Be ironijos: likimas pirtyje...

Vyriškasis užėjimas – su Rita

Verslininkė Rita Dapkutė buvo griežta it geležinė ledi, pareikšdama, jog pusę penktos, kad ir kas nutiktų, ji paliksianti įkaitusią pirtį ir – tiesiai į dalykinį susitikimą. Todėl pirties puošybai Rita sugaišo vos keletą minučių. Įsisiautusi į raudoną baltais skėtukais išmargintą audeklą, prieangyje dar spėjo ir dūmą supešti: „Mano gyvenime pirtis neegzistuoja – absoliutus nulis. Užaugau JAV ir nė karto ten nebuvau patyrusi tų karščio kančių, kuriomis mėgaujatės jūs. Amerikoje gal tik gydyklose ar grožio salonuose žmonės lenda į tokius garus. Man ir vonia nepatinka, gal tik sūkurinė, vadinamoji „jakuzzi", kai cirkuliuojančiom srovėm gali mėgautis kartu su šalia esančiu mylimu žmogumi. Esu gero dušo ir baseinų žmogus. Kai Lietuvoje „paragavau", kas yra pirtis, pirmoji mintis: ir kiek čia galima sėdėti, greičiau į baseiną ar eketę. Taigi „šaltojoje zonoje" išbūnu dvigubai ilgiau ir su šimteriopu malonumu nei kita „chebra". Dar viena pirties asociacija – tai „juodi" pagėrimai, neteko į ją važiuoti šiaip sau. Jei esu kviečiama, jau iš anksto žinau scenarijų. Tiesa, teko ir pertis – ir vėl kančia. Aišku, po to jautiesi neblogai, tačiau tai neatperka tų dešimties minučių siaubo – šimtąkart maloniau geras masažas. Nuodėmių nuplovimas? Jei lašiniai bei kalorijos yra nuodėmė, tuomet išprakaitavimą galima vadinti jų nuplovimu. Nors daug keliavau po pasaulį, tačiau nė vienoje šalyje neieškojau pirties. Mėgstamiausias kraštas – Graikija. Kam ta pirtis, kai prieš tave šilta jūra, šiltas smėlis ir 40 laipsnių oro temperatūra? Prie karštų medinės trobelės garų, matyt, taip ir neįprasiu – kaip ir prie kavos, Lietuvoje geriamos su nuosėdomis."

Renginių vedėjas ir „Robinzonų" „vadas" Vytautas Kernagis, dar tariantis telefonu, pareiškė griežtą veto net menkiausiam kūno apnuoginimui, netgi siūlė seno pirtininko įvaizdį: žieminė kepurė, šimtasiūlės apdaras bei veltiniai... Jis tas žmogus, kuris niekada nemėgsta suomiškos, o tik rusišką ir tik tikrame kaime: vanduo, šildomas akmenimis, viskas aprūkę, išeidamas su švaros pojūčiu išsineši ir dūmų bei vantos, neperdžiūvusios, kad ir kadagių ar dilgėlių, kvapą. „Dainos teatro" laikais tokioje pirtyje teko lankytis pas Virgio Stakėno bobutę. Ten vanduo – labai švarus ir „teisingas", iš durpėto tvenkinio. Patalpoje išvedžioti vamzdžiai. Taigi sykį, norėdamas patikrinti, ar jau sušilęs, atsukau čiaupą ir taip apsiplikiau, jog ėmiau rėkti. Rytojaus dieną koncertas – groti gitara. Siaubas! Bet Virgio bobutė išgelbėjo: pasiūlė perpjauti svogūną ir sunkti ant žaizdos. Ir ką gi – grojau, pamiršęs, kas išvakarėse nutiko." Vytautas – tos kartos žmogus, kuris su savo tėvuku lankydavo sovietines kolektyvines miestų pirtis, konkrečiai – sostinės Tilto gatvėje: nudėvėti, jei dar ne kiauri, „tazai", ūkiškas muilas, permirkę gultai, – visa tai, anot jo, „kažkas tarp konclagerio ir kariuomenės". Tačiau kaip kontrastą jis paminės ir šių dienų realijas: jokiame pasaulio krašte, kur jis lankėsi, – tik Lietuvoje – pirtys virsta muziejais, ištisais kurortais. Garu džiaugtis Vytautas linkęs tik labai artimų bičiulių kompanijoje, kai „į tave niekas nespokso ir netyrinėja. Seksualumas? Jo čia neįžiūriu taip, kaip neįžiūriu moterų paplūdimyje – ir vienur, ir kitur man „visko per daug". O vienam su moterimis eiti į pirtį neteko. Net fantazuoti apie tai nenorėčiau, nes būtų panašu į pornografinį romaną, kurio jūs vis tiek nespausdinsite."

Nuogumo temą tęsė ir dailininkas Arūnas Žilys – apie tai, kaip jis, penkiametis berniukas, mėgaudamasis su motina ir teta jūros džiaugsmais, nenorėjo pasilikti prie tilto smėlio pilių statyti, o būtinai veržėsi į ypač draudžiamą moterų paplūdimį: „Ir tegu tik jos pasako „ne", – tada kilo vaikiškas maištas. O dabar priepirtyje jį išvydome su originalia kepuraite. Gal tai Arūno žmonos rankų kūrinys? Kaip ten bebūtų, dailininkas turi charizmatinę trauką galvos apdangalams – matyt, neatsitiktinai jo tapomi personažai dėvi piltuvėlio formos kepuraites. Dar viena Arūno trauka – vanduo. „Kas rytą po valandą ar net ilgiau mirkstu vonioje: perskaitau visus bulvarinius laikraštukus, išgeriu puodelį kavos, o kartais Virgutė, mano žmona, ir sumuštinių ar net kiaušinienės atneša – būna ir taip. O pirtis... Smagu, kai ji medinė, kaimiška, kai iš rankos nepaleidi eukalipto vantos. Priešingai nei Vytautas Kernagis, esu mėgėjas po 15 min. gero garo pasipliuškenti eketėje. Kartą lankiausi bendrakursio Audriaus Klimo sodyboje. Pakvietė į pirtį. Įeinu – ogi jokios krosnies, jokio kamino. Taip ir apstulbau, viduryje patalpos išvydęs aukurą. Prikrovėm malkų, užkūrėm ir išbėgom. Po trijų valandų akmenys taip įkaito, jog ir kitą dieną liko karšti. Ir taip išsipėrėm... Tik prieš tai – sudėtingiausias darbas – iš dūmuose skendinčios pirties išnešti žarijas. Nemažiau man maloni ir turkiška pirtis. Ypač pačioje Turkijoje: pirmoje salėje sugulame ant marmurinių pjedestalų ir 20 min. kaistame iš apačios kylančiais garais; paskui pirtininkas išsikviečia po vieną, patiesia ant gulto ir šveičia kūną šiurkščia kempine; trečiuoju etapu patenki į kito rankas, paleidžiamas kalnas putų ir esi trinamas švelnia kempine; pagaliau – dušas ar šalta sūkurinė vonia; jei nori – už papildomą mokestį – masažas su eteriniais aliejais. Nors nesu atletas, kad galėčiau pasididžiuoti savo kūnu, tačiau ir kompleksuoti dėl to niekada neteko. Kaip niekur kitur, pirtyje labiausiai pasijuntu esąs gamtos vaikas..."

Kas gi tas santūrus, bet vis besišypantis rudomis akimis vyriškis, ilgai nedrįsęs nusimesti nuo pečių silpnai balintos kavos atspalvio paltą? Sveiki gyvi, Karapetai! Taip, tai gydytojas Karapetas Babajanas, laikysena išduodantis, jog pirčiai neteikia pernelyg didelės reikšmės, o savo buvimą joje prilygina gelbėtojo misijai: vieną, žiūrėk, kelia paslydusį ir ieško sumušimo žymių, kitam teikia pagalbą nusideginus. Nors kaip medikas, vienas garsiausių Lietuvoje „apgamų specialistų", ir pripažįsta teigiamą pirties poveikį organizmui (karščio ir šalčio kontrastai gerina savijautą), tačiau onkologinėmis bei išsiplėtusių kraujagyslių ligomis sergantiems lįsti į karštį nepataria. Pirmasis jo apsilankymas, atvykus iš Armėnijos, mūsų krašto pirtyje asocijuojasi su juodomis sienomis, prie kurių prisilietęs, atrodo, derva išsitepsi. Jo tėvynėje egzotiškiausios pirtys – uolose, kur akmenys kaitinami būtinai malkomis. Taip pat Armėnijoje populiarus ir turkiškas garas. Karapetas šventai įsitikinęs, jog, apnuogindamas kūną, išlaisvini iš kompleksų ir sielą: „Tik paskaitykite Franēois Rabelais „Gargantiua ir Pantagruelį", ir ši taisyklė būtinai pasitvirtins. Tik pirtyje pokalbiai tampa tokie laisvi, daug spontaniškesni, nei sėdint prie alaus bokalo ar dar stipresnio gėrimo – niekur kitur žmogus nebūni toks atviras. O dėl nuogo kūno, tai dar paauglystėje supratau, kad meninės, erotinės fotografijos, filmai, tarp jų ir pornografiniai, erotinę vaizduotę žadina kur kas stipriau nei pirtis. Tik iki šiol paslaptis, kodėl vesdamasi mane į pirtį mama vilkėdavo maudymosi kostiumėlį, o nudistų paplūdimyje visi būdavome kaip nudistai."

„Moteriškasis užėjimas" su Eugenijumi

Politikas ir Liberalų partijos lyderis Eugenijus Gentvilas, ko gera, nė sapnuoti nesapnavo, jog vieną popietę kažkas labai susirūpins jo jūreiviškais marškinėliais bei elastinėmis trumpikėmis, kad pirtyje prižadintų jo, buvusio Klaipėdos mero, nostalgiją marinistinėms uostamiesčio nuotaikoms. Kiek vėliau, jau po pirties, teko šmaikštauti: ateityje, tapus Eugenijui Lietuvos Prezidentu, marškinėliai bei trumpikės „Christie's" ar „Sotheby's" aukcionuose galėtų būti verti ne vieno milijono. Tačiau telieka šis ekskursas fetišo gerbėjams. O jei rimčiau, Eugenijaus pirties poreikis labai minimalus. „Nebent žiemą, kaime, labai sušalus, o šiaip garintis ir kaitintis tikrai nemėgstu ir paprastai iš visų vakarėlio dalyvių trumpiausiai tūnau ant gulto." Beveik autentiškas Ritos Dapkutės antrininkas! Tačiau egzistuoja dvi pirtys, kurioms liberalų vadas tikrai neabejingas – tai draugo garinė Ignalinos krašte bei Laplandijoje. Pastarosios potyris šviežias Eugenijaus atmintyje ir po šiai dienai. „Buvo balandžio pirmoji. Metro aukščio pusnys ir 95 kilometrai, įveikti motorinėmis sniego rogėmis taigos ir tundros sandūroje, prie pat poliarinio rato, – jausmas, kad nugairintas ne tik veidas, bet iškoštas ir visas kūnas. Po tokios kelionės – štai kada pirtis tampa pačia didžiausia atgaiva. Bokalas alaus, baseinas arba dušas – to pakanka išlindus iš karštų garų. Vieno bičiulio tėvas pasakojo, jog tam tikrais pirties ritualais galima net sielą apvalyti, tačiau to nesu patyręs – pakanka, kad jau kūną galiu pailsinti. Kai kam antiestetiška šlapi plaukai, varvantis prakaitas, o man žavu. Niekada nekompleksavau dėl savo kūno ir jo nesigėdijau, todėl eidamas į pirtį prisidengiu tik vienintelę vietą, kurią paprastai prisidengia visi padorūs žmonės. Gal kadaise ir buvau atletiškesnis ir šiandien neatsisakyčiau numesti 5-7 kilogramų, tačiau gerai žinau: kad ir kaip vanojamas per vieną pirties seansą to nepasieksi, o užkietėjusiu šeštadieninių pirčių „fanu" tapti tikrai nesirengiu."

Ir štai – visiška priešingybė: aktorė Donata Kalneva, vaidinusi ne viename lietuviškame seriale ir sukūrusi ne vieną ir valdingos ekscentrikės, ir erotiškai viliojančios merginos paveikslą. Ji niekada neatsisako pirties malonumo ir įsitikinusi, jog mėgavimasis garu neturi nieko bendra su visuomenės primetamomis perdėto asketiško padorumo taisyklėmis ar laisvę varžančiais tabu. Ne, čia ne apie seksą – tiesiog apie linksmą niekieno nevaržomą pasisėdėjimą, kai visi ligi vieno jaučiasi lygūs, atviri ir permatomi tarsi ant delno. „Koks erotinis užtaisas pirtyje, kai visi tūno įraudę ir prakaituoti, it suglebę iš vandens ištraukti arbatos maišeliai. Neįsivaizduoju, kokia turėtų būti pirtis, kad ji provokuotų aistrą. Tai jau ne pirtis. Tiesa, po maudynių, kai kūnas dvelkia kvapiu aliejumi ar kremu, – kita kalba: žodis po žodžio, žvilgsnis po žvilgsnio – ir štai tau flirto preliudija. Jokioje kitoje situacijoje nesu taip patenkinta savimi ir taip nesidžiaugiu savo kūnu kaip pirtyje. Jei paplūdimyje dar žiopsai čia į vieną pusę, čia į kitą, pagaliau peržvelgi pati save: ar viskas prigludę, ar gerai atrodai, tuo tarpu garų sklidiname namelyje į prarają nusėda visi kompleksai, ir netgi visiškai nepažįstami veidai – tegu jų būna šimtas – nesukuria diskomforto." Jei turėtų galimybę rinktis, pirmenybę Donata teiktų turkiškai pirčiai, kai sėdima ratu, kai ima telktis patys maloniausi aromaterapiniai „debesys"... Ties šia pasakyta mintimi ji šelmiškai šypteli ir iš karto ima koreguoti anksčiau išdėstytą nuomonę: „Taigi, taigi – turkiškoje pirtyje vis dėlto gal ir įmanoma flirto ar intymios intrigos užuomazga. Tik ne rusiškoje, kai sykį po gero išsipėrimo, atrodo, staugiau kone ant visos Dzūkijos. Tegu ją renkasi ištvermingi, per kančią malonumo siekiantys, – tai ne gležniems mano pečiams." Niekada nemėgusi lankytis moterų paplūdimiuose, nuogo kūno laisvės ir estetikos prasme, pirtis ir nudistų paplūdimys Donatai labai panašūs dalykai. Ar tik ne todėl, kad ir vienur, ir kitur gali sutikti vyriškos padermės atstovų? „Tai žinoma, – ir kam dar klausti!"

Kai priepirčio tarpduryje pasirodė elegantišku odiniu kostiumėliu, panašiu į kaubojišką, vilkinti dama, galėjai nepulti žvelgti jai į veidą – vos vos kimtelėjęs balsas privertė atmintyje naršyti filmoteką: nejaugi į svečius užsuko herojė iš mėgstamiausios kino juostos? Iš tiesų – atmintis neklydo: į pirtį atlėkė filmų garsintoja Inga Valinskienė! Laukdama, kol išsipers vyriška kompanija, „vairuojama" Ritos Dapkutės, Inga mielai vaišinosi pirties šeimininkės ponios Vilmos kepta namine duona bei medumi, skynė keletą vynuogių ir rimtoku veidu šnekučiavosi su Donata Kalneva. Aišku, kad ne apie pirtį. Mat Inga nėra tipiška jos mėgėja, kuri ištvermingai paisytų „grožio programos": pirmadienis ir trečiadienis – pirties dienos. „Jei dažnai nesiperiu, tai gal ir nuodėmių neturiu, – juokauja, – o gal tiesiog su jomis puikiai sugyvenu?.." Tiesa, neslėpė, kad namuose kažkada su Arūnu, savo vyru, įsirengė dvivietę pirtelę (sako, mielai ten pakaktų vietos ir šešiems), tikėdamiesi, jog kiekvieną dieną kad persis, tai persis. Nieko panašaus: kviečiami į draugų pirtis vaikšto dažniau, nei savąją aplanko. Vengdama stipraus garų karščio, didžiausiu malonumu Inga laiko pėrimąsi ąžuolinėmis ar kadaginėmis vantomis. Po pastarųjų, sako, visą savaitę oda neišbąla nuo raudonų taškelių – puiki terapija, anot jos. Kaip ir šveičiamosios kosmetikos priemonės (nuostabiausias „pilingas" – druska su medumi arba druska su aliejumi) bei šaltas dušas. „Ir niekada nekenčiu nuo akmenų sklindančių kvapų – kokie egzotiški jie būtų." Kompanija? Taip. Tačiau labiausiai Ingai patinka būti pirtyje vienai. „Apskritai dievinu akimirkas, kai pasilieku viena, o pirtyje – ypač. Ir visada vengiu apsinuoginti abiejų savo sūnų akivaizdoje: nudizmas mūsų šeimai – svetimas. Tiesa, aš dėl to tolerantiškesnė, tačiau Arūnas yra griežtai pareikalavęs: „Mama, būk gera, prie vaikų kuo mažiau nuogumo." Beje, pati su tuo nuogumu kurioziškai esu susidūrusi Helsinkyje, pirčių komplekse. Ten griežta taisyklė – jokių maudymosi kostiumėlių. Taigi sėdžiu, garinuosi, o kažkas praveria duris, šviesos pluoštas perskrodžia garus, ir pamatau, kaip per pusmetrį nuo manęs – trys laktos, nusėstos vyrų. Akimirką smilgtelėjo keistas pojūtis, bet išsyk apsipratau, prisiminusi, jog Suomijos pirtyse niekas neskirsto: čia patalpa vyrams, o štai čia moterims."

Trindamas iš džiaugsmo delnais, kad štai pagaliau pakalbinsiu tikrą lietuviškų pirčių kultūros žinovę etnologę bei LRT laidos „Duokim garo!" vedėją Loretą Mukaitę, vos neprasmegau skradžiai žemę iš nedidelio nesusipratimo. Mat paprašiau, kad atsivežtų ir pirtyje pasipuoštų kasomis, kuriomis žavi Lietuvos žiūrovą iš televizijos ekrano. „Atleiskite, kokias kasas jūs turite galvoje?" – išgirdau telefono ragelyje nesupratusį manęs balsą. „Peruką, kuriuo pasipuošiate prieš kiekvienos laidos įrašą", – mėginau tikslinti, bet išgirdau švelnų juoką. „Bet tai yra mano natūralūs plaukai…" Tiesiog nepatikėjau ir neatsistebėjau, kad postmoderniame amžiuje studentiškų metų panelės gali išpuoselėti tokias kasas. Dar daugiau – Loreta įtikino, kad jos karta ne vien sporto klubuose, aerobikos salėse, bet ir kaimiškose pirtyse, kur nuo akmenų sklinda jos mėgstamas alaus ar eukalipto kvapas, sėkmingai kalorijas naikina. Ji pati – aistringa mėgėja ir pasivanoti, ir pasiperti. Sykį net iki haliucinacijų. „Jei žinau, jog kompanijoje yra bent vienas, mokantis teisingai elgtis su vantomis, būtinai paprašau išperti. Kai vasarą su laidos kūrybine grupe keliavome po Lietuvą, vienas garso režisierius mus, merginas, taip pavanojo, kad šūksnius bei klyksmus iki šiol girdžiu. Ar tai galėčiau pavadinti nuodėmių išvarymu, nedrįstu teigti, tačiau tai, kad lieki atsigavęs ir pakylėtas, – irgi neužginčysi." Kartu su savo bičiuliais mėgaudamasi garo jėga, Loreta stengiasi laikytis lietuviško papročio: pirmas ir trečias „užėjimai" – vyrams, antras ir ketvirtas – moterims. Sako, pastarieji du – patys veiksmingiausi ir daugiausia energijos teikiantys. „Kas žino, ar ne todėl ir vyrai moterų maudymosi laiku bando pro duris nosį kaišioti, mandagiai teiraudamiesi, ar tik šioms ko nors netrūksta, – juokaudama tikrąją „vizitų" priežastį bando sušvelninti Loreta. – Bet iš tikrųjų tas jų „ciekavumas", jei neįkyrus ir šiurkštus, tik suteikia kompanijai žaismės ir papildomo „garo".

Garui prasisklaidžius, arba po pirties

Rita Dapkutė. Paragavusi ponios Vilmos, pirties šeimininkės, naminės duonos, Rita ją pagyrė ir net suabejojo, ar tik nebus duonelė iš „Ritos smuklės", tačiau net ir gardus kąsnis nepadėjo pakeisti nuomonės apie pačią pirtį – ji, kaip ir kava su nuosėdomis, Ritai nesuvokiama.

Vytautas Kernagis. Išeidamas nusimetė atsineštą vos vos pastebimą aroganciją, paskleidė tik ponui Kernagiui būdingą jaukumą.

Arūnas Žilys. Vyrams sukėlė pavydą, jog turi sumuštinius į vonią nešančią žmoną, aršioms feministėms – rūpestį, kad pasaulyje gyvena dar viena vyro vergė.

Karapetas Babajanas. Absoliutus geranoriškumas ir džentelmeniškumas. Laimei, niekas iš kompanijos tuo nespekuliavo ir nepuolė nemokamai konsultuotis dėl atsiradusio apgamo.

Eugenijus Gentvilas. Tikras jūreivis jau pakėlė bures politiniams vėjams ir dar ilgai neketina nuleisti inkaro.

Donata Kalneva. Sukilo baimė, kad žvitriaakės talentingos aktorės amžiams nepaviliotų tikri Turkijos pirtininkai.

Inga Valinskienė. Net ir šaukštas medaus bei karštas garas nesušvelnino prikimusio seksualaus jos balso.

Loreta Mukaitė. Į kompanijos žodyną ji įvedė naujadarą: „garingas žmogus" – ne, ne tas, kuris kas savaitgalį žiūri „Duokim garo!" – veržlus, nenustygstantis. Loreta – kaip tik tokia.

"Moteris", 2001 m. Nr.12, Valdas Puteikis.

Kiti straipsniai apie pirtį