Uždaryti

Vilniaus pirčių istorija

Jūs esate čia: Namai » Kultūra » Lietuviška pirtis » Lietuviškos pirties istorija » Vilniaus pirčių istorija

Vilniaus pirtys

Prausdavosi vilniečiai daugybėje pirčių, kurias laikė magistratas, vienuolynai, miestiečiai. Kada jomis pradėta naudotis, sunku pasakyti, tačiau žinoma, kad jau XIV amžiaus pradžioje Vilniuje pirtys buvo įprastos ir būtinos. Vilniaus miesto 1563 metų statute kalbama apie būtinumą statyti viešąsias pirtis.

Šaltiniuose minima, kad pirtyje labai mėgo maudytis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir karalius Jogaila. Didelė ir gerai sutvarkyta valdovų dvaro pirtis stovėjo prie Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios, šalia seniausios miesto špitolės.

Renesanso laikų rezidencijose pirtis ir higieninė kultūra užėmė labai svarbią vietą. Karalienė Bona, Žygimanto Senojo žmona, vos atvykusi į Lenkiją dar XVI a. pradžioje, Krokuvos Vavelyje rekonstravo pirtį - dviejų aukštų mūrinį pastatą, įterptą tarp rūmų komplekso ir Katedros. Jogailaičiams valdant Vilniaus valdovų rūmų teritorijoje taip pat veikė pirtys.

Žygimantas Augustas, labai mėgęs praustis, apsigyvenęs Vilniuje, plėsdamas ir perstatinėdamas Valdovų rūmų kompleksą, greta savo menių įsirengė pirtį. Žinoma, kad 1546 m. mūrininkas Steponas Žemutinės pilies teritorijoje, prie vandens, Žygimantui Augustui pradėjo statyti mūrinę pirtį. Minėtam meistrui buvo būdingi aukšti dvišlaičiai gotikiniai pastatai. Tokie, kaip jo statytas Krokuvos universiteto bibliotekos stogas. Daroma prielaida, kad meistro Stepono sumūryta Valdovų rūmų pirtis ir karališkųjų arklidžių pastatas buvo panašios išvaizdos.1 Pirtį 1547 m. statyti baigė jau kitas meistras - mūrininkas Benediktas. Manoma, kad pirtis stovėjo dabartinio Lietuvos nacionalinio muziejaus korpuso pietvakarinėje dalyje ir susisiekė su naujomis Žygimanto Augusto rūmų menėmis. Vanduo į pirtį atitekėdavo kanalu arba vamzdžiu, nutiestu priešais karaliaus virtuvę. Pirtyje buvo įrengtas vandens siurblys. 2 Žygimantas Augustas išlaikė du pirtininkus, jiems mokėjo nuolatinę algą.

Pirtys buvo statomos ir kitose karališkose rezidencijose. Antai Knišine, kur Žygimantas Augustas praleido paskutines gyvenimo dienas, jo užsakymu dvaro pastatų komplekse pastatyta atskira „juodoji" lietuviška pirtis - „lažina czarna po litewsku bez kotla, a preciwko tej šwietliczka zpieciem i lawami". 3

Pirtyse ne tik prausdavosi. Jose barzdaskučiai (cirulnikai) norinčius apkirpdavo ir nuskusdavo. Reikalui esant jie taip pat galėjo pastatyti taures, turintiems didelį kraujospūdį dėlėmis nuleisti „blogą kraują", išvalyti vidurius. Barzdaskučiai taip pat gydė žaizdas, votis, spuogus, kaulų lūžius, šalino skaudamus dantis.

Jau XIV amžiuje Vilniuje pirčių būta ne tik valdovų ir didikų dvaruose, bajorų valdose, bet ir viešųjų. XVI amžiuje savo pirtis turėjo vienuolynai: jėzuitai Lukiškėse -Vingio dvare, dominikonai - Šv.Ignoto, pranciškonai - Kėdainių gatvėse. Jėzuitų Akademija taip pat turėjo vieną ar net kelias pirtis. Akademijos profesoriai naudojosi Vingio dvare įrengtos pirties paslaugomis. Čia jie maudėsi ir gydėsi. Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštyje 1711 m. vasario 5 d. įrašyta: „Tėvas Jonas Kliatas nuleido kraują: papildomai duoti du priedai su stiklu midaus po kraujo nuleidimo. 1714 m. lapkričio 28 d. pamokslininkas lietuviškai Paulius Beraškevičius išvyko į Lukiškes, ketindamas nuleisti kraują".4 Tai beje ne vienetiniai įrašai. Nors šaltiniuose ir neminima, tačiau reikia manyti, kad kažkokia pirtimi, tikriausiai esančia mieste, naudojosi ir Akademijos studentai.

Pirtys buvo statomos ir prie špitolių. Šaltiniai mini tokią pirtį priklausiusią Kapitulai. Ji stovėjo šiaurinėje Marijos Magdalietės bažnyčios pusėje, prie pat Vilnios upės. Pirtį aptarnaudavo nuomininkai, tačiau jie ne kartą Kapitulai kėlę rūpesčių. Kapitula, pasipiktinusi netvarka, 1605 m. pirties nuomininką Simoną Kazakevičių įspėjo liautis užsiiminėti chirurgine praktika, kurios jis neišmano, o geriau prižiūrėti pirtį.5 1561 m. birželio 24 d. Kapitulai teko įspėti nuomininką Martyną Dombrovskį, kuris visai nesirūpino pirtimi. Mat pastarasis ugnį kūreno krosnyje be dūmtraukio. Kapitula griežtai pareikalavo sumūryti dūmtraukį.6

Vilniuje nuo seno būta ir viešųjų pirčių, skirtų miestiečiams. Viena iš viešųjų miesto pirčių, skirta miestiečių reikmėms, nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. vidurio veikė Trakų ir Kėdainių gatvių kampiniame name (dabar Trakų g. Nr.3/2). Dominikonai į ją iš Vingrių šaltinių po 1583 m. įvedė vandenį. Nors pirtis priklausė dominikonams, tačiau ją, tikriausiai, prižiūrėjo pasauliečiai.

Beveik nieko nežinome apie tai, kaip ji atrodė ankstyvaisiais savo gyvavimo metais. Iš gana vėlyvo 1845 metų šios pirties aprašymo matome, kad pirtis įrengta vieno aukšto kiemo fligelyje. Pro prieangį lankytojai patekdavo į prieškambarį, iš kurio durys vedė į pirties nusirengiamąjį. Pirtyje keturi kambariai: po vieną vyrams ir moterims, trečiajame vonia, ketvirtajame bendrame - vandentiekio vamzdžiai, kur besiprausiantieji imdavo vandenį. Visi šie skliautuoti kambariai turėjo atskiras krosnis, po vieną langą.7

Ne kartą pirčių lankytojai patirdavo nuotykių. 1631 m. Jono Misevičiaus pirtyje, Užupyje, Polocko žemininkas Ivanas Matša eidamas maudytis drauge su drabužiais kepurėje palikęs kapšelį su pinigais: 8 kapomis grašių. Apsirengdamas neberado ne tik pinigų, bet ir juostos bei kepurės. Pradėjus iš pirtyje dirbusio barzdaskučio reikalauti daiktų, pastarasis išsigynė ir ėmė plūstis. Nėra žinių, ar Matšai ką tepadėjo ir teismas. Jis buvo atvykėlis, tad į pirtį ėjo su tuo, ką turėjo ir vilkėjo. Vietiniai gyventojai buvo atsargesni, į pirtį ėjo prasčiau apsirengę.

XIX amžiaus viduryje mieste mieste viešųjų pirčių žymiai padaugėjo. 1819 m. už Trakų vartų, Malkų turgaus aikštėje (netoli Naugarduko g.) veikė dviejų aukštų užvažiuojamas kiemas, skambiai pavadintas Londono viešbučio („Hotel Londynski") vardu. Jame buvo „Varšuvos vonias" ir vyriška bei moteriška pirtis.8

Kita, viena geriausių to meto viešųjų pirčių – Stefanovskio - veikė Pylimo gatvės 21 name. Vėliau ji buvo vadinama Maskvos vardu (Moskovskije bani). Į šias pirtis iš Vingrių Šaltinių buvo atvestas vanduo.

XIX amžiaus viduryje - 1865 m. Vilniuje, be jau minėtų, veikė dar apie 15 viešųjų pirčių. Trakų gatvėje gubernijos sekretoriaus Lisovskio name pirtis, sprendžiant iš mokesčių, su pertraukomis veikė 1850-1863 m. Totorių gatvėje 1853-1863 m. veikė dvi privačios ir Vilniaus labdaros draugijos pirtis. Maždaug tuo metu privačių asmenų administruojamos pirtys buvo Odminių, Šv.Ignoto, Stuokos Gucevičiaus, Tymo gatvėse, Paplaujoje, Užupyje, Žydų mokykliniame kieme. Nors pirtys buvo įrengtos privačių savininkų namuose, tačiau savininkai gana retai patys jas administruodavo, o nuomodavo pirkliams, dažniausiai žydų tautybės. Pastarieji ir mokėjo mokesčius miestui.

Tik trijų namų savininkai - gydytojas Robertas Strausas Užupyje, gubernijos sekretorius Lisovskis Trakų bei pirklys Chaimas Jakenbergas Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, patys kurį laiką valdė savo namuose įrengtas pirtis.9

1880 m. atidaryta Chvoleso pirtis Odminių gatvėje. Prieš ją atidarant, berods pirmą kartą, tirtas jai naudojamas vanduo. Analizę atlikęs gubernijos farmaceutas pripažino, kad vanduo pirčiai tinkamas.

1886 m. Leiba Rurnikas prašė leidimo Šnipiškių priemiestyje, Ukmergės gatvėje, name Nr.1022 įrengti pirtį. Nešvarų vandenį jis planavo išleisti į kanalą, tekantį iš „Šeškinės" ežero į Nerį. Jam buvo leista įrengti pirtį su sąlyga, kad nešvarus vanduo būtų išvalomas ir į kanalą tekėtų požeminiais, ne mediniais, o špižiniais ar cementiniais kanalizacijos vamzdžiais. Nešvarumams turėjo būti įrengta speciali duobė, iš kurios kietosios atliekos turi būti išvežamos, o ne leidžiamos į upę. Šiukšlėms turėjo būti įrengtos specialios dėžės. Švarų vandenį pirtininkas privalėjo imti iš šulinio, jo kokybė turi buri tikrinama.10

Atrodytų, švarai palaikyti viešosios įstaigos - pirtys privalėjo pasižymėti ypatinga tvarka. Deja, taip nebuvo. Vilniaus policmeisteris 1883 m. liepos 9 d. kreipdamasis į miesto valdybą pabrėžė, kad „visuomeninės pirtys netenkina net menkiausių švaros reikalavimų". Kai kuriose, kaip antai Totorių gatvėje esančioje pirtyje besiprausiantys priversti rengtis kieme. Jis prašė sudaryti komisiją ir atlikti pirčių apžiūrą.11

Viena pirmųjų komisijos patikrintų viešųjų pirčių buvo visuomeninė pirtis Vokiečių gatvėje, Mokykliniame kieme, priklausanti Žydų religinei bendruomenei. Senas mūrinis pirties pastatas stovėjo tirštai užstatytoje miesto dalyje.

Pirtis turėjo tris skyrius: du vyrams ir vieną moterims. Miesto valdybos komisija, apžiūrėjusi pirtį pašiurpo. Ji 1883 n. liepos 11 d. akte konstatavo: „Vyriškas pirties skyrius skirtas prastuomenei, sprendžiant iš persirengimo dėžių (jaščikov) skaičiaus, skirtas 144 lankytojams, o moterų -74. Tiek rūbinės, tiek prausimosi patalpos savo dydžiu nepajėgios priimti nė pusės tiek lankytojų. Persirengimo patalpos labai apleistos (kraine neopriatny), langai ir grindys purvinos, lubos ir sienos seniai nedažytos ir nevalytos, padengtos voratinkliais ir storu juodų dulkių sluoksniu. Drabužių dėžės taip pat purvinos, kai kurios užverstos chlamu, kempinėmis, vantų likučiais. Iš rūbinės į prausykles veda statūs, aplūžę ir tamsūs laiptai...

Moterų skyriuje yra ritualiniam apsiplovimui skirta į žemę įgilinta, maždaug pusės kubinio sieksnio (apie 1,18 m3) talpos, vandens pripildyta, cementinė talpa - „mikva". Vanduo, „kaip teigia pirties administratorius, keičiamas kas dvi dienas, ko pasekoje šis vanduo drumstas, jo paviršius padengtas plėvele ir dujų burbulais. Mikvos dugnas padengtas organinių ir neorganinių medžiagų nuosėdomis. Taip įregta mikva gali skatinti įvairių odos ligų plitimą, ir epidemijų metu taptų neišsemiamų užkratų židiniu. Mikvos patalpoje langų nėra.

Grindys visose patalpose medinės, dažnų remontų metu užlopytos mažomis lentelėmis. Tarp jų platūs plyšiai, pro kuriuos laisvai prateka purvinas vanduo; grindys daugelyje vietų supuvusios, o kampuose ir po vandens bakais gausiai padengtos pelėsiais. Po grindimis liula nuo pirties atidarymo momento susikaupusi dumblina, pūvanti, dvokianti masė. Negilūs mediniai loveliai po grindimis taip pat užpildyti pusiau supuvusiu dvokiančiu skysčiu.Vonioje nėra ventiliacijos, net langai niekuomet neatidaromi. Pirtis kūrenama kasdien, išskyrus šeštadienį, taigi valymui ir ventiliavimui laiko nelieka. Vandens, gaunamo iš miesto „Vingrių" vandentiekio, nepakanka. Įrengti atsarginiai vandens bakai (čany) labai purvini, pusiau supuvę, su nuosėdomis dugne, drumstu, plėve padengtu vandeniu. Moterų skyriuje dvi tokios talpos, viena šiltam, kita šaltam vandeniui, kranų neturi. Vandenį iš bakų lankytojos semia savo purvinais indais (šaikami). Purvinas vanduo teka į seną, medinį, iš atraižų sukaltą kanalą, kuriuo taip pat teka ir Mokyklinio kiemo išviečių turinys. Pirtyje muilas neparduodamas. Nekontroliuojama, kaip perparduodamos ar perduodamos naudotos vantos. Pirties patalpos nepritaikytos lankytojų rūbams skalbti. Prausimosi patalpoje nuleidžiamas kraujas patenka į minėtą pūvančią purvo masę po grindimis.

Pirtis pisuarų neturi, lankytojai šlapinasi tiesiai ant grindų. Moterų skyriuje vonios įrengtos beveik prieangyje. Privilegijuotųjų (dvorianskij) skyrius skirtas 31 lankytojui, ne ką patogesnis nei kiti, jame taip pat purvina, ypač po grindimis".

Pirtys miesto centre, apsuptos gyvenamais namais. Atskiro sandėlio kurui jos neturi, malkos kraunamos prie pat krosnių, lengvai gali kilti gaisras, kurio, dėl vandens stygiaus, užgesinti nepavyktų, teigiama apžiūros akte.12

Nepaisant nurodymo trijų mėnesių laikotarpyje pirtį, pagal komisijos nurodymus, sutvarkyti, žydų religinė bendruomenė nei piršto nepajudino. 1904 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus miesto gydytojas Michailovas su policijos pareigūnais apsilankęs pirtyse konstatavo, kad padėtis nepasikeitė. Pirtys neįmanomai purvinos, tinkas nuo seniai nedažytų sienų ir lubų byra. Vandens bakuose kranai neįrengti, varinės vonios apleistos, seniai nelituotos, cementinės grindys sutrūkinėję, suolai ir balėjos (šaiki) supuvę, spintelės rūbinėse purvinos. Tuo metu Vilniui grėsė choleros epidemija, tad komisija, vykdydama gubernatoriaus nurodymą, nurodė pirtį uždaryti. Atrodo, kad ir šį kartą pirtis nebuvo uždaryta, tik kosmetiškai paremontuota. 1905 m. sausio 28 d. Vilniaus policmeisteris gubernijos valdybai raportavo apie pirties remonto baigtį.

Šios, žydų religinės bendruomenės, ir kitų pirčių apžiūra parodė, kad mieste būtina imtis radikalių priemonių. Miesto Dūma priėmė ,,Privalomą pirčių įrengimo ir tvarkymo Vilniaus mieste nutarimą", kuriame numatyta, kad pirtys turi būti kūrenamos ir visuomenės reikmėms atsidaryti kasdien, išskyrus šventines dienas. Patalpos, kol dar nėra lankytojų, turi būti kasdien valomos. Grindys pirtyse turi būti įrengiamos iš drėgmei nepralaidžių medžiagų. Rūbinės turi būti erdvios, šiltos, nudažytos aliejiniais dažais. Prie jų būtina įrengti prieškambarius viršutiniams rūbams - kailiniams, paltams, kaliošams. Persirengimo kambariuose sofos (divany) turi būti minkštos, prikimštos jūrų žole, apmuštos standžia klijuote. Mediniai suolai nudažyti baltais arba pilkais aliejiniais dažais. Sofos ir suolai visada turi būti uždengti sausomis ir švariomis paklodėmis.

Visose pirčių patalpose - anot privalomo nutartimo - turi būti įrengta ventiliacija, įrengti atskiri vyrams ir moterims klozetai. Pirtyse uždrausta skalbti skalbinius. Medines vonias būtina pašalinti. Jos turi būti metalinės arba akmeninės. Matyt rūpinantis morale, aptarnaujančiam personalui uždrausta pirties patalpose gyventi ir miegoti.13

Neretai, nepavykus pirčių savininkus įkalbėti tvarkytis, jie būdavo baudžiami, pirtys uždaromos. 1885 m. dėl netvarkos miesto valdžia užantspaudavo atsargos poručiko Konstantino Rubcevičiaus pirtį Odminių gatvėje, name Nr.806. Kitų pirčių savininkai pagal galimybes bandė pertvarkyti savo valdas. 1886 m. pirklys Izraelis Finas prašė leidimo pertvarkyti savo pirtį Užupio gatvėje Nr.549, prie Vilnios upės - pristatyti patalpą katilui ir dviejų aukštų fligelį. Tų pat 1886 m. birželio mėnesį daktaras Robertas Strausas prie savo pirties Paplaujos gatvėje Nr.561/2 pristatė vieno aukšto moterų skyrių.

XIX a. pabaigoje pirčių dar padaugėjo. Pylimo g. Nr. 1162 veikė inžinieriaus - pulkininko Bertoldo žmonos Anastazijos pirtis. Miestietis Leiba Rabinovič 1889 m. Vingrių skersgatvyje įrengė dviejų aukštų pirtį. Miestietis Tobijušas Chvolesas 1889 m. paprašė leisti jam perstatyti esamą pirtį Tymo ir Ežerų skersgatvyje. Vieno aukšto pirtį jis ruošėsi perstatyti į dviejų aukštų, joje įrengti vonias.

1890 m. Samuelis Finas savo sklype Šnipiškėse, Kalvarijų ir Juozapavičiaus (Piroomonto) gatvių kampe pastatė vieno aukšto pirtį. Vandenį jai ėmė iš artezinio šulinio. Miesto valdybos leidime pareikalauta, kad nešvarus vanduo turi požeminiu vamzdžiu tekėti išilgai Juozapavičiaus gatvės ir ties Caricino skersgatviu (buvusi Slucko g. tąsa iki Neries) įtekėti į upę.

1895 m. pirklys Mauša Rozensonas Vilniaus gatvės ir Neries krantinės kampiniame name Nr.782/4 pastatė mūrinę pirtį su voniomis. Atrodo, kad ją išsinuomojo miestietis Michailas Agrestas, 1896 m. vasario 28 d. pasirašęs sutartį dėl mokesčio už naudojimąsi miesto kanalizacija.

 

1 Birutė Rita Vitkauskienė. XVI-XVIII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai istoriniuose šaltiniuose // Vilniaus Žemutinė pilis XIVa- XIX a. pradžioje. 2002-224 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius 2006. psl.92-93

2 B.R. Vitkauskienė, psl.99-100

3 B.R.Vitkauskienė, psl.107

4 Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis 1710-1723 m., Vilnius

5 Jan Kurczewski. Kosciol Zamkovvy.... t-III, psl.91

6 MAB RS f.43, b.446 lap.112

7 Teresė Dambrauskaitė Gyvenamojo namo Trakų 3/2 istoriniai tyrimai. Vilnius 1980 // VAA (PRI) 5-2500

8 Kurjer Litewski Nr.54, 1819.03.08

9 LVIA 937-2-318 kap.120

10 LVIA 938-4-764 lap.30-38

11 LVIA 938-4-764

12 LVIA 938-4-764 lap.129-131

13 LVIA 938-4-764 lap.125-127
 

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“