Menininkė filmuoja kvapų istoriją

Režisierė ir vizualinės antropologijos specialistė Laimė Kiškūnė pripažįsta, kad kvapų kultūros pažinimas iš esmės pakeitė jos supratimą apie kvapus ir kvepalus. Ji ne tik pati domisi, bet ir kitiems žmonėms padeda geriau pažinti kvapus - kuria apie juos filmus.

"Vyras juokaudavo, kad aš mėgstu viską, kas turi lapus. Tai reiškia - knygas ir augalus. Mūsų namuose visada būdavo daugybė augalų ir knygų, o aš paprastai arba vartau knygas, arba laistau augalus, - pasakoja Laimė Kiškūnė. - Nors gal, sakyčiau, labiau myliu vaikus, mėgstu kvepalus, paskui knygas ir, ko gero, augalus".

Jau daugelį metų vizualinės antropologijos specialistė tiria žmogaus gimimą, gimdymą, žmogaus atėjimo į šį pasaulį būdus, jo laukimą. Pernai pasirodė Kiškūnės knyga "Gimdymas ir gimimas: šiandieninės patirtys pribuvėjystės istorijos kontekste".

Dabar menininkė baigia filmą apie nerolį - ypatingą karčiojo apelsinmedžio eterinį aliejų, jau XIV amžiuje Italijoje vartotą kaip kvepalai. Režisierė kvapų istoriją ketina patyrinėti ir knygose, nuvažiuoti į alchemijos sostine vadinamą Monpeljė. Kvapų istorija glaudžiai susijusi su alchemija, o ši Prancūzijos pietuose, taip pat ir Italijoje bei Ispanijoje, buvo labai populiari. Yra ir išlikusių muziejų. Laimės įsitikinimu, būtų galima sukurti įdomų filmą, nes ir pasaulio mastu nėra rimtos kvapų istorijos ar studijų.

Karališki kvapai

Nepriklausoma filmų kūrėja pernai Prancūzijos Alpėse filmavo apelsinmedžių sodą. Iš apelsinmedžių žiedų nepramoniniu būdu išdistiliuojama labai nedaug eterinio aliejaus nerolio. Italų kilmės sodo šeimininkas Angesas sakė esantis vienas paskutiniųjų 300 metų tradicijos puoselėtojų, galinčių atskleisti jos paslaptis.

Ir pats Angesas yra labai įdomi asmenybė. Ir ne tik distiliuoja eterinius aliejus - jis yra menininkas, skulptorius, kuria baldus, gamina įvairius produktus ir gurmaniškus patiekalus, daro verbenų trauktines ir pats kuria jų pakuotes.

Tikrai geros kokybės nerolis yra neregėtai brangus, tačiau ir jo kvapas, pasak Laimės, - dieviškas. Dabar jis sintetinamas, gryno jo į kvepalus nė nebededama, nebent būtų kuriami kvepalai karališkųjų šeimų nariams. O šiaip jis labiau naudojamas aromaterapijai - taip pat karališkiems masažams.

Tandemas

Prie karališkų Laimė dar priskiria rožių ir jazminų kvapus. Todėl vienas iš artimiausių režisierės ir jos prodiuserės, žinomos ir šiuo metu itin madingos britų aromaterapeutės Jane Farrell planų būtų rožių filmavimas Turkijoje ir Bulgarijoje.

Pašnekovė džiaugėsi jųdviejų tandemu. Jane asmeniškai pažįsta žmones, kurie kalbinami kuriant filmus, nes perka iš jų aliejų. Tad jai tenka aromaterapinė darbo pusė, o Laimei - antropologinė. Telieka išsinuomoti automobilį ir keliauti ten, kur suplanavusios.

Laimė studijavo farmaciją Medicinos akademijoje, vėliau - teatro režisūrą Muzikos akademijoje, tačiau viskas susiklostė taip, kad galiausiai pakrypo į vizualinę antropologiją. Farmaciją, pasak menininkės, buvo apleidusi, kol "atrado" kvapus, o juk visi eteriniai aliejai laikomi ir farmakologinėmis medžiagomis.

Provanso apylinkėse režisierės nufilmuota "Levandos istorija" jau sudomino japonus. Pasak Laimės, iš pradžių jie norėjo filmą įgarsinti japonų kalba, tačiau labai patiko esamas garso takelis, tad pasirinko subtitrus. Egzotiškai atrodo tarsi iš Vincento van Gogho paveikslų levandų laukuose pasiklydę japoniški hieroglifai.

Įpatingi, brangūs, egzotiški

Menininkė nesistebi, kad galvodami apie kvapus ir kvepalus paprastai įsivaizduojame Rytus. Iš tikrųjų daugelis pagrindinių kvapų, mus pasiekusių iš Šventojo Rašto ar Saliamono "Giesmių giesmės", kitų veikalų, atkeliavo iš rytinių ar pietinių šalių: Persijos, Indijos, Turkijos, Etiopijos, Šiaurės Egipto, Arabijos, Viduržemio jūros pietinės pakrantės.

Velykų savaitę kalbinta Laimė prisiminė dar iš vaikystės atmintyje išlikusį bažnyčios smilkalų kvapą. Ir Biblijoje yra aprašymų, kaip Marija iš Betanės tepė nardostachio aliejumi Kristaus kojas arba kaip Marija Magdalena ištepė mira ir frankinsensu Kristaus kūną po mirties ir suvyniojo į drobulę.

Pašnekovė minėjo įdomius tyrimus, kad nardostachis, iš valerijoninių šeimos augalų (augančių kaip tik tose vietose, kur Kristus gyveno) šakniagumbių sunkiamas gelsvas, tirštos konsistencijos ir ypatingo kvapo eterinis aliejus, turi ne tik balzamuojamųjų savybių, bet ir raminamųjų, suteikia žmogui viltį. Šiais laikais Vakarų Europos ir Amerikos ligoninėse nardostachiu sunkiems ligoniams stengiamasi palengvinti mirties artėjimą. Visais laikais nardostachis, pasak Laimės, buvęs labai brangus, tačiau Marija negailėdama tepė šiuo aliejumi Kristaus kojas - matyt, iš tikrųjų jautė artėjant jo mirtį ir kaip galėdama jam padėjo.

Pranašui Mahometui kvepalai buvo svarbus gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės elementas. Kaip nurodyta amžininkų veikaluose (chadžiuose), Mahometas mėgo moteris, kvepalus ir maldą. Net buvo nurodęs, kad vyrai turi kvepintis sunkiais, ilgai išliekančiais kvepalais ir išeiti į gatvę pasikvepinę, o moterys - švelniais ir lengvais, tačiau į gatvę eidamos kvepintis negali.

Iš graikų mitologijos žinoma, kad laurų vainikais būdavo vainikuojami universitetų absolventai ir olimpinių žaidynių nugalėtojai. Ir Apolonas turėjo laurų vainiką, o Apolono šventykloje Delfuose, kur pitijos pranašaudavo, rūkdavo laurų lapų dūmai. Išsiskiriančios medžiagos, pasak pašnekovės, sukelia tam tikrą transo būseną, vizijas, perkeičia sąmonę ir, gali būti, palengvindavo numatyti ateitį.

Maudynės kvapų jūroje

Europoje eterinių augalų ne tiek jau daug ir jie paprastesni. Pavyzdžiui, levandos, ramunėlės, pankoliai, čiobreliai - tiesa, Alpėse augančių jų kvapas išties nepaprastas. Lietuvoje, kiek žinoma Laimei, distiliuojami mėtų, kadagių, pušų ūglių eteriniai aliejai.

Eterinio aliejaus kvapą sudaro keli šimtai elementų, o sintetinio - tik keliolika. Tiek tėra atrasta, nes ir šiuolaikinės technologijos negali visų jų išskirti.

Pasak pašnekovės, kvapų jūroje, kurioje nuolat maudomės ir patys skleidžiame visokiausius kvapus, eteriniai aliejai, vadinamoji aromaterapija, sudaro svarbiausią, tačiau iš tikrųjų labai mažą dalį.

Režisierei teko uostyti senųjų kvepalų XIX amžiaus pradžios tradicijas puoselėjančioje parfumerijos gamykloje Grase (Prancūzija). Vien iš natūralių medžiagų gaminamos pirmosios jų bazės iš tikrųjų turi magiškos galios.

XX amžiaus pradžioje imta sintetinti kai kurias medžiagas. Šiuo metu natūralių medžiagų naudojama labai nedaug. Diduma kvepalų tapo cheminiai ir darosi vis aktyvesni, agresyvesni. Vis dėlto senojoje parfumerijos gamykloje tyrimus atliekantys mokslininkai pripažino, kad sintetinti kai kuriuos kvepalų elementus išties buvo išsigelbėjimas, nes, pavyzdžiui, lelijų eterinis aliejus yra nuodingas, o sintetinant muskusą nuo žūties apsaugomi nykstantys gyvūnai. Pasak pašnekovės, aromaterapijai reikia viso augalo gyvybinės energijos, nes tai - gydomasis procesas, o kvepalams užtenka tik kvapo. Be abejo, natūralūs kvepalai kuria ir mūsų nuotaiką, veikia energetiką, biolaukus, būseną.

Naujausios mados klyksmas

Laimė prisipažino kartais ir pati pasidaranti kvepalų iš kelių eterinių aliejų. Kvepinasi, kad susikurtų tam tikrą nuotaiką, būseną. Tamsiuoju metų laiku, kai mažai saulės, nuotaikai pakelti tinka citrusų kvapas. Pavasarį norisi kvepintis žibuoklėmis - toks gaivus ir šviežias kvepalų, parsivežtų iš Graso, kvapas. Kartais nereikia net kvepintis, užtenka vakare įkvėpti nardostachio, cinamono, o gal miros, sandalo kvapo, ir prisipildo tų augalų vibracijos, energijos, istorijos. Vasarą gerai atgaivina rožių vanduo. Gaivina, valo ir atšviežina odą levandų vanduo. Pastaruoju metu Vakaruose labai pamėgtas odą regeneruojantis morkų sėklų vanduo.

"Tai bene naujausios mados klyksmas, - sako Laimė. - Kai pernai buvau Grase pas fermerį Sylviane'ą Reiną, atvažiavo krūva poniučių iš Nicos. Visos lyg pamišusios reikalavo to morkų sėklų vandenėlio ir purškėsi juo, mat jau buvo gegužės mėnuo. Pirko ir kremų, nes Prancūzijoje, ypač Provanse, dabar labai madinga natūrali (tikrąja to žodžio prasme) kosmetika, pagaminta pagal senuosius romėnų, graikų, italų ir galbūt vėlyvesnius prancūzų receptus".

Rafinuota gyvenimo kokybė

Laimės vyras Rimas Kavaliauskas yra pirčių kultūros skleidėjas. Menininkė juokavo, kad anksčiau buvę tik jos eterinių aliejų buteliukai pamažu pereina ir vyro dispozicijon. Jo vadovaujamos "Pirties akademijos" kursuose atsirado ir įvadas į aromaterapiją.

"Kvapų kultūra, puoselėjama šimtmečiais, negali atsirasti per vieną dieną. Tai vis dėlto rafinuota gyvenimo kokybės kultūra, o mes kol kas gyvename kiekybės kultūros laikotarpiu. Ir jau teikiamos paslaugos kol kas yra tik kokybės imitavimas, nes vis dar galvojame apie kiekybę: kiek valandų klientas išbus, kiek sumokės ir ar ne per daug jam užtepsime kremo. Nėra to, kas svarbiausia - dėmesio pačiam žmogui. Nėra dar to hedonizmo ir laisvės, kai laikas teka laisvai, niekas žmogaus neriboja. Niekas nedreba, kad per ilgai pabūsi ar per daug ko nors suvartosi. Ir nėra jokios įtampos, visi atsipalaidavę, taip pat ir centro šeimininkas. Žmonės jam tarsi svečiai, jis dalijasi su jais viskuo, ką turi, nes juk sumokės tuos pačius pinigus!" - samprotavo pašnekovė, kartais kviečiama kaip ekspertė įvertinti sveikatingumo ir grožio centrų.

Laimės įsitikinimu, žmonės turi galvoti apie kokybę ir savo pojūčius, lavinti juos. Atrasti, kaip iš tikrųjų kvepia levanda ar mira, tikras sandalmedžio smilkalas, kokių rūšių jis būna, kaip atrodo. Tačiau tai žmogui ima rūpėti tada, kai jau galvoja apie gyvenimo kokybę, o ne kiekybę.

Milda Kniežaitė