Pirties dieną žmogus nesensta!

Pasak treti metai Lietuvoje savo veiklą plėtojančios VšĮ "Pirties akademija" vadovo Rimo Kavaliausko, mūsų senoliai ne veltui sakydavo, kad pirties dieną žmogus nesensta. Mat čia ne tik kaitinamas, vanojamas ar šaltu vandeniu grūdinamas kūnas, bet apvaloma ir siela. Žodžiu, žmogau, kai bloga tau, kai sunku, kai kas įskaudina, kai ima graužt pykčio, pavydo kirminas ar tiesiog nesiseka -eik į pirtį ir prakaituok. Viską, kas išeis lauk, nuplauk vandeniu ir daugiau neprisimink... Todėl į pirtį ir reikia eiti nusiteikus ne mažiau sakraliai, kaip einama į bažnyčią. „Argi į bažnyčią kas nors eina pakilnoti taurelės? Vadinasi, tai visiškai netinka ir pirčiai", - įsitikinęs R. Kavaliauskas. Pirtis - jokiu būdu ir ne ištvermės varžybos, kuriose būtų lenktyniaujama „kas ilgiau iškęs". "Galų gale argi ne pirtis yra demokratiškiausias žmonijos išradimas, kur kiekvienas gali jaustis lygus tarp lygių?" - su šypsena klausia VšĮ „Lietuviškos pirties akademija" vadovas.

„Rusiškos" pirties terminas - klaidinantis

Anot pašnekovo, jo vadovaujamos įstaigos tikslas - ne atvesti lietuvius į pirtį, o ... sugrąžinti. "Kas pajėgia palaikyti šiuolaikinio žmogaus pusiausvyrą? Ekonominis stabilumas? Iš Vakarų besiskverbiantys "idealai"? Tikrai ne. Mano manymu, pirtis gali būti ta vieta, kuri padėtų tėvui, auginančiam vaiką, išlaikyti orų ir savimi pasitikintį veidą, suteiktų pirmapradės harmonijos bei vienybės su gamta jausmą", - įsitikinąs R. Kavaliauskas. Jo nuomone, nūnai populiariausias atsipalaidavimo būdas - pasisėdėjimas prie vaišių stalo - tegali trumpam "nuimti" tik paviršinį stresą. Tačiau kur kas greičiau ir maloniau dvasines bei fizines jėgas sugrąžina gilus fizinis ir psichologinis atsipalaidavimas, pasiekiamas išsivanojus garinėje

Pašnekovo tvirtinimu, jokiu būdu netiesa, kad lietuviai kada nors maudėsi ar maudosi „rusiškoje“ pirtyje. Žodis „pirtis" buvo net sanskrite. Mūsų kalbotyros pradininkas K. Būga yra įrodęs, kad jo paplitimo arialas - nuo Uralo iki Skandinavijos. „Tik kažkodėl latviai sako, kad jie maudosi latviškoje pirtyje, estai - estiškoje. O štai mes - rusiškoje. Tai kvailas įprotis", - teigia „Lietuviškos pirties akademijos" vadovas. Rusų genčių protėviai buvo klajokliai, gyvenę stepėse, ir kaitindavosi jie anuomet ne rastiniuose nameliuose, įprastuose miškingose vietovėse, o žeminėje ar duonkepėje krosnyje, išmūrytoje gyvenamojoje troboje.

Pagarbus požiūris - visur vienodas

Mūsų istorija sudėtinga ir skaudi, sako R. Kavaliauskas. Taigi pirties - taip pat. Suvalkija, Pamario kraštas, kur atsirado pirmieji dviračiai, gramofonai, pirmieji gyventojų surašymai bei civilizacijos ženklas - muilas, pirmiausia ir sumenkino pirties reikšmę. Ten, kur viso šito trūko, pirtys išsilaikė ilgiau. "Beje, netgi tokioje pirčių šalyje kaip Suomija prieš porą trejetą dešimtmečių teko gaivinti senąsias tradicijas ir technologijas", - pasakoja pašnekovas. Lietuvoje jas išlaikyti buvo dar sunkiau. Pokaryje valdžia apskritai stengėsi kiekviename miestelyje pastatyti po didelę viešą pirtį, idant atokios paežerių pirtelės nebūtų kaimo vyrų politikavimo ar partizanų prieglobsčio vieta.

Technologiniu požiūriu senovinė lietuviška, rusiška ar suomiška pirtis niekuo nesiskiria. "Jei nuvažiuotume į Suomijos pirčių muziejų, įsitikintume, kad suomiai maudėsi tokiose pačiose dūminėse pirtelėse, kokių iki šiol yra išlikę Dzūkijoje ar Rytų Aukštaitijoje", - sako pašnekovas. Skirtumas tik toks, kad šiose pirtyse žmonės šnekėjo skirtingomis kalbomis. Tuo tarpu pagarbus požiūris į pirtį visur buvo vienodas. Pirtis buvo ypač svarbi vieta ir moterų bendruomenei.
mat tai buvo praktiškai vienintelė vieta, kur jos galėdavo pabendrauti už uždarų durų.

"Beje, netgi pagal islamo įstatymus moteris gali išsiskirti su vyru, jeigu šis jos neišleidžia į pirtį", - su šypsena tvirtina R. Kavaliauskas. Anot jo, tai tik viena iliustracijų, atspindinti, kiek visais laikais ir visuose kraštuose žmogui buvo reikšminga pirtis.

Pirtis be garo - ne pirtis

„Tai, kad suomiška pirtis yra labai sausa ir karšta - naujas apibrėžimas", - sako R. Kavaliauskas. Šiai nuostatai ne daugiau kaip 20 -30 m. O atsirado ji tada, kai Lietuvoje pasirodė naujoviškos elektrinės krosnelės. Pirmosios buvo atvežtos iš Suomijos. Ir statė jas ne rastinėse pirtelėse, bet įvairiose valdžios šulams patogiose vietose. Suprantama, ir veikė šios krosnelės šiek tiek kitaip. "Patys suomiai stengiasi įsirengti gerą krosnį, kokią tik leidžia piniginė ir gyvenimo sąlygos. Net jei suomis gyvena Helsinkio daugiabutyje ir teturi elektrinę pirties krosnelę, jis vis tiek, tebūnie nors šaukštu, bet pila ant jos vandenį", - pasakoja pašnekovas. Tiesa, Suomijoje yra tendencija kaitintis sausiau ir karščiau, bet ir Lietuvoje daug kur tai priklauso nuo vietinės pirties tradicijų. Pirtyje žmogus turi klausyti intuicijos: jeigu garas „skanus", jei kaitintis, pertis malonu - visa tai bus į sveikatą. Jei ne - verčiau eiti lauk.

Ar būtina prieš pirtį praustis duše? „Jei žmogus suprakaitavęs, be abejo, taip. Priešingu atveju aplinkiniams tai bus nemalonu", -sako R. Kavaliauskas. Beje, prieš lipant į nūnai Lietuvoje populiarėjančius pirtis - kubilus higienos sumetimais taip pat dera nusiprausti su muilu. O tiems, kieno širdis ne iš stipriųjų, maudynių karštame kubile apskritai patariama vengti. Kokie pirčiai tinka gėrimai? VšĮ „Pirties akademija" vadovo nuomone, po pirties geriausia atsigaivinti žolių arbata, sultimis, gira. Jei kam norisi, nepakenks ir bokalas alaus. Tačiau pačios procedūros metu naudingiausia gerti šiltą vaistažolių arbatą. Tam kad garas būtų kvapnesnis, ir ant akmenų galima pilti žolių nuoviro, netgi alaus, tačiau tik labai praskiesto vandeniu - priešingu atveju jis paskleis degėsių kvapą.

Palankiausia žmogui - rąstinė pirtelė

Kokią pirtį statyti geriausia? „Rąstai visais laikais buvo ir tebelieka populiariausia statybinė medžiaga. Rąstinė pirtelė puikiai „pritampa" natūralaus peizažo fone, joje tvyro jaukumo ir saugumo atmosfera", - įsitikinąs pašnekovas. Iš „gyvų" rąstų surasta pirtis išlieka gyva, pralaidi orui, todėl palankiausiai veikia žmogų. Rąstų sienoms nereikia ir jokio papildomo apšiltinimo. Vadinasi, statant galima supaprastinti vidaus ir lauko apdailą. Mediena pasižymi ypatingai gera savybe sugerti šilumą, ilgai ją išlaikyti ir lėtai, neperkaitinant patalpos oro, grąžinti, pasakoja R. Kavaliauskas. Be abejo, pirties statyboje galima pritaikyti daug šiuolaikinių technologijų bei panaudoti ir kitokių medžiagų: akmens, stiklo. Vis dėlto, pašnekovo nuomone, verta būti „sveikai  konservatyviam" - tuomet gera pirtis kainuos pigiau. „Žmonės, turintys puikias sąlygas pasistatyti nuosavą pirtį, neretai jos atsisako, galvodami, kad tai brangu. Mat daugelis šį statinį įsivaizduoja būtinai su pokylių sale, keliais miegamaisiais svečiams ir 1.1. Iš tikrųjų su pirties sąvoka tai neturi nieko bendro", - teigia „Pirties akademijos" vadovas. Jis sakosi matęs ir ovalo formos, metalo lakštais dengtą pirtį. Tačiau toks statinys tik iš pirmo žvilgsnio yra efektingas, nes tikrosios savo funkcijos - „pakrauti" žmogų energetiškai – neatlieka.

Medis medžiui nelygu

Dažniausiai kaip statybinė medžiaga Lietuvoje yra paplitę pušiniai rąstai. Jie puikiai tinka ir pirčiai. Tačiau reiktų parinkti mažiau smalingus, įspėja R. Kavaliauskas. Anot jo, kai kas labiau vertina drebulinius, liepų, juodalksnių, maumedžių ar netgi kedrų rąstus. Svarbiausia - mediena turi būti kokybiška. Pirčiai skirti medžiai kertami žiemą, kuomet juose mažiausia drėgmės. Prieš statybą rąstus būtina išdžiovinti iki 18-20 proc. drėgmės. Geriausia tai daryti natūraliai, lauke. Reikia atkreipti dėmesį, kad mediena nebūtų pažeista kinivarpų, puvinio ar įskilusi laikančiųjų elementų tvirtinimo vietose.

Pasak pašnekovo, pirtį galima statyti ir iš drėgnų rąstų. Tačiau tokiu atveju būtina žinoti, jog toks statinys ilgainiui stipriai „nusės" - net iki 6 proc. sienų aukščio. Todėl suręstą „dėžutę" pravartu palikti natūraliai išdžiūti bent jau pusmečiui. Sienoms džiūvant, tarp rąstų atsiranda plyšių, kuriuos būtina kamšyti keletą kartų. „Į gerai užkimštą plyšį įstumti ylą ne lengviau negu į medieną", - tvirtina R. Kavaliauskas.
Ir iš sausų, ir iš drėgnų rąstų statomoje pirtyje virš langų bei durų staktų būtina palikti 5 proc. jų aukščio plyšius, kad rąstai „sėsdami" jų nesuspaustų. Plyšys prikemšamas pakulų ir uždengiamas lenta. Taupant šilumą, garinės durys tradiciškai būdavo statomos žemesnės ir siauresnės nei įprasta, o slenkstis -aukštas. „Šiandien tai jau ne būtinybė, o žaismingas interjero akcentas", - sako pašnekovas.
Jei pirties nesiruošiama žiemą kūrenti dažnai, ją galima ręsti ir iš pigesnių, mažesnio skerspjūvio rąstų. „Karštai iškūrenus, vėsos tikrai nepajusite, o statyba kainuos kur kas pigiau", - pasakoja R.Kavaliauskas. Išskyrus garinės lubas pirčiai nebūtina ir šilumos izoliacija.

Pastato priešas - drėgmė

Kodėl anksčiau pirtys „laikė" ilgiau nei 100 metų, o šiais laikais jų sienos ima gesti kur kas greičiau? Pasak pašnekovo, priežastis paprasta: šiandien retas šeimininkas mūrija masyvią akmeninę krosnį, kurios šilumos pakanka ne tik maudynių metu, bet ir lieka vėliau sienoms išdžiūti. Dažnai statomos nedidelės metalinės krosnelės, kurios, nustojus kūrenti, greitai atvėsta. Dėl to žiemą sienose susikaupusi drėgmė virsta ledu. Todėl šiuo atveju išeitys dvi: arba galinga krosnis ir daug malkų, arba garo izoliacija bei lentutėmis iškaltos garinės sienos. "Vis dėlto net ir išmūrijus didelę krosnį, apatinį rąstų vainiką verta impregnuoti nuo drėgmės medieną apsaugančiomis priemonėmis", - aiškina R. Kavaliauskas.

Pasak jo, bene didžiausia šiuolaikinių pirčių yda - ventiliacijos stoka. Seniau rąstinės pirtys nebūdavo ypatingai sandarios, tad savaime vėdindavosi per plyšius kampuose bei grindyse. Šiandien, manant, kad patalpa „kažkokiu būdu" vėdinsis savaime, privačiose pirtyse ventiliacija dažnai visiškai neįrengiama, nors plyšių konstrukcijose nelikę. "Rekomenduočiau įstatyti bent nedidelį praveriamą langelį. Dar geriau - įrengti ventiliacijos angas garinės sienose ir lubose, kad pirtį būtų galima vėdinti ir maudynių metu, ir po jų", - pasakoja R. Kavaliauskas.

Pirties širdis - krosnis

Šiuo metu dažniausiai pirtys apšildomos nuolat kūrenama metaline krosnele su kaminu. Tokia pirtis yra saugi, nes visi degimo produktai išeina į lauką, akmenys tiesiogiai nesiliečia su dūmais. "Deja, šiose krosnelėse paprastai būna nedaug karštį ilgai laikančių akmenų, todėl jas reikia kūrenti visų maudynių metu", - aiškina R. Kavaliauskas. Jo įsitikinimu, greitai kaistanti elektrinė krosnelė gerai pirčiai tinka tik iš didelės bėdos. Mat kuo mažiau geležies pirtyje, tuo "skanesnis" garas. Be to, prarandamas ne tik "prigimtinis" pirties natūralumas, bet ir jos parengimo džiaugsmas. Būti geru pirtininku, R. Kavaliausko nuomone, nemenkas menas - kiekviena, net ir paprasta metalinė krosnelė gali turėti savų "kaprizų", o ką jau kalbėti apie senovinę, galingą krosnį. Malkos pirčiai turi būti tik sausos ir sveikos. "Jokiu būdu netinka naudoti įvairių atliekų, nes tai būtų didelis neišmanymas ir nepagarba pačiai pirčiai", - įspėja pašnekovas. Seniau pirties žinovai kūrendavo krosnį tos pačios rūšies malkomis, kokių turėdavo pasiruošę vantų. Mat tikėta, kad tuomet medžio energetinis poveikis žmogui pats stipriausias. Malkos būdavo džiovinamos bent 2-3 metus. Dabar kai kurias pirtis galima kūrenti durpėmis arba akmens anglimi. Tačiau tik ten, kur įtaisytos nuolatinio kūrenimo krosnys, kuriose akmenys yra patikimai izoliuoti nuo pakuros ir degimo produktai nepatenka į garinę.
Nuolatinio veikimo krosnelė pakuriama 1-2 vai. iki pirties procedūros pradžios. Iš pradžių kraunama smulkesnių malkų, kad susidarytų pakankamas žarijų sluoksnis. Vėliau galima dėti ir stambesnių, maždaug vienodo storio malkų ir priverti oro dureles, kad degimas nebūtų labai intensyvus - taip ekonomiškiau. Kai malkos sudega ir lieka daug žarijų, krosnelės durelės uždaromos, paliekamas tik siauras plyšys orui patekti.
"Jei pirties krosnelė gerai sukonstruota, galbūt žarijų šilumos užteks visam pirties seansui. Tačiau jeigu persitės ilgai, malkos ugnis turės liepsnoti visą laiką", - sako pašnekovas.

Anot jo, kai kas mano, kad pirtis yra iškūrenta, kai tik termometras ant sienos parodo 100 "C. Tai klaidinga nuostata. Mat metalinės krosnelės paviršius netrunka stipriai įkaitinti orą, tačiau ar pavyks gerai išsivanoti - dar nežinia. Tai priklausys nuo to, ar pakankamai įkaitą akmenys. O jie dažniausiai įkaista gerokai vėliau nei oras. Tačiau būtent juose sukaupta šiluma leidžia pasigaminti garo, be kurio garinė pirtis sunkiai įsivaizduojama. Dažnai atsitinka taip, kad akmenims įkaitus, garinėje temperatūra jau būna pakilusi tiek, kad ją tenka vėdinti ir aušinti laistant šaltu vandeniu plautus, grindis ar netgi sienas.

Geram pirtininkui - visos vantos lengvos

Didžiulė pirties šeimininkų klaida - laikyti garinėje verdančio vandens rezervuarą, įspėja R. Kavaliauskas. Jei karštas vanduo yra ruošiamas pačioje garinėje, kokia krosnis bebūtų, jos kaitinamas vanduo neturi užvirti. Garai pirtyje turi kilti tik nuo vandeniu šlakstomų akmenų!
Vandens rezervuarui pradėjus kunkuliuoti, reikia nedelsiant į jį įpilti šalto vandens. Ir taip daryti kiekvienąkart, kai tik vanduo ima virti. Taip pat rekomenduotina, kad vandens indas būtų sandariai uždengtas. Todėl kur kas patogiau ir ekonomiškiau, kai karštas vanduo ruošiamas ne pačioje garinėje, o į ją yra atvestas tik jo čiaupas.
Dar vienas R. Kavaliausko patarimas - eiti į pirtį basomis. Tuomet tampi atviras priimti visas pirties teikiamas dvasines ir fizines malones. O dėl vantos pasirinkimo - nelygu skonis ir nuotaika. Nes kaip kiekvienas medis - ąžuolas, beržas ar kadagys - žmogų veikia skirtingai, taip ir vanta. Bet gero pirtininko rankoje - kiekviena vienodai lengva.
Įgyti įvairių teorinių ir praktinių žinių apie pirtį, išmokti pirties procedūrų pagrindų, sužinoti apie gydomąjį vantų poveikį VšĮ „Pirties akademija" kviečia į meistriškumo kursus. Išsamesnė informacija teikiama interneto tinklalapyje www.pirtis.lt. 

Parengė Rasa PRASCEVIČIENĖ