"Saunafest-2016" Čekijoje

Birutė Masiliauskienė
2016-04-11

Kovo 31 - balandžio 3 d. Prahoje vyko garo meistrų (aufguss'o) čempionatas SaunaFest 2016. Čempionate startavo ir Lietuvos atstovė Vitalija Juočepienė iš Kauno, o tarp teisėjų buvo Lietuvos pirties-SPA federacijos prezidentas Vladas Jokubauskas. Dar aštuoni lietuviai dalyvavo papildomoje programoje.  

Renginys vyko Prahos pakrašytje įsikūrusiame vandens pramogų centre AQUAPALACE (kam įdomu, daugiau informacijos - www.aquapalace.cz). Akvaparką galima palyginti su mūsiškiu Druskininkų akvaparku. Nors pirčių zonoje yra vienas esminis skirtumas - į pirtis ir baseinus čia privaloma eiti nuogiems. Jokios demokratijos. Į pirtis - tik su rankšluosčiais. Į baseinus ar sūkurines vonias - be nieko. Antraip mandagiai paprašys išeiti. Pirčių zonoje teko matyti ir vaikų. Regis, čekai į tokius dalykus žiūri nepalyginamai paprasčiau...

Paties čempionato pasirodymų mačiau nedaug. Buvo ir kitos veiklos. Įspūdis toks... šiek tiek dviprasmiškas. Pažiūrėti tikrai gražu. Konkursiniai pasirodymai - teatralizuoti šou, kuriuose buvo galima išvysti visko: nuo indėnių iki Rožinės Panteros... ir dar dievai žino ko. Be abejo, konkursas yra konkursas. Vaizdelis, kaip dalyviai žongliruoja ir išdarinėja neįtikėtinas figūras rankšluosčiais iš tiesų kvapą užima. Oho!.. Bet to nepasakysi apie pojūčius. Be abejo, tai subjektyvu. Bet bent man tuos pasirodymus labiau norėjosi stebėti per televizorių, Nes paprasčiausiai - karšta ir trūksta oro. Taip, kvapai malonūs, muzika graži ir visa kita... Tačiau kai 15 minučių programos viduryje imi galvoti, kada gi po galais ji baigsis... Gal tiesiog tai - ne man. Nors apskritai, pačios technikos bei darbo su garu ir įvairių kitų techninių gudrybių, ko gero, būtų visai įdomu pasimokyti. Įdomus dalykas kad ir tai, jog ant akmenų aromatiniam garui išgauti dedamos didelės sniego gniūžtės, į kurias pridedama kvapiųjų medžiagų. Negaliu sakyti, jog eterinių aliejų, nes, berods, ten nėra laikoma nuodėme naudoti ir nelabai natūralių dalykų. Bet dėl to galvos neguldau. Kai didžioji dalis informacijos čekiškai, gali kažko ir nesuprasti...

Atskira ir pakankamai smagi tema - nekonkursinė lietuvių programa. Paprastai tą įvardijant, dalyvavome "egzotikos" ir "atrakcijos" statusu. Buvo sutarta, jog 4 dienas kas 2 val. mums skirtoje didelėje pirtyje (su 6 elektrinėmis krosnelėmis!) atliksime 15 min. programas. Ir dar - individualios procedūros mažoje mobilioje pirtelėje. Jos kaip ir neturėjo būti privalomos, bet... Kažkaip taip atsitiko, kad pasidarė privalomos. Nes žmonių, norinčių ten pakliūti, buvo tikrai daug. Apskritai, lietuviškos programos tikrai susilaukė dėmesio. Nors akvaparko techninis personalas mus dar ilgai prisimins... Bet gal ir gerai. Labai praktiškai bus patyrę, kuo skiriasi realybė nuo stereotipų. Mat, čekų supratimu, vantų naudojimui tinkama pirtis - 95 laipsnių temperatūra ir 15% drėgmė. Taigi pradžioj, kol pirtis dar nebuvo prijaukinta, mikroklimatas šiek tiek priminė pragaro prieangį. Dar ne patį pragarą, bet ir džiaugtis nelabai buvo kuo, nes vantos tiesiog trupėjo ir lūžinėjo, o karštis irgi buvo "kietas" ir nemalonus. Teko imtis korekcijų - mažinti temperatūrą ir didinti drėgmę. Iš pradžių lyg ir pavyko. Tačiau kai mūsų vyrukai nutarė padaryti teisingą vyrišką programą ir užpylė gerai vandens... tiesiog pokšt ir išsijungė elektra! Nei krosnelės kaista, nei šviesos yra. Pasikvietėm technikus. Sutvarkė. Pažadėjom elgtis atsargiau. Kur tau!.. Pirtis, matyt, įsižeidė. Arba tiesiog nenorėjo tokia būti. Elektra ėmė dinginėti vis dažniau. Net vandens nepilant. Žodžiu, pirtis bandė mūsų kantrybę. Mes - jos. Bet apskritai - buvo linksma tiek mums, tiek tiems, kas ten ateidavo. O techninis personalas gal ir turėjo savo nuomonę apie visa tai, tačiau kalbėjo tik čekiškai, taigi mūsų ta nuomonė nelabai pasiekė. Gal ir ačiūdie... 

Mobilioji pirtelė buvo gal kiek geriau pritaikyta lietuviškam vanojimui. Bet irgi - tik šiek tiek. Visa laimė, kad ją prižiūrėjo ją gaminančios firmos atstovas - dėl darbo metu išlindusių defektų nebuvo ko katinti. Mat paaiškėjo, kad plautai per trumpi, priepirtyje kaupiasi drėgmė, nes nėra kur nubėgti vandeniui (niekas niekada neįsivaizdavo, kad ten gali jo būti), nuo drėgmės ėmė deformuotis ir neužsidaryti durys, atšokusią rankenėlę teko pakeisti gabalu špagato. Visgi mūsų tai nesustabdė. Procedūros baigėsi tik tada, kai į krosnelę įdėta per ilga malka išlindo kiaurai krosnelės durų stiklo... Žodžiu, išbandėm mes tą jų pirtį pačiom ekstremaliausiom sąlygom! Net jei po to ją teks paleisti į malkas, manau, tolesnei tos firmos gaminių kokybei "išbandymas lietuviais" bus labai į naudą. Po mūsų jokie čekai ar vokiečiai jiems nebus baisūs!

Pabaigai šiek tiek rimtai. Buvo įdomu pažiūrėti ir palyginti, kaip mes atrodom kiek kitokios pirties kultūros kontekste. Manau, atrodom tikrai gerai ir įdomiai. Ir tikrai turim kuo dalintis. Ne tik turim - norim, galim. Mokam didžiuotis tuo, ką darom. Ir tai, ko gero, yra svarbiausia. Gal, kaip sako, ir pelėdai savi vaikai gražūs, bet kad ir čekai bei kiti festivalio svečiai išsižioję žiūrėjo, uostė ir tyrinėjo mūsų vantas, neslėpdami nuostabos, o kartais ir šiokio tokio pavydo dėl to, ką darome. Nors nedarėme jokio ypatingo šou, nebuvo nei sintetinių rožinių panterų, nei choreografijų. O gal iš tiesų - įdomu tai, kas kitaip nei tavo kieme. Kažką pamatėme mes. Kažką jie. Ir pasaulis šiek tiek padidėjo!