Dūminių pirčių apskritasis stalas Estijoje 2015 11 25-26

Birutė Masiliauskienė
2015-12-15

Lapkričio pabaigoje Estijoje buvo surengtas susitikimas, į kurį buvo kviečiami dūminių pirčių žinovai ir besidomintys dūminėmis pirtimis iš Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir, žinoma, Estijos. Susitikimo iniciatorė, pirtininkė, dūminės pirties tradicijų puoselėtoja Eda Veeroja, kvietė pasikalbėti apie dūminių pirčių tradicijos išsaugojimą ir populiarinimą, apie tarptautinio bendradarbiavimo galimybes. Lygiai prieš metus pietų Estijoje esančio Voru regiono dūminių pirčių tradicija buvo oficialiai pripažinta UNESCO nematerialiojo paveldo objektu. Taigi greta apskritojo stalo pokalbių svarbi kelionės dalis buvo ir susitikimas su vietos bendruomene – per metus nuveiktų darbų ir įvykių apžvalga. Žodžiu, turėjome progą į estus pažiūrėti ir save parodyti... Nes tarptautinis susitikimas iš esmės buvo dvišalis – Suomijos atstovams atvykti sukliudė ligos. Tarptautinės saunos asociacijos prezidento Risto Elomaa atsiųstą prezentaciją pristatė pati Eda.  Latvių irgi nesulaukėme – jie išsigando prastų ir slidžių kelių (kuriais, tiesą sakant, mes ir atvažiavom – navigacija nutarė pasirinkti „vaizdingą maršrutą“). Beje, renginys sudomino Estijos nacionalinę televiziją – abi dienas jame dalyvavo regiono žurnalistė, teko ir interviu duoti.

Nesigilinant į formaliąją šio susitikimo pusę bei rezultatus, buvo smalsu pastebėti, kuo esame panašūs ir kuo skiriamės. Vienas įdomiausių akcentų – estų pirtys visgi yra grynai šeimyninės. Taip, į kai kurias iš jų galima pakliūti ir už pinigus. Bet net tada jos visgi dvelkia gera „šeimyniškumo dvasia“. Tarkim, kiekvieną birželį estai taip pat rengia pirties dieną, tačiau taisyklė – pirtį turinti šeima suteikia galimybę apsilankyti joje kitai šeimai. Nebent pirtis didelė – tada svečių šeimos gali būti dvi. Tačiau daugelis mūsų matytų pirtelių buvo nedidukės, kartais vos ne žaislinės. Viskas maksimaliai paprasta. Matosi, kad žmonės tiesiog taip gyvena ir tuo gyvena – paprastai, „ūkiškai“ ir be nereikalingos pompastikos.

Dar vienas įdomus pastebėjimas – estiškos dūminės pirties konstrukcija ir plautai diktuoja tam tikrus vanojimo ypatumus. Pačios pirtys dažniausiai žemos, plautai aukštai. Su didelėmis vantomis nepasisklaidysi ir garo nepavaikysi. Arba krumplius nusidaužysi (kaip kai kam iš mūsiškių ir nutiko). Estai paprastai naudoja nedideles vanteles, jų vanojimas daugiau kontaktinis. Ir apskritai – veiksmo jų pirtyse kur kas mažiau, jis lėtesnis. Daugelis procedūrų panašios, pažįstamos – ta pati druska, medus. Dar – durpės. Tačiau logika ir naudojimas kartais ir skiriasi. Bet tame ir gerumas, kad skiriasi. Ta proga iškilo toks labai filosofinis klausimas: ar tikrai mums labai reikia vieniems kitus mokytis ir vieniems iš kitų mokytis? Yra dalykų, kuriais tikrai galima ir reikia pasidalinti. Nes pagaliau juk visais laikais žmonės dairėsi vieni į kitus ir atradę ką nors įdomaus, bandydavo, darydavo ir dar tobulindavo patys. Tarkim, patiko mintis, jog pirmą prakaitą reikia nuplauti karštu vandeniu. Estai turi tam savą paaiškinimą: tai esąs „kančios prakaitas“, kol tos kančios nenuplausi, pirties malonumo nepatirsi. Tame esama ir fiziologinės logikos, ir pabandžius – iš tiesų dar nestipriai sušilusį kūną nuprausti karštu vandeniu maloniau nei vėsiu. Kodėl gi ne? O štai ar verta estus mokyti mūsiško vanojimo... Kaip egzotiką parodyti, kad „būna ir taip“ – kodėl gi ne. Tačiau ne mokyti. Kaip ir tie mūsų požiūriu „nepatogūs“ plautai ar „neteisinga“ konstrukcija. Bet tai mūsų požiūriu. Tuo ir įdomu, kad požiūriai skiriasi. Tam ir važiuojam. Visai neįdomu būtų nuvažiavus 500 km pamatyti dar vieną „lietuviškai teisingą pirtį“. Nes dūminė pirtis juk „šiuolaikinių žmonių“ požiūriu irgi keista ir nepatogi. Su elektrine daug paprasčiau. Bet kažkodėl ta tradicija ne miršta, bet patiria atgimimą. Vadinasi, joje yra kažkas tokio, ką verta saugoti. Kažkas pirmapradžio ir tikro.