Atsiliepimai apie 2-ąjį Lietuvos vanojimo Čempionatą

Teisėjų atsiliepimai

Nijolė Nagurnaitė

Mes, 5 teisėjai, šiame čempionate ne tik vertinome, stebėjome vanojimus, bet ir dalyvavome tikroje pirties šventėje, kur grožėjomės, džiaugėmės puikiais pačių geriausiųjų Lietuvos pirtininkų pasirodymais, išaugusiu jų profesionalumu ir giliu vanojimo suvokimu. Šiame vanojimo čempionate buvo daug įdomių ir išskirtinių pasirodymų. Man ypatingai išskirtiniais buvo Roberto ir Audros pasirodymai. Jų metu, visai nereikėjo užsirašinėti, žymėtis pastabų, galvoti, kad kažko trūksta, ar kažkas ne taip... Vanojimai buvo, kaip nuostabiausiai atlikti sudėtingi muzikiniai kūriniai - vientisi, harmoningi, estetiški, „energetiškai teisingi“ ir užbaigti. Stebėdama jų darbus, buvau pamiršusi net kvėpuoti.

Truputį gaila, kad Ernestos pasirodyme lyg ir gerai sumanytame, su įdomiu pristatymu, vėliau, kai kurios detalės vertė galvoti ir analizuoti, kas yra ne taip, ko trūksta šiame vanojime. Mano nuomone, kokybiško reginio vientisumą blaškė prijuostės juostele su bantuku ir... manau, kad egzotinės bambukų vantelės, kurių kietoki lapai vizualiai ir energetiškai priminė skardos skiauteles ir trukdė sukurti maksimaliai tinkamą vanojimo atmosferą.

Išskirtinis, turtingas gražiomis ir įvairiomis vanojimo tecnikomis, buvo Vlado darbas. Jis taip mikliai ir grakščiai vantomis žongliravo karšto garo gūsius, kad kartkartėmis norėjosi būti modelio vietoje.
Džiugu, kad šiame vanojimo čempionate dalyvavo net trys moterys. Rita verta pagyrų už drąsą., nes tai jos pirmasis čempionatas, o dar ir Panevėžyje, savuose namuose. Ritai tikrai buvo nelengva. Jos pasirodymas būtų buvęs ženkliai sėkmingesnis, jeigu ne tos prastai atrodančios vantelės. Jos trukdė ne tik tinkamai formuoti garą, gerai įšildyti kūno zonas, bet ir gadino visą estetinį vaizdą. O vanojimo pabaiga - pralinksminusi visus esančius, kai modelis save ėmė lupti vanta, mane įspraudė į kampą., nes pasimečiau ir nežinojau, kaip įvertinti tą kriterijų – kliento ATPALAIDAVIMAS. Ilgai galvojau ką rašyti...

Originalu buvo ir tai, kai vienas iš dalyvių, kad pamalonintų ir pradžiugintų savo draugę –ant pakloto pribėrė rožių žiedlapių, o vanojimui naudojo daugybę nuostabių rožių. Pradžia buvo graži, įspūdinga ir daug žadanti, tik labai gaila, kad nebuvo suvokta rožių panaudojimo galimybė.

Visi kiti šio čempionato dalyviai, kurie pademonstravo geresnį ar blogesnį vanojimo profesionalumą, buvo savaip įdomūs ir išskirtiniai, o būsimuose čempionatuose, galės siekti nugalėtojų titulų.

Interviu su 2-ojo Lietuvos vanojimo čempionato prizininkais

Robertas GRUZINSKAS, klasikinis vanojimas, I vieta
Audra STASKEVIČIENĖ, klasikinis vanojimas, II vieta;
Ernesta BAJORINIENĖ, klasikinis vanojimas III vieta, vanojimosi rungtyje – vanojimosi gurmanės nominacija;
Vladas JOKUBAUSKAS, vanojimosi rungtyje – nominacija už geriausią techniką, klasikinis vanojimas – IV vieta.

1. Kas jus paskatino dalyvauti šiame vanojimo čempionate? 
Robertas. Dalyvauti paskatino noras propaguoti vanojimą kaip ypatingą darbo su kūnu techniką. Šviesti visuomenę keičiant jos požiūrį į procesus vykstančius lietuviškoje pirtyje. Dažnai vanojimas sukelia prieštaringas reakcijas, kurios yra susiformavusios mūsų visuomenėje ir asocijuojasi su ypač karštomis sąlygomis ir skaudžiu kūno plakimu vantomis. 
Audra. Galimybė pakelti reikalavimus sau ir noras sudalyvauti gražioje pirties šventėje.
Ernesta. Aš pati jaučiau, kad man būtina dalyvauti, kad visiškai išsigryninčiau vanojimo subtilybes. Dalyvavimas – tai žingsnis aukštyn. Tai tobulėjimas. Be to, man svarbu, kad pirties menas būtų populiarinamas.
Vladas. Čempionate dalyvauti paskatino „Lengvo garo“ klubo nariai bei „bičiulių“ organizacija.

2. Ar čempionatui kaip nors specialiai ruošėtės, konsultavotės? 
Robertas. Čempionatui ypatingai ir specialiai nesiruošiau. Sudėliojau programą pagal reglamentuotą laiko limitą. O toliau dariau tai, ką galvoju esant teisinga ir tikslinga atliekant klasikinį kūno vanojimą.
Audra. Neformaliai ruošiausi jau nuo vasaros, rišdama ir šaldydama vantas žiemai. Prieš čempionatą teko diskutuoti su patyrusiais pirtininkais, ypač esu dėkinga Rimui Kavaliauskui už pastabas ir patarimus, taip pat Sergejui Slubskiui už jo firminį vanojimo judesį. Žinoma, teko padirbėti su vantomis rankose, susidėlioti programą, pasiruošti aprangą ir aksesuarus.
Ernesta. Taip. Ruošiausi gana rimtai. Konsultavausi nemažai, šlifuodama savo sukurtą programą.
Vladas. Čempionatui specialiai nesiruošiau, nesikonsultavau. Aš dirbu pirtininko-vanotojo darbą ir demonstravau savo įgūdžius bei supratimą.

3. Plačiau papasakokite apie savo pasirodymą. Ar turėjote kokį nors ypatingą planą, idėją, scenarijų? Jei taip, kas jį padiktavo? Ar naudojote kokias nors papildomas priemones, metodus? Kaip pavyko realizuoti savo sumanymą? Ar esate patenkinti savo pasirodymu ir pasiektu rezultatu?
Robertas. Pasirodymą vertinu nuosaikiai. Jis tikrai galėjo būti geresnis. Vis dėlto, jautėsi jaudulys, o ir mažos garinės specifika neleido išsidėlioti vantų „po ranka“, todėl teko sukiotis, kas man nelabai patinka. Specialaus scenarijaus neruošiau. Tai buvo klasikinis vanojimas lengvai ir palaipsniui sušildant visą kūną. Vanojau merginą, kuri nemėgsta aukštų temperatūrų garinėje, todėl atsižvelgdamas į tai vandenį ant akmenų pyliau nedideliais kiekiais, siekdamas sudaryti palankų pasirinktai vanojimo taktikai mikroklimatą. Čempionate dalyvavo daug nuostabių pirtininkų, kurie yra ir mano geri bičiuliai bei draugai. Man buvo garbė su jais pasivaržyti. Šį kartą teisėjų komisija nusprendė, kad mano pasirodymas buvo vertas pirmos vietos, tačiau tai rezultatas kurį pasiekus supranti, kad dar daug ko nemoki ir reikia tik tobulintis ir žengti į priekį pažinimo keliu. O tai ir yra svarbiausia.
Audra. Mano vanojimo scenarijus nuo pat pradžių linko į moteriškąją pusę. Man norėjosi parodyti moterims, kad vanojimas yra labai malonus procesas. Norėjosi parodyti ir kažką naujo, ko dar niekas prieš tai nedarė. Man visada kildavo klausimas dėl kojų vanojimo. Rusų mokykloje kojos šildomos pradžioje, o lietuvių - atvirkščiai - po antrojo vertimo. Dažnai vanodama žmones pastebėjau, kad pačiam klientui laikyti kojas nėra visiškai komfortabilu, o kai jas laiko pirtininkas - tai neergonomiška ir ne visai efektyvu. Todėl pasiskolinau vieną jogos asaną, kai žmogus guli ant nugaros sulenktomis kojomis ir vienos kojos čiurną užkelia ant kitos kelio. Tokia poza patogi ir klientui, kuriam nereikia specialiai laikyti kojų, ir vanotojui, kuris gali apeiti beveik visą kojos plotą be didelių pastangų ir visiškai nesusilenkdamas. Pėda tokiu atveju yra gana aukštai, taigi ją galima gerai įšildyti, tuo pačiu duodant šilumos ir keliui.
Kitas dalykas, kuris man labai patiko - tai svyruoklinio beržo vantos. Literatūroje nurodoma, kad jos netinkamos vanojimui, tačiau aš su tuo nesutinku ir tai parodžiau per čempionatą. Svyruoklinis beržas, naudojant sukamuosius judesius, puikiai tinka garo nuleidimui ir švelniam kontaktui su kūnu, masažiniams judesiams, taip pat galvos uždengimui, nes šakelės lengvai pasiskirsto ir išeina graži „palapinė“.
Savo pasirodymui naudojau šaldytas klevo, liepos, beržo, ąžuolo vantas. Man patinka tai, kad šaldyta vanta išlaiko ypač stiprų aromatą, jos nereikia prieš vanojimą mirkyti ar kaip kitaip paruošti. Be to, šaldytos vantos užima nedaug vietos ir tai labai patogu vykstant pas klientą.
Ernesta. Mano pasirodyme buvo viskas iki smulkmenų suplanuota. Scenarijus taip pat. Kitaip ir negalėjo būti: laikas limituotas, vertinimo kriterijai, viskas turėjo būti tikslu, aišku, išpildyta. Aš džiaugiuosi savo pasirodymu ir taip pat rezultatu. Ko tikėjausi, tą pasiekiau.
Vladas. Mano programa vadinosi „Keturi metų laikai“. Kaip kūno kultūros specialistas, demonstravau tempimo pratimus. Gaila, komisija juos įvertino klaidingai, kaip masažo elementus, ir mažino balą, todėl kad masažui turi buti įšildytas kūnas.

4. Ką įdomaus ir naujo pastebėjote kitų vanotojų pasirodymuose? Gal pastebėjote kokių nors teigiamų ar neigiamų dalykų, idėjų, klaidų, tendencijų ir t.t.?
Robertas. Labai gražiai dirbo Audra ir Ernesta, neišskirsiu atskirų epizodų, bet tai buvo malonu ir stebėti ir jausti tuos procesus kurie vyko garinėje. Įspūdį paliko ir Vladas iš Kuršėnų. Buvo miela stebėti kaip mikliai „dirba“ vantos jo rankose. Vaido viso pasirodymo nemačiau, bet pažinodamas jį kaip pirtininką tikrai žinau, kad jis turėjo pasirodyti taip pat įspūdingai. Tendencija viena – pirtininkai demonstruoja vis aukštesnį vanojimo lygį ir tai labai džiugina.
Audra. Iš kiekvieno pirtininko galima kažko pasimokyti. Protingas žmogus mokosi iš visų.
Ernesta. Aišku, visko buvo. Niekas per daug nenustebino.
Vladas. Neigiamo ir teigiamo pastebėjau, tačiau detaliau galima būtų komentuoti, pažiūrėjus ir išanalizavus įrašus.

5. Jūsų mintys ir pastebėjimai apie šį čempionatą (laiko ir vietos parinkimas, aplinka, bendra atmosfera ir kt.).
Robertas. Kadangi tai jau antras čempionatas, tai, mano nuomone, jis tik geresnis. Pasirinkta vieta jauki ir rami. Ji sukūrė kamerinio renginio atmosferą, kas manau buvo miela ir malonu ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams. 
Audra. Aplinka graži, gal kiek per siaura erdvė žiūrovams. Diena gera, tik norėtųsi, kad po čempionato į darbą nereikėtų. O šiaip tokie renginiai visada suteikia daug šiltų įspūdžių.
Ernesta. Man viskas tiko ir patiko. Man tik trūko pasirodymui dar penkių minučių. Jau buvau minėjusi, kad likus dviem dienom iki pasirodymo tikrai ne laikas keisti bendrai programos trukmės laiką, kuris labai išmušė iš vėžių.
Vladas. Čempionatas praėjo, mano galva, teigiamai, nežiūrint į tai, kad ne visi dalyviai ir sirgaliai turėjo galimybę pasimėgauti SPA procedūromis, jas anksčiau laiko uždarė ir žmonės, sumokėję pinigus, jomis nepasinaudojo.

6. Ką, jūsų manymu, apskritai duoda tokie čempionatai? Ar verta juos organizuoti ateityje? Ką reikėtų tobulinti, daryti kitaip, keisti?
Robertas. Tokie čempionatai, be to, kad šviečia visuomenę, duoda labai didelį stimulą pačiam dalyviui tobulėti ir atrasti kažką naujo. Tai progresas pirtininkui, todėl manau, kad jie yra būtini. Į jį reikia žiūrėti ne tik kaip į varžytuves, bet ir kaip į savotišką pastūmėjimą domėtis, gilintis ir propaguoti vanojimą.
Audra. Tokie renginiai išjudina pirtinę veiklą, populiarina pirtį, plečia pažinčių ratą, suteikia daug gerų emocijų, skatina tobulėti.
Ernesta. Verta, ir dar kaip, kad augtų pirtininkų meistriškumas, kad būtų populiarinamas pirtininkystės menas ir amatas.
Vladas. Čempionato tęstinumas, be abejonės, turi išlikti, tačiau nereikia suplakti į viena SPA ir čempionato.

7. P.S. Tai, ką norėtųsi pridėti nuo savęs.
Robertas. Noriu visiems palinkėti gero garo ir šiltų emocijų pirtyse!
Ernesta. Labai džiaugiuosi surengta savęs vanojimosi rungtimi. Ji man be galo patiko. Tai naujovė. Lauksiu dar keturių rankų vanojimo rungties.
Vladas. Norėtųsi, bent čempionato dalyviams įsigyti vaizdo įrašą, kad galėtų paanalizuoti savo ar kolegų vanojimą.

2-ojo Lietuvos vanojimo čempionato dalyvių atsiliepimai

Vidas GRUNDA, žiūrovas
Vygantas VASILIAUSKAS, žiūrovas

1. Kas Jus paskatino dalyvauti šiame renginyje? Ką apskritai manote apie panašių čempionatų reikalingumą?
Vidas. Kadangi pats asmeniškai jau senokai domiuosi viskuo, kas susiję su pirtimi, tai mintis dalyvauti tokiame renginyje jau kirbėjo nuo pirmojo vanojimo čempionato. Tiesa, tada renginyje sudalyvauti negalėjau. Todėl antros tokios progos nutariau nepraleisti. Manau, kad tokie renginiai reikalingi bent jau dėl trijų dalykų:
1) skleisti lietuviškos pirties idėją,
2) dalintis patirtimi ir semtis naujų žinių,
3) Na ir, žinoma, išrinkti geriausius, nes pirties meistro titulas, mano nuomone, taip pat yra labai svarbus.
Vygantas. Man asmeniškai jokio paskatinimo čempionate dalyvauti žiūrovo teisėmis nereikėjo. Gaila, kad ankstesnius dėl laiko stokos teko praleisti. Labai puiku, kad tokie čempionatai vyksta. Manau, tai leidžia tobulėti ir dalintis įgūdžiais aktyviems pirtininkams, tuo pačiu keliamas bendras besidominčių pirtimi žmonių žinių, supratimo ir kultūros lygis.

2. Kas Jus labiausiai nustebino, įsiminė, paliko didžiausią įspūdį? Galbūt pamatėte ką nors naujo, netikėto?
Vidas. Patiko skoningai įrengta „Etno-SPA“ aplinka, kuri, mano nuomone, labiau orientuota į klientą, o ne į komerciją. Stebinti vanojimo techniką, įsiminė keli elementai kuriuos bandysiu pritaikyti vanojimo praktikoje. Na ir, žinoma, susipažinau su keliais bendraminčiais.
Vygantas. Didžiausią įspūdį paliko Audros pasirodymas. Tai kažkas nerealaus. Tokio aukšto lygio technikos gyvai nebuvau matęs. Absoliuti technika, pojūtis ir ryšys.

3. Jūsų pastebėjimai, idėjos, pasiūlymai, komentarai, pastabos ir t.t. 
Vidas. Manau, pirtininkų galvose visada sukasi tam tikros idėjos. Kaip jau čempionato metu p. Rimas minėjo, ateityje galbūt čempionatas išsiplės ir į Lietuvos regionus arba, kitaip tariant, į atrankinius turus, kuriuose galės dalyvauti žmonės iš įvairių Lietuvos kampelių. Nes, kaip žinoma, atstumas taip pat daro nemažą įtaką. Tokiu atveju galės dalyvauti ir didesnė dalis mėgėjų, tarp kurių, manau, taip pat yra „aukso grynuolių“ su savita vanojimo technika ir pirties kultūra. 
Vygantas. Turėčiau pastabų atvykus į renginį dėl bendros informacijos, tvarkos ir registracijos į atskiras pirtis. Visa kita OK. Dėl komisijos sudėties ir vertinimų norėčiau pasiūlyti įtraukti ateičiai į komisijos sudėtį ir įvertinti balais nepriklausomo vanojamojo atsiliepimus apie patirtą komfortą/ diskomfortą, temperos rėžimą, tiesioginį fizinį kontaktą ir pan. Manau, tai yra pagrindinis tikslas, kuris negali būti neįvertintas. Spėju, kad kai kam finišas vantomis galėjo būti nemalonus.

Atskirų dalyvių atsiliepimai

Nors kiek pavėluotai, noriu pasidalyti įspūdžiais iš vanojimo(-si) varžytuvių (čempionatas, mano supratimu, labiau gal tiktų tarptautinėje arenoje). Kadangi gyvenu Panevėžio rajone, net nekilo abejonių, kad reikia atvykti pasižiūrėt renginio. Esu pirties mėgėjas, be to, turėjau progą apie 2005 m. pasimokyti vienuose iš pirmųjų „Pirties akademijos“ kursų, susipažinti su šauniais žmonėmis ir dideliais entuziastais Rimu Kavaliausku, Egidijum Žukausku (beje, buvusiu panevėžiečiu), Nijole Naugurnaite. Linkėjimai jiems!
Pačios varžytuvės paliko gerą įspūdį, maloniai nustebino, kad jau nemažai žmonių Lietuvoje – vyrų ir moterų – gerai ir labai gerai įvaldę vanojimo techniką, įgūdžius. Manau, kad tokie renginiai ir apskritai pirtininkų veikla formuoja teisingą požiūrį į pirties kultūrą.
Pastebėjimai: akivaizdžiai skiriasi, vadinkim, meistrų ir mėgėjų lygis, technika ir kiti su vanojimu susiję dalykai. Ateity gal reikėtų pagalvoti apie dalyvių sugrupavimą pagal meistriškumo lygį (anketoje galėtų matytis). Tikrai daug reikšmės turėjo ir tai, kad dauguma vanojo gerai sau pažįstamus žmones, be to, moteris ar merginas. Teisingiau būtų sukeisti vanojamuosius; įdomu, kaip būtų sekęsi vanoti, pvz., „nesmulkius“ vyrukus. Manau, kad Albertas Kašėta tikrai vertas būti pirmame šešetuke. Šiaip linkiu Jums visokeriopos sėkmės, ateityje norėčiau ir pats įsijungti (sugrįžti) į pirties bičiulių būrį. 

Kol kas žiūrovas Virgilijus BUZAS iš Stipruolių kaimo, Panevėžio raj.

Esu paprastų paprasčiausias pirties mėgėjas... paprastas, kaip dvi sovietinės kapeikos. Temoku smagiai save ar kitą mėgėją paplakti be jokios gilios minties ar didelio supratimo kokia nors šluotele – ir viskas. Tiesa, vantas mėgstu visokias: nuo tradicinių beržinių ir ąžuolinių iki eglės, pušies, dilgėlių, paparčių, obelų, dar visokių kitokių. Naudoju beveik viską, kas žaliuoja.

Pradėjau vaikščioti į miesto pirtį dar būdamas vaikas. Mat neturėjom kito būdo nusiprausti... Už dvidešimt kapeikų skaniai pasiperdavome ir dar nemokamai gaudavome geriamo vandens iš talpaus bako su pririštu aliuminiu puodeliu... Juk keletą kapeikų limonadui ne visada būdavo paprasta sutaupyti. Taigi, kaip pradėjau nuo vaikystės, taip ir vaikštau į viešąsias ir privačias pirtis mažne kas savaitę. Labai retai kada apsieinu savaitgalį be pasikaitinimo, o paskutinius gal 17 metų visai nesu praleidęs nė vienos savaitės be vantos rankoje. Didžiąją savo kaip pirties mėgėjo karjeros dalį praleidau tiesiog šiaip – kaitindamasis, prakaituodamas ir plakdamas save ar kitą be jokios minties ir tikslo. Kažkaip netyčia, po truputį atėjo supratimas, kad pirtis gali būti ne tik malonumas, ne tik palaima kūnui, bet ir šventovė sielai, susiformavo elgesio kodeksas, kažkokie vanojimosi įpročiai. Nežinia, iš kur atėjo supratimas, kad nėra reikalo pirtyje kuo karščiau „prilupti“ vienam kitą, kad garinėje neturi būti kančios, nors man asmeniškai patinka ribinės temperatūros, patinka nebeatskirti, ar degina, ar bado, ar kaitina, ar šaldo... Atsirado žinojimas, kad pirtyje ne tik nereikalingų poros kilogramų galima atsikratyti, bet ir neigiamų jausmų balastą palikti...

Pirmą kartą profesionalius pirtininkus pamačiau Druskininkuose, naujai rekonstruotoje rusiškoje pirtyje senuoju pavadinimu „Moskva“. Dėl jų tą savaitgalį ir sukoriau apie 250 kilometrų į vieną pusę. Jausmai dvejopi buvo tą kartą. Puikybės žiurkėnai graužė: ką jie gali parodyti, ką aplamai jie išmano, va aš tai tikras pirtininkas! O sveiko mąstymo žiedeliai vertė žiūrėti, matyti, klausti, domėtis, bandyti...

Taigi, atrodo, nieko nuostabaus, kad atsidūriau vanojimo ir vanojimosi čempionate, kuris vyko Panevėžyje. „Kokią čia jau gerą pirtį „Romantikas“ susikonstravo, kad net pirties profesionalai pripažįsta“, - galvojau ir nekantravau kuo greičiau atvykti. Vantas duos, modelį duos, o ten matysim – į titulus nepretenduoju, bet įkvėpti tikrų pirtininkų filosofijos, pajausti atmosferą, pajusti, kuo jie kvėpuoja, tikrai pavyks. Toks ir tebuvo tikslas – dalyvauti ir pažinti. Ir iš tiesų – tikri pirtininkai negali būti blogi žmonės. Nors kova, mano supratimu, buvo pakankamai intensyvi, bet pykčio, kenkimo, pavydo nė su žiburiu negalėjai rasti. Priešingai – visur palaikymas, patarimai, padrąsinimai... Neprailgo laikas, kol atėjo ir mano eilė. Iš vakaro turėjau pasiruošęs česnakų užpiltinės, išsiviręs juodųjų serbentų ir aviečių lazdų antpilo, pasidaręs įvairaus stiprumo ir aromato užpylimų. Galvojau, pasiruošiu sau pirtelę taip, kaip moku, ir darysiu tai, ką sugebu. Specialiai nesidomėjau jokiomis vanojimo technikomis, būdais ir technologijomis... Tegul viskas klojasi savaime... Pradėjau mėgėjiškai ruoštis garinę, kas mano supratimu, visai pozityvu, bet iškart supratau, kad mano mikstūra per stiprios koncentracijos, kad nebeturiu laiko papildomai vėdini ir vėl kaitinti pirtelę. Pagal mane, modelis turėjo skaniai sau gerti specialią arbatą, o aš paruošti pirtį taip, kad ji būtu sausa, švari, kaitri ir kvepianti... Kad dvelktų aromatu ir šviežumu. Bet, kaip sakiau, iš karto supratau, kad jau čia susimoviau. Mano antpilas uždūmijo, išvėdinti nespėju, išploviau netinkamai... Galvoju, nesvarbu, reikia daryti tai, kur esu, su tuo, ką turiu, geriausiai, kaip galiu... Ir štai mano kūnas jau viduje, atsargiai guldomas, aš gailiuosi, kad neturiu savo vantų, apmaudauju, kad ir iš esamų pasirinkau tikrai ne pačias geriausias ir, kas baisiausia, suprantu, kad nežinau, ką darau... Staiga suvokiu, kad visai nėra dermės tarp manęs, garo, vantų, jausmų, kad nesuvokiu laiko tėkmės , kad nejaučiu modelio. Beliko tikslas – išlikti. Reiškia, pakankamai intensyviai, bet kartu atsargiai, tausojančiai, nors karštai, atiduoti vanojamajai likučius to, ką galėjau turėti ir duoti... Pačiam jau karšta, pradedu jausti kvėpavimo permušimus, nuovargio simptomus ir kartu bandau šypsotis demonstruodamas, kad visiškai kontroliuoju situaciją. Mintys ne proceso esmėje, ne apie santykį su nuolankiai kantria mergina, kuri maloniai sutiko pabūti modeliu visai nepažįstamam ir net nematytam, neaišku kaip vanojančiam vyriškiui, bet apie tai, kaip pačiam išlaikyti penkiolika minučių ir kaip per jas pasiekti viską, ką prieš tai norėjau. Po pirmo apvertimo, mintis perskrodė, ko nepadariau nugarai, galvoju, būtinai neužmiršti tų procedūrų krūtinei. Galų gale, situacijos nebekontroliuoju, ką darau nebesuprantu, pasikliauju visiškai automatiniam atsitiktinumui... Štai rankoje apdriskusi vanta, kuri niekam nebetinka. Ir ką su ją daryti? Štai kitoje rankoje kita vanta... Na ir kas iš to? Ko aš siekiu ir ką darau? Bandau prisiminti bet kokius judesius, kuriuos, atrodo, mokėjau tik mintyse, o iš tiesų laukiu pabaigos... Kaip išganymas nuskamba dviejų minučių gongas ir aš, nors jau senokai nebevanoju, o tik mosuoju ir talžau, visai imu mosuoti kirviu... Tikriausiai dažnas gaspadorius, kapodamas malkas, labiau akcentuotai, labiau koncentruotai, labiau plastiškai ir stipriai ašmenimis paliečia trinką, nei aš savo šluotražiais nekaltos merginos kūną... Pagaliau aš išlaisvintas – baigėsi!.. Nors ir kritiškas esu sau, bet patenkintas ir laimingas. Vis tik gana karštai ir energingai, taip pat emociškai neabejingai atitarnavau visas penkiolika minučių... Ištvėriau! Dabar dušas ir trumpas atokvėpis... Vėliau su didžiuliu dėmesiu stebiu profesionalų parodomąjį vanojimą ir rankos mėgina atkartoti judesius, mintys sako, kad garas vaikšto lėčiau, nei mano sustabarėjusios, nedirbančios iš riešų ir sumedėjusios medkirčio rankos... Gaila, kad nemačiau čempiono ir prizininkų vanojimo.

Šeštadienį, kaip ir beveik visada, aš vėl pirtyje. Viešojoje. Garinė ką tik išplauta, paruošta ir kvapni. Guldausi ant plautų draugą ir mintyse jau visokie malūnėliai, aštuoniukės, nubraukimai ir prispaudimai padaryti... Skubėti nėra kur, rankos be vantų arba su vantomis, bet priepirtyje vaikščiojo visai padoriai... Tuoj aš jį su meilę pašildysiu, galvoju... Bet, pasirodo, galvoti ir mintyse atlikti - viena, o štai realizuoti – visai kas kita. Jaučiu kad man nesigauna, kad kažkas ne taip. Neguodžia kolegų komentarai, kuriems mano bandymas vanoti priminė, kad Panevėžyje vyko čempionatas. Susikoncentruoju tik ties kojomis. Vėliau draugelis taip ir pasakė. Nelabai supratau, bet kojoms patiko.... Laikas eina, aš jau atsigavęs ir vėl guldausi nekaltą žmogų po vantomis. Dabar jau geriau: girdžiu, kaip dirba lapai, jaučiu, kaip artinu garą ir suprantu, kad mano riešai ir alkūnės visai nemoka dirbti nepriklausomai vienas nuo kito... Vėl pasijaučiu kaip malkų skaldytojas, bet jau labiau profesionalus, o ne koks pavargęs „šabašnikas“. Mintyse vėl rankų judesiai ir esmės suvokimas bei realizavimas... Nusprendžiu, kad turiu pusėtinai gerą potencialą ir nutariu treniruotis... Bet va, kiek man pakaks to ryžto – tai kitas klausimas. Bet pirties tikrai nemesiu... Bet kokiu, pačiu liūdniausiu, atveju busiu vidutinis mėgėjas, o lankytis garinėje nenustosiu... Ir dar – turiu slaptą viltį pasimatyti ir dar kartelį sudalyvauti. Ačiū, kad toks renginys buvo, ačiū, kad priėmėt...

P.S. Mačiau, kažkas filmavo, ar nebūtų galima pamatyti ir išgirsti Garbės teisėjo komentavimo? Taip pat domintų ir kitų pasirodymų įrašai, ypač prizininkų. Norisi tobulėti. Dar ačiū ne tik už visą renginį, bet ir už biolaukų tyrimus. Ar bus platesnių komentarų ta tema?

Valdemaras MISEVIČIUS, čempionato dalyvis, Panevėžys