Apie vantų seminarą ir augalų ekskursiją, 2011 06 12

2011 m. birželio 12 d., Kauno raj.
 

Norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais apie vantų seminarą. Pati šio seminaro seniai laukiau ir labai norėjau dalyvauti. Taigi buvo smagu ankstyvą sekmadienio rytą kartu su visais atvykti į Girionis, kur mūsų jau laukė ekskursijos vadovas Giedrius Vaivilavičius, Kauno marių regioninio parko vyr. biologas. Iš pažiūros jaunas, tačiau jau patirties ir nestokojantis žmogus, sužavėjęs savo šypsena, gausiomis žiniomis ir paprastumu. Ką gi, atrodo, bus nenuobodu...

Medžių pažinimo ekskursija

Pirmieji žingsniai prasidėjo nuo nušienautos aikštelės ir tvarkingų takelių. Prie daugumos medžių buvo surašyti pavadinimai lietuviškai ir lotyniškai. Turbūt žinodamas, kad esme pirtininkai (o gal todėl, kad tiesiog tas medis augo pačioje takelio pradžioje) mūsų vadovas pradėjo pažintį nuo karpuotojo beržo, paaiškino, kaip jį atskirti nuo kito beržo, plaukuotojo. Pasirodo, karpuotojo beržo žievė kamieno apačioje tamsesnė, suskeldėjusi, o plaukuotojo – baltesnė ir lygesnė, karpuotojo šakelės labiau svyra žemyn, o plaukuotojo – tiesiasi į viršų. Be to, kaip aišku iš pavadinimo, karpuotojo beržo jaunos šakelės turi mažas karpeles. Logiškai mąstant, plaukuotasis beržas turi plaukelius. Tačiau visų matytų tos rūšies beržų šakos buvo labai aukštai – taip ir nepavyko pačiupinėti.
Toliau ėjome prie maumedžio ir raudonojo ąžuolo (toks ąžuolas, kuris iš pažiūros labiau primena klevą, bet visi nutarė, kad turėtų visgi puikiai tikti vantoms). O anot to posakio, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Keliaudami vis gilyn į Kauno regioninį parką, galėjome stebėti, kaip gamta tvarkosi ir vystosi jau be žmogaus įsikišimo. Čia mūsų vadovas supažindino su retesniais ar daugeliui mažiau girdėtais medžiais bei krūmais: miškine kriauše ir obelimi, medlieva, ožekšniu, šaltekšniu, šunobele ir daugeliu kitų. Papasakojo, kaip juos rasti, atpažinti, kokia jų mediena, ar valgomi, jeigu taip, tai kurios dalys kam tinka. Pamatėme praktiškai visus augalus, iš kurių paprastai rišamos vantos. Giedrius nuoširdžiai ir kantriai atsakinėjo į mūsų klausimus.

Baigus pažintį su medžiais ir prieš pereinant prie žolelių ir vantų, mūsų gidas paaiškino ir kai kuriuos svarbius įstatymų niuansus, susijusius su vantų rinkimu.

Valgomi augalai - pirčiai

Grįžtant pakeliui buvo trumpas, bet įdomus supažindinimas su valgomais miškų ir pievų augalais. Gal todėl, kad visi buvo jau gerokai praalkę, varnalėšos, šventagaršvės, miškinio skudučio stiebai pasirodė tikras skanėstas. Tvenkinyje pamatęs žydėti pradedančius švendrus, Giedrius pajuokavo, kad tai pats geriausias pirtininkų augalas: kai po pirties šoki į tvenkinį atsivėsinti, kol atvėsti, gali tuo pačiu ir pavalgyti, nes ant švendrų šaknų auga kažkas panašaus į riešutėlius, o jauni žiedynai primena... na, net nelabai žinau ką, bet irgi visai skanūs.

Taip beskanaudami net nepastebėjome, kaip grįžome į pradinį tašką. Sugrįžę ir padėkoję už nuostabią ir produktyvią paskaitą, patraukėme į Ringaudus, į pirtį pas Andrių, kuris taip pat studijuoja kartu su mumis. Buvome labai šiltai (visomis prasmėmis), svetingai priimti ir aprūpinti visą buvimo laiką.

Teorija apie vantų savybes

Šiek tiek pailsėję ir pasistiprinę vėl kibome į mokslus – laukė paskaita apie vantų savybes. Jeigu pirmoje seminaro dalyje pamatėme medžius ir sužinojome, kur jų ieškoti, kaip atpažinti, tai dabar daugiau gilinomės į tai, kokios tų medžių pirties savybės, išgirdome įdomių faktų apie jų istoriją, mitologiją. Šioje paskaitoje iš pradžių buvo papasakotas/primintas senasis žmogaus santykis, bendravimas su gamta, medžiais. Medžiai – kaip gyvos būtybės su kuriomis galima bendrauti, dalintis, gauti paramos. Rimas supažindino su dažniausiai pirtyje vantoms naudojamais medžiais, jų istorija, savybėmis, charakteristikomis, pateikė rekomendacijas, kaip naudoti, kaip bendrauti, kaip elgtis su kiekvienu iš jų. Po to perėjome prie praktikos t.y. rišome vanteles iš to, ko buvome prisiskynę miške. Rimas supažindino, kaip paruošti šakeles ir kaip jas sudėlioti į vantas, parodė kelis rišimo būdus. Buvo galimybė išsibandyti ir pasirinkti patogiausią. Truputį vėliau ant stalo buvo paguldytas „modelis“ ir vadovas mus supažindino su energetinio vanojimo pagrindais, parodė kaip daroma vantų antklodė. Buvo smalsu išbandyti tai praktiškai, todėl ilgai nedelsdami visi sukrutom į pirtį. Nes, tiesą sakant, ir lauke nebuvo labai šilta. Todėl buvo visai malonu išsibandyti savas suneštas ir surištas vanteles bei naujus galimus vanojimo būdus. Pirmas užėjimas buvo netradicinis, daugiau meditacinis ir tuo pačiu pažintinis, t.y. pajautimas savęs ir susipažinimas su mūsų vantelėmis – malonus raminantis patyrimas, kupinas spalvingų kvapų... Ech, dar dabar saldu pasidaro, prisiminus kvapų gamą... Šioje dalyje buvo suteikta daugiau laisvės ir savarankiškumo patiems. T.y. buvo galimybė patirti vanojimą ir pavanoti pačiam, išsibandyti naujus dalykus, pabandyti, kaip tai jaučiasi ant savo paties kailio. Ką galiu pasakyti nuo savęs, kad šviežių žalių vantų vanojimas+paklodė turbūt vienas nuostabiausių procedūrų-vanojimų, kuriuos teko patirti. Labai džiaugiuosi sudalyvavus šiame seminare ir skubu kuo greičiau pritaikyti naujas žinias. Rekomenduoju visiems!

Jurgita Tamošiūnaitė, seminaro stebėtoja

 Taip pat skaitykite