Savojo lizdo čempionatas

Rimas Kavaliauskas
2014-07-02

Vėl teko būti vanojimo čempionate. Vėl Palanoje. Vėl paplūdimyje. Vėl stiklo kabinoje. Vėl bangos, lietus, vėjas. Vėl emocijos. O kas naujo? Ką šis renginys atnešė Lietuvos pirties „ėjikams“? Pabandysiu vertinti iš naudos vidutiniam Lietuvos pirtininkui taško.

Mano nuomone vanojimo Čempionatas turėjo, turi ir turės šiuos tikslus:

1. Išaiškinti kas Lietuvoje šiais metais vanoja geriausiai
2. Toliau vystyti vanojimo kaip naujo (atgimstančio) reiškinio teoriją ir praktiką
3. Parodyti žiūrovams įdomus vanojimo stilius, būdus, juos paaiškinti
4. Sukelti tolimose Lietuvos pirtyse (bendruomenėse, klubuose) norą dalyvauti, atvykti
5. Sudaryti galimybes dalyviams pasimokyti, pabendrauti
6. Po Čempionato padaryti vanojimo pasirodymų analizę

Tikslų gali būti ir daugiau, bet ir šitų jau pakanka, norint organizuoti renginį pakelta galva.

Kadangi mano pozicija Čempioate yra ypatinga (esu pačios vanojio Čempionatų idėjos autorius ir pirmų 5 čempionatų tiesioginis organizatorius), kalbėsiu atvirai. Pradėsiu nuo analizės, kaip 4-asis Lietuvos vanojimo čempionatas atitiko ar įvykdė aukščiau išvardintus tikslus.

Pirma. Kas Lietuvoje vanoja geriausiai?

Vienas iš svarbių uždavinių - neleisti, kad Čempionate pasirodytų atsitiktiniai asmenys. Tai buvo pasiekta. Jame nebuvo autsaiderių. Gal pasitarnavo it tai, kad Lietuvos pirties visuomenė jau žino, kad vertinimo sistema yra daugiau mažiau objektyvi ir jei nemoki - Fortūna greičiausiai taip ir nenusišypsos. Tai riebus pliusas organizatoriams. Tačiau ar varžėsi geriausieji? Ne visai. Dalyvavo iš esmės gabus jaunimas. Jiems renginys, žinoma, svarbus, tačiau suinteresuotiems žiūrovams nebuvo galimybės pamatyti galimą „revašą“.

Kodėl Čempionate nedalyvavo Lietuvos vanotojų žiedas - atskiras klausimas. Priežastys, matyt, yra 2. Pirmoji - dalyvavimas Čempionate pernelyg daug kainuoja psichologiškai. Antoji - organizacinė. Federacijos užkulisiuose buvo nuspręsta, kad seni teisėjai, puikiai susitvarkę su savo pareigomis 1-3 Lietuvos vanojimo čempionatuose dabar jau gali „pailsėti“, o jų vietas galima pasiūlyti vakarykščiams vanotojams. Kas galėtų paneigti, kad taip daroma norint „prisigerinti“ ir į savo pusę patraukti Lietuvos vanotojus? Senieji „kadrai“ - Egidijus Žukauskas, Rimas Kavaliauskas, Valdas Rimavičius yra pernelyg savarankiški ir nepriklausomi, kad su jais būtų lengva. Paprasčiau rengti čempionatą savo „lizde“, su savojo lizdo paukščiais. Kažkas pasakys, kad mano nuomonė „šališka“, tačiau aš sprendiu pagal galutinį rezultatą, iš toliau, kaip ir dera stebėtojui. Iš toliau geriau matosi...

Antra. Vanojimo teorijos vystymas.

Vystymasis su nuliniu greičiu yra ne vystymasis. Tai yra stagnacija. Čempionate nebuvo jokių naujų pasiūlymų, jokių inovacijų, jokių vertinimo pokyčių. Vertinimo sistema kaip buvo, taip ir liko „pririšta“ prie 10 standartinių vanojimo judesių, labai nesigilinant į jų būtinumą kiekvienu konkrečiu atveju. Panašiai seniau pionierių stovyklose estafetėse buvo įvedama bėgimo su maišais rungtis. Kodėl - neaišku, tačiau įdomu kaip ir kur dalyvis suklups. Taip ir čia - „nepašluosi“ nugaros „sportiškai“ - nebūsi geras vanotojas. Taip palaipsniui dėmesio klientui kultūrą čempionatas pakeičia technikos kultūra. Tai nenuostabu - techniką lengviau „klasifikuoti“ bei „profesionalizuoti“, teigiant, kad tam tikri judesiai yra „sportiški, profesionalūs“, gal net „privalomi“. Taip paprasčiau sukurti aukštos kompetencijos paveikslą, kai tos kompetencijos iš tiesų stinga. Tai  - bendra tendencija, būdinga ne tik šiam čempionatui.

Trečia. Vanojimo parodymas.

Dalyvių garbei pasakysiu, kad žiūrėti buvo į ką, tačiau per stiklą nieko nesimatė. Nesimatė net komentatorei Ernestai su mikrofonu rankoje sėdinčiai ant pakylos, o ką jau kalbėti apie smėlį minančius retus vėjuoto paplūdimio smalsuolius. Rezultatas - visus pasirodymus daugiau mažiau matė šie asmenys: Audra Staskevičienė (teisėja), Giedrius Gervys (teisėjas), Jurgita Mazurkevičiūtė (teisėja), Robertas Grudzinskas, Saulius Davidavičius. Taip pat ir šių eilučiu autorius (ekspertas, fotografas). Dar Erikas - nuolatinis Čempionatų „ūkvedys“, praleidęs laiką kabinoje. Dalį pasirodymų matė dalyvių artimieji, taip pat Egidijus Žukauskas, pakeitęs Robertą Grudzinską.

Norint geriau matyti reikėjo prisikišti prie stiklo mažiausiai per 3 cm, faktiškai įremti kaktą į stiklą. Tą sakau su visa atsakomybe fotografo, praleidusio daug laiko ant pakylos. Manau, kad aukščiau išvardinti asmenys galėjo jaunimo vanojimu pasižiūrėti kur kas paprasčiau ir pigiau. Bet juk kažkam reikia garsiai paskalbti apie „čempionato pravedimą“? Kaipgi be šito...

Ketvirta. Rezonansas pirties visuomenėje.

Iš to, kad likus savaitei iki Čempionato dalyvių buvo berods 5 - jokio rezonanso nebuvo. Didesnė dalis organizatorių energijos nuėjo vidiniams klausimams spręsti. Tai matosi ir iš to, kad Čempionate nebuvo vieno svarbiausių pirties kultūros taškų - Dvaro pirties „šefo“ Valdo Rimavičiaus ar bent kiek labiau akcentuoto Dvaro pirties dalyvavimo. Nebuvo ir Kuršėniškių klubo „Lengvas garas“, nebuvo Dzūkijos pirtininkų, net ir tradiciškai gausią LPBD Čempionate atstovavo praktiškai vienas Egidijus, sąžiningai atidirbęs pirties jurtoje visą pirmą dieną. Žmogiškas, vyriškas poelgis, tikrai sukeliantis pagarbą. Vienas geriausių visų laikų pirtininkų, turintis milžinišką patirtį užuot teisėjavęs ar kitaip talkinęs, dirbo paprastą bet reikalingą pirtininko darbą. Žinoma, rezonansu galima laikyti kad ir mano šią „ataskaitą“, tačiau kieno tai nuopelnas?

Tiesą, sakant rezoansą sukelti nėra taip lengva. Čempiontatas, matyt ir ateiyje bus įdomus tik specifiniam interesantų ratui. Galima sakyti - savam ratui. Savas ratas gali ir šiaip susitikti, pasižiūrėti vieni į kitus. O štai visuomenei reikia konceptualaus pateikimo. Matyt, Čempionato „rezonansą“ silpnina ir netipiška jo rengimo vieta - paplūdimys. Čia niekas nesitiki pamatyti kokias rimtas varžymas. Pliažas - atsipaalaidavimo nuo rimtų dalykų vieta. Šią inerciją įveikti bus sunku ir ateityje.

Penkta. Pirtininkų pabendravimas.

Kiek pastebėjau Čempionnato metu buvo bendraujama šitaip:

• teisėjų (pavardės aukščiau) tarpusavio pastabos darbo metu
• teisėjų komentarai dalyviams pirmos dienos pabaigoje
• tradicinė saldi Vasilijaus Liachovo kalba furšeto metu (Vasilijus net nesivargino stebėti pasirodymų)
• dalyvių buitiniai pokalbiai persirengimo palapinėje (kad vantų papavogtų, kad daiktai liktų sausi)
• pokalbiai su vyno taure rankoje furšeto metu

Man regis, kaip Čempionatui to maža. Tačiau pagal Jurgį ir kepurė. Kai visos Čempionatą organizuojančios „smegenys“ yra importuotos (Rimas, Birutė, Audra), kažką analizuoti yra sunku. Bent jau savo jėgomis.

Atskirai apie furšetą. Jaučiu gėdą ten dalyvavęs, nes įėjau su pakvietimo kuponu, net neįsigilinęs kas buvo kviestas. Tik vėliau sužinojau, kad įėjimas „normaliam žmogui“ kainavo 60 Lt, o milžinišką darbą nuveikęs Čempionato kompiuteristas liko su savo sekretore drauge sėdėti už sienos, nes tų 60 paprasčiausiai neturėjo arba taupė grįžimuo atgal. Tuo tarpu Romas - puikus, atsidavęs ir kompetetingas žmogus, kurio darbą aš pats dariau per pirmus 3 tarptautinius čempioantus ir puikiai žinau kaip tai sunku ir svarbu. Tai, kad šis žmogus nebuvo pakviestas į ratą - minusas organizatoriams. Galbūt pamiršo. Tačiau būtų gerai, kad būtų nepamiršta.

Šešta. Analizė.

Kol kas jokios analizės be savo asmeninių privačių pokalbių aš nemačiau, taigi rašau šį išplėstą atsiliepimą. Galbūt tai paskatins kažkokius komentarus?

Įspūdžiai apie vanojimus

Yra sunku apie juos kalbėti, mes stebėti prisikišus yra vis tik ne tai, kas stebėti iš toliau. Sunkiau suvokti bendrą vaizdą. Ir vis tik pateiksiu kelis savo įspūdžius, nepretenduojančius į paskutinės instancijos nuomonę.

Renginyje pirmą kartą gausiau dalyvavo praktiškai dirbantys vanotojai. Jauni SPA centro Saulėja pirtininkai, kuruojami Antano Bagdono. Šis pasirodymas yra didelė asmeninė Antano sėkmė ir Antanas nuo šiol pagrįstai gali didžiuotis nusipelniusio pirtininko vardu. Apima tikrai šiltas jausmas, stebint kaip dirba jo vaikinai.

Čempionato nugalėtoja Daiva taip pat yra „praktikė“. Puikiai darbuojasi, plastiškai, jautriai. Jaučia garą, koncentruojasi į žmogų, skiria daug dėmesio masažiniams judesiams, trynimui - tai yra labai gera tendencija. Jos greiti, tikslūs kompresai, atliekami beveik nepriekaištingai, dinamiškai. Daiva tikrai vanoja „sistemiškai“, turi labai gerą supratimą apie vanojimo tikslus ir moka jausti žmogų. Be jokios abejonės ji nusipelnė savo titulo ir pagal parodytą lygį gali įeiti į pasaulio vanotojų elitą.

Dalies vanotojų pasirodymuose pastebėjau įprotį vantas pakėlus stipriai purtyti. Tai užima daug laiko, nors ir įspūdingai atrodo iš šono. O pats prispaudimas būna dažnai per trumpas. Taip pat nemažai sekundžių išeikvojama „servisui“ - vantų pakeitimui, jų dėliojimui, mirkymui, nupurtymams. Klientas tuo metu guli... Norėtųsi matyti daugiau praktinio vikrumo, kuris, beje mažintų ir pirtininko nuovargį bei įkaitimą.

Skirtingai nuo kitų Čempionatų, visi vanojimai buvo gana panašūs, nebuvo parodyta jokių didesnių inovacijų (jau rašiau). Tai parodo tam tikra vanojimo, kaip amato brandą, tačiau parodo ir tai, kad čempionate nedalyvavo pagrindinės kūrybinės Lietuvos vanotojų pajėgos. Tad ir kalbėti, vertinti yra sunkiau.

Išvada

Čempionatas įvyko sėkmingai, tačiau buvo šiek tiek „žinybinis“. Jo organizatoriams nepavyko suteikti jam papildomos vertės, palyginus su 2013 m. Renginys įvyko. Ir tiek. Iš kitos pusės - Lietuvos vanojimo kultūra ėmė rodyti brandos požymius. Tai rodo bendras supratimas kas yra vanojimas. Atsirado bendras lygis. Čempionate iš esmės nebuvo autsaiderių, nebuvo akibrokštų, nebuvo nekompetencijos. Kiek žinau - to buvo siekiama ir tai 100% pavyko.  Čempionatas įvyko, bet po savęs paliko savotišką vanojimo alkį sulaukti geresnių vanojimo renginių. 12-16 geriausių vanojimo meistrų pabendravo renginio užkulisiuose ir vėl išsiskirstė prie savo darbų. Dauguma išvažiavo atostogauti. Čempionato laikas ir vieta labiau tarnauja Palangos kurorto vystymui, nei pačiai pirties kultūrai. Buvo taip pat šiek tiek keista nematyti Čempionate kelių pripažintų Lietuvos pirties specialistų bei organizacijų atstovų.

Galutinė mano išvada tokia - Lietuvoje turime žmones, kurie moka organizuoti vanojimo čempionatus, žmones, kurie gali juose dalyvauti ir žmones, kurie mielai atvyktų. 2014 m. čempionate šių žmonių interesai nebuvo iki galo patenkinti ir „idealus čempionatas“ vis dar lieka ateities klausimas.