Sveikatos diena Marijampolėje

Paskutinį pavasario savaitgalį Marijampolėje vyko tradicinės miesto dienos. Įvairūs kultūriniai ir pramoginiai renginiai, koncertai, varžybos, mugės vyko net tris dienas. Šeštadienį miesto centre, Poezijos parke, įsikūrė „Sveikatos ir harmonijos oazė“, kurioje buvo galima susipažinti su įvairiais sveikatos stiprinimo metodais, pabendrauti su žolininkais, įsigyti sveikatai, grožiui ir higienai skirtų prekių, tautodailininkų dirbinių ir t.t.

Nors kartais pirtininkai pasišaipo iš suvalkiečių, esą, ten pirčių nėra ir pirtintis niekas nemoka (o gal kaip tik dėl to), šventės rengėjai, pakvietę į renginį „Lietuviškos pirties akademiją“, labai norėjo, kad „Sveikatos ir harmonijos oazėje“ atsirastų ir pirčių kiemelis. Ir iš tiesų be galo nuoširdžiai stengėsi, kad viskas vyktų kuo sklandžiau, nors kartais teko gerokai pasukti galvą, kaip išspręsti vienokias ar kitokias, kartais labai netikėtas, technines problemas.

Dėl vietos klausimų nekilo – kokia gi pirtis be vandens? Taigi įsikūrėme pačiame oazės pakraštyje, jaukiame kampelyje prie Šešupės. Ten kuo puikiausiai įsiteko ir mobili Kęstučio pirtelė, ir Sigito draugiškai paskolinta pirtis-palapinė („Mobiba“), ir masažo palapinė, kurioje šeimininkavo pirtininkė ir masažo specialistė Dalia. Kitos dvi didelės palapinės buvo skirtos informaciniam centrui ir pamokėlėms bei vanojimo demonstravimams. Savivaldybė net malkų parūpino! Tik štai dėl visiems nemokamai žadėtos pirties arbatos kilo šiokių tokių keblumų. Į pirčių kiemelį atvesti elektrą ir virti arbatą elektriniame virdulyje pasirodė per sudėtinga, o laužą kurti irgi negalima – sugadintume išpuoselėtą (tikrai išpuoselėtą!) parko veją. Kad taip nenutiktų, savivaldybės atsiųsti darbininkai iš plytų sudėliojo laikiną „padėklą“, ant kurio jau buvo galima ir laužą kūrenti. Visgi nesiryžom... Ugnį sukūrėm Rolando atvežtame specialiai tam skirtame inde. Virš laužo ant trikojo pakabintame katile ir virė arbata. Iš ko ją virėme? Iš to, kas atliko nuo rišamų vantų! O kadangi vantų buvo ne tik beržinių, bet ir su juodųjų serbentų šakelėmis, su mėtomis, tai arbata išėjo netgi labai šauni. Bent jau taip visiems aiškinom. O ragaujantieji nesusilaikydavo nenusišypsoję, kai išgirsdavo „receptą“. Ir turbūt visai ne būtinai todėl, kad buvo suvalkiečiai. Receptas tikrai geras, taupus ir... smagus! Gal verta patentuoti? Beje, ypač skani mūsų arbata tapo ne iš karto išvirta, bet kiek pastovėjusi dideliuose kariškuose termosuose, kuriuos buvo parūpinusi Žana. Kadangi išsivirėm jos tiek, kad maža nepasirodytų, šventės pabaigoje dalijome jau ne stiklinėmis ar puodeliais, o buteliais, „bambaliais“ – kas kiek norėjo, panešė ir taros turėjo.
Orą šventei Marijampolę „užsisakė“ puikų – nei per šaltą, nei per karštą, pavasariškai gaivų. Net perkūnija, padudenusi aplink, taip ir neatnešė lietaus. Tik štai vėjo galėjo būti ir mažiau – vos mums „Mobibos“ į Šešupę nenupūtė... Laimė, Romas spėjo pagauti. Įtarimą, kad oras „užsakytas“ pakurstė tai, kad pusę septynių, vos tik baigėsi šventei skirtas laikas, paliko toks škvalas, kad tie, kurie dar tingiai žioplinėjo ir pamažu rankaliojosi daiktus, turėjo juos gaudyti skraidančius ore. Laimė, mes jau beveik viską buvom susitvarkę – į Šešupę bristi neteko.

Ar visgi pavyko marijampoliečius išmokyti teisingai praustis pirtyje? Kai kuriuos ko gero taip. Buvo tokių, kurie mūsų pirčių kiemelyje praleido po geras pora valandų, nes vis negalėdavo išeiti – vienam įdomiam dalykui pasibaigus prasidėdavo kitas... Daugelį patraukė Sauliaus vanojimo pamokėlės, ne mažiau buvo ir norinčių, kad Birutė parodytų, kaip rišamos vantos. Prie vantų rišimo net keletas vietinių žurnalistų prisistatė – kas su kameromis, kas su bloknotais. Ir, aišku, su tuo pačiu „amžinu“ klausimu: „Ar tikrai vantas būtina susirišti iki Joninių?“ Teko duoti informacinį atviruką apie kursus...
Mobiliose pirtyse daugiausia vantomis mosavo Kęstutis, Rolandas ir Darijus. Tiesa, pradinę programėlę teko kiek pakoreguoti, tačiau programa gi ne šventa karvė – tai ji mums tarnauja, ne mes jai, ar ne? Žodžiu, kas ko norėjo, tas to ir gavo – kas žinių, kas garo. Kas – ir to, ir to. Svarbiausia, visi liko patenkinti, susiraukusių nematėm, o kas nesiryžo nusirengti ar neatsinešė rankšluosčio – ką gi... Organizatoriai tikrai buvo painformavę. Beje, ir patys šventės organizatoriai (tiksliau, organizatorės) kur buvę, kur nebuvę vis atsirasdavo mūsų kiemelyje – tai paklausti, ar viskas gerai, tai šiaip pasmalsauti, tai pažiūrėti, paklausyti, pabandyti... Vadinasi, tikrai ne dėl „paukščiuko“ kvietė, o todėl, kad patiems nuoširdžiai įdomu. Buvo smagu šventėje pamatyti tokių, kurie atvažiavo specialiai dėl pirčių kiemelio, gera susitikti su jau keliuose pirties seminaruose matytais žmonėmis.

Labai džiugu, kad visa „Lietuviškos pirties komanda“ savo užduotį atliko puikiai – ramiai, smagiai, su šypsena ir tiksliai. Niekam nereikėjo nieko priminti ar kartoti du kartus. O komandos siela ir „viską žinantis vietinis gidas“, be abejonės, buvo Žydrūnas, kuris ir vietą apžiūrėjo, ir atvažiuojančius sutiko, ir vandens arbatai, šakų vantoms parūpino, ir... Na žodžiu, priėmė svetingai ir rūpestingai – jautėmės tikrai kaip į savą kraštą atvažiavę, o ne kažkur, kur, anot kvailų prietarų, niekas nežino, kas yra pirtis... Žydrūno „vietinių žuvingų vietų“ išmanymas labai pravertė ir pačiame paskutiniame reikale – parūpinti skaniausio Marijampolėje (ir turbūt vieno skaniausių Lietuvoje) šakočio. Jautėmės užsidirbę!.. Nors kitą kartą reikės ne tik šakočio, bet ir silkės ar keptų bulvių... Nes nuo saldumo oi, kaip širdis apsalo... O gal tiesiog – nuo įspūdžių ir tikrai smagaus pasibuvimo drauge? Dabar jau nesužinosi – teks laukti kito karto ir pabandyti patikrinti...