiau mostelėjimų, kad sušildytum, tarkim klubo sąnarį. O tai jau yra jėgų taupymas ir didesnis atsipalaidavimas. Garo atmosfera kuriama periodiškai užpilant vandens ant akmenų, oi tarpe jų - „kabinant“ garą nuo palubės, kur jis dažniausiai ir susirenka. Be to yra labai svarbu taupiai naudoti garą – nėra jokios prasmės jį kurti, o paskui išleisti perteklių pro langą. Be to, vanojantis dažnai tenka garą pilti iš anksto, tikinti jos atėjimo, nes vanojimosi vieta būna atokiau nuo krosnelės. Tad tinkamas garo pylimas yra sėkmingo vanojimosi pagrindas.

Įšildymas

Kiekvieno užėjimo į garinę tikslas visų pirma yra sušilti. Juo labiau vanojantis. Tinkama kūno įšildymo strategija – tai tarsi geras „mūšio planas“. Organizmo įšilimas niekada nevyksta tiesiškai, nes viso vanojimosi metu labai pasikeičia periferinė kraujotaka ir kūno gebėjimas sugerti šilumą. Atitinkamai ir garo bei vanojimosi intensyvumas turi prisitaikyti prie šios nuolat besikeičiančios situacijos. Šildymo strategija įvairaus amžiaus ir pirtinės patirties asmenims gali labai skirtis. Todėl pagal šį kriterijų vertinama ne tai ar vanojimasis atitiko „statistinę vidurkinę vanojimosi eigą“, bet jos adekvatumas konkrečiu atveju. Be jokios abejonės tai labai priklauso nuo procedūros išaiškinimo, arba pirmojo iš vertinimo kriterijų. Matome, kad gero vanojimo kriterijai yra glaudžiai tarpusavyje susiję.

Vanojimosi technika

Savęs vanojimo atveju vantos naudojimo technikos įvairovė truputį nukenčia, nes patogiai pasiekti galima nebent kojas, o visos kitos kūno dalys – reikalauja išradingumo. Tačiau sporte tokios situacijos nėra pirmiena – panašiai rungtyniaujama bėgime su maišais ar šokinėjant per kliūtis. Grynai sportinio reginio prasme tai netgi privalumas.
Vis tiktai ir save vanojant galima rasti labai daug būdų kaip naudoti vantą: tai krapnojimas, plekšnojimas, vėdavimas, malūnėliai, paviršinė ar gilesnio smūgio technika, riešo technika, kompresai, patrynimai ir taip toliau – visko neišvardinsi. Skirtingos vantos reikalauja ir skirtingos technikos, tarkim lengvai mirkyta ir lengva ąžuolo vanta labai tiks apsivėdavimui, tačiau trynimui ir savimasažui visa netiks. Teisingas vantos pasirinkimas (jei toks yra) – taip pat priklauso šiam kriterijui.

Šveitimas

Kaip jau minėjau būtent kūno šveitimo arba „pilingo“ kriterijaus nėra klasikinio vanojimo rungtyje, nors ir ten jis gali būti. Vanojimosi metu praktiškai visada vyksta ir kūno šveitimas ir savimasažas. Šiuo kriterijumi vertinama masažo įgūdžių įvairovė ir taisyklingas atlikimas. Tai ir karšti sąnarių paspaudimai, ir raminantis braukymas per šonus, uodžiant malonų vantos kvapą ir nugaros vanojimas ilga beržine vantą su „pratraukimu“ stengiantis, kad vanta kuo labiau „pakasytų“ nugarą. Labai dažnai apsitrynimas vanta atliekamas vanojimosi pabaigoje, atidarius ventiliaciją ar duris, įkvėpus gurkšnį šviežio oro.

Saugumas

Visa kas gydo – gali ir pakenkti. Todėl saikas kaitinantis ir vanojantis yra labai svarbus. Būtina žinoti pagrindines saugumo pirtyje taisykles ir jų laikytis. Kitaip ir patys rizikuosime ir kitiems prastą pavyzdį parodysime. Į saugumo kriterijų sutraukta viskas – ir higiena, ir tinkama ventiliacija, ir kepuraitė, ir tinkamas garo pylimas, ir galimas atsigaivinimas karšto vanojimosi metu.

Kūno dalys

Jau minėjau, kad sugebėjimas pasiekti atskiras kūno dalis ir tam tikras išradingumas šioje srityje gražiai išskiria vanojimosi rungtį iš kitų. Žinoma, kad vargiai pavyks pasiekti absoliučiai visas kūno dalis, to galbūt nė nereikia, tačiau vis tiktai viso kūno tolygus įšildymas yra prioritetas. Jeigu gulintį žmogų vanojant nėra sunku pasiekti visą kūną netgi nekeičiant vanojimo technikos, tai vanojimosi atveju norint tai padaryti reikia pasistengti. O už pastangas turi būti atlyginama. Todėl teisėjai atidžiai stebės kiek „dėmesio“ – švelnaus lietimo, kompresų ar patrynimų „gavo“ kiekviena svarbi kūno dalis ir ar tai buvo padaryta be klaidų. Tarkim karšti kompresai širdies plote būtų klaida. Visi atskirų kūno dalių įverčiai yra sumuojami ir išvedamas jų aritmetinis vidurkis. Šiek tiek daugiau reikšmės turi tokios svarbios kūno zonos kaip kryžkaulis (nugaros apačia), pėdos, pečiai ir mentės, nugara.

Matome, kad toks regis paprastas dalykas kaip vanojimasis talpina savyje daug įvairių aspektų. Nenoriu pasakyti, kad pavyko visus išnagrinėti, ar kad to negalima padaryti kitaip. Svarbu kitkas – vien tai, kad apie tai kalbame ir kalbame lietuviškai ryškiai kelia lietuviškos pirties kultūrą ir ją labai rimtai pastato šalia kitų, pasaulyje plačiau žinomų tradicinių pirties kultūrų. Vanojimosi čempionatas, kaip ir bet kurios kitos profesinės varžytuvės ugdo specialistus, turtina terminiją ir supažindina su šia sena ir nepelnytai užmiršta sveikatingumo technologija platesnį visuomenės ratą. Tad perifrazuojant žinomą eilėraštį – vanokimos, pakol jauni esma!

Rimas Kavaliauskas. 2012.
Specialiai 2-ajam Lietuvos vanojimo Čempionatui.