Apie vanojimo „ligą“

Rimas Kavaliauskas
2013-11-13

Šiame laiške norėčiau pasidalinti su jumis savo žiniomis apie vanojimą, kaip apie pagrindinį lietuviškoje pirtyje vykstantį veiksmą ir kūnišką patirtį. Apie tai, kad vanojimas ir vanojimasis buvo pagrindinis pirties veiksmas ir ritualas byloja lietuviška tautosaka. „Vanta – pirties karalienė“, „prilipo kaip vantos lapas“ – tai keli pavyzdžiai. Vantos šnara ir mūsų kaimynų – latvių, gudų, maskolių pirtyse...

Kita vertus, žinome, kad suomių saunose vanojimasis šiomis dienomis yra daugiau išimtis, nei taisyklė, o štai tvarkingieji vokiečiai bei austrai, kurie, beje, pirtis taip pat labai mėgsta, nesivanoja visai.

Ką daryti šiuolaikinės sodybos savininkui, susiruosiam atnaujinti ar statyti pirtį? Ar planuoti joje vanojimąsi, ar ne? Nuo ko reiktų pradėti, norint savo sodybos pirtyje įvesti šį seną paprotį?

Vanojimasis beržų ar kitų medžių vantomis (ryšulėliais, puokštėmis) yra ne kas kita, kaip per ilgus amžius sukultūrintas ir iki ritualo ištobulintas paprastas prakaituotos ir šiek tiek dėl to niežtinčios odos kasymo ir švarinimo veiksmas. Kažkas iš Renesanso autorių yra kalbėjęs apie su niekuo nesulyginamą kasymosi malonumą. Tai štai vanojimas yra tradicijų ir sveiko gyvenimo būdo sankcionuota galimybė „legaliai“ patirtį šį kūnišką poreikį. O ar jūsų kūnas šį poreikį turi, atsakyti galite tiktai jūs patys... Tai yra pakankamai individualu.

Toliau dar įdomiau. Pasirodo, kad vanojimosi, o ir bendrai pirties poveikį, lemia geras pirties garas. Būtent pirties garo (pakankamai drėgno karšto oro) prisilietimas prie jūsų odos sukelia iki kaulų prasisimelkienčios malonios šilumos pojūtį, kuris taip vertinamas per visus amžius. Vanta tik padeda garui „nusileisti“ nuo lubų, kur jis paprastai ir susikaupia. Šia prasme vanojimas ir yra garo nuleidimas, dar kitaip tariant „vėdavimas“.

Šie du veiksmai – „kasymas“ (trynimas, plekšnojimas) bei „garo vėdavimas“ (mojavimas, šlavimas) įvairiomis formomis bei deriniais ir sudaro tradicinį vanojimą(si) pirtyje. Jei tai jums tinka ir patinka, galime pakalbėti kokių sąlygų tam reikia, ar galima sukurti jas jūsų jau turimoje garinėje.

Geram vanojimui prireiks: a) geros pirties krosnies, b) patogių plautų, c) tinkamai parengtų vantų, c) trupučio darbo su kūnų patirties bei žinių. Pastarųjų, beje, niekada nebus per daug.

Gera pirties krosnis.

Tai krosnis, kuri turi pakankamą akmenų kiekį (nuo 100 iki 300 kg) ir geba įkaitinti juos gerokai aukščiau vandens virimo temperatūros, tačiau pirties per daug neįkaitina, o tik maloniai įšildo, kad būtų malonu joje sėdėti. Toks mikroklimatas tiks ir jūsų vaikams, ir nėščiai žmonai ir pridūstančiam vyresnio amžiaus giminaičiui. Ar juos kviesite į pirtį? Ar stengsitės sumušti vadinamojo „saunos sporto“ temperatūros rekordą? Jeigu jūsų krosnis įkaitina 200kg akmenų iki 400 laipsnių, o pirtyje tvyro maloni 60 laipsnių temperatūra – ji savo darbą atliko puikiai. Toliau žodis, o tiksliau vanta jums...

Turiu pasakyti, kad 90% pirties krosnelių yra deja pritaikytos „karščio gamybai“, bet ne malonaus garo atmosferai kurti. Gražiai aprašytos reklamose, realybėje jos labiau tinka ne pirtims, bet džiovykloms apkūrenti. Vienintelė garantuota gero garo išgavimo technologija yra praleisti ugnį tiesiogiai per akmenis, arba bet jau uždaryti juos į „termosą“ su dangčiu. Pirmu atveju kalba eis apie masyvią ir pakankamai nepigią periodinio kūrenimo krosnį, antruoju – apie kelis pačius brangiausius suomių gamintojų modelius. Be jokios abejonės rekomenduočiau rinktis periodinio kūrenimo krosnį, juolab, kad tradicinėse pirtyse tik tokios ir stovėdavo. Tai laiko patikrintas ir sveikiausią atmosferą garantuojantis sprendimas. Čia pasirinkimai yra vėlgi tik du. Arba jūs ieškote kas Lietuvoje atstovauja prestižinį suomių gamintoją AITO, arba kreipiatės į šio straipsnio autorių pagalbos. Manau, kad geriausia yra krosnį pritaikyti individualiai prie vietos.

Patogūs plautai

Plautai (laktos, gultai) tradiciškai kalami kaip laiptiškai išdėstytos lentynos. Tai nėra blogas sprendimas, tačiau ant „lentynų“ bus patogu tik vanoti save. Kitus – tikrai ne. Jeigu planuojate suteikti savo žmonai patį didžiausią malonumą už miegamolo ribų būtinai pasirūpinkite „darbo vieta“ - tai yra pakankamai plačiu ir patogaus aukščio gultu, prie kurio galėtumėte patogiai atsistoti. Ne vanojimo metu gultas virs sėdėjimo vieta, o kad užlipti būtų patogiau – padės platus stumdomas suolas, kurį vanodami galėsite paprasčiausiai pastumti po plautu. Prausimosi suolai ir suoliukai, yra patogūs tradiciniai, tačiau nepelnytai pamiršti lietuviškos pirties komforto elementai. Jeigu plautų įrengimui reiktų kreiptis į specialistus, tai štai suoliuką savo pirčiai pagaminti turėtų būti kiekvieno pirties šeiminko garbės reikalas.

Kalbant konkrečiau, vanojimo gultas tutėtų būti bent 200 cm ilgio, 65-75 cm aukščio ir 70-100 cm pločio. Beje platus gultas leidžia kur kas patogiau vanoti ir save, nes galima užsikelti ir kojas ten kur šilčiau.

Vantos

Apie vantas prirašyta labai daug. Kiekvienas gina savo „geriausius“ jų rišimo, džiovinimo ir mirkymo receptus. Nenorėdamas atimti iš senų pirtininkų malonumo pamokyti „žalią jaunimą“ aš paminėsiu tik kelias pačias svarbiausias „vantologijos“ aksiomas.

Pirma. Vantas rišame sausu oru ir džioviname tamsioje gerai vėdinamoje vietoje. Geriau, jei vantos kote nebus lapų.

Antra. Vantas saugome „kvėpuojančioje“ taroje (maišai, kartoinės dėžės). Kartais patikriname, kad nebūtų atidrėkusios ar neįsiveistų kirmėlyčių.

Trečia. Prieš pirtį jas pamerkiame į šiltą vandenį ir ištraukiame tada, kai jos pasidaro panašios į šviežas. Lapai neturi būti permirkę ir sunkūs.

Prieš vanodamiesi galije jas pašutinti kelias eskundes karšto garo srovėje virš krosnelės. Kaip skaniai jos tada pakvimpa!

Vanta Nr. 1 visada buvo, yra ir bus beržas. Ji tinka ne tik švelniai vanotis, bet ir trintis, praustis, prisėdus prie veido uostyti (inhaliacijos, padedančio palengvinti kvėpavimą). Šalia beržinių patarčiau pasidžiovinti nedidelį kiekį kitokių – ąžuolo, klevo, liepos, alksnio, šermukšnio vantų. Jos puikiai paįvairins pirties procedūras, o apie jų reikšmę noriai papasakos kiekvienas patyręs pirtininkas. Ir dar... Jokiu būdu neleiskite vantai permirkti pirties procedūrų metu. Turėsite žalią mazgotę...

Vanojimo menas

Raštu mokyti vanoti tai tas pats kaip mokyti vairuoti. Bet vanojimo teisių niekas dar neprašo, taigi, galite mokytis ir patys. Nors geriau ateiti į pirties meistriškumo kursus. Gausite išsamų paruošimą ir vanosite kaip profesionalas. O jei ne, tai štai keli pagrindiniai dalykai:

Pirma. Jei tik galite – nepagailėkite laiko bei lėšų pirties rekosntrukcijai pagal mano aukščiau paminėtus principus. Geras garas ir darbo vieta patys padės jums tobulėti. Vanojimas be gero garo tai kaip plaukimas baseine be vandens – aš nė kiek neperdedu. Tai išties labai svarbu.

Antra. Visad prisiminkite, kad vanojimas yra viso kūno šildymas, bet ne mušimas vantomis. Prisminkite tai kiekvieną vanojimo sekundę ir kartokite tai kaip mantrą, nesustodami.

Trečia. Pasitenkite, kad vanojimas jums patiems būtų malonus procesas, džiaukitės tuo, ką darote, džiaukitės tuo, kaip malonu jūsų partneriui ar klientui. Nedarykite nieko per jėgą nei sau nei jam. Būkite atsiplaidavę ir sąmoningi. Tai apsaugos jus nuo klaidų ir nelaimingų atsitikimų.

Vanodami skirkite pakankamai dėmesio pėdoms, nes jos labiausiai atšąla. O galvą paistenkite pridengti ir saugoti nuo perkaitimo. Jeigu pirtis gera, perkaiti neturėtų. Ir vis tik – pajutę pirmuosius diskomforto požymius, atidarykite duris, langą arba išeikite iš garinės. Pirtis bei vanojimas turi teikti pasitenkinimą, kaip ir geras maistas, geras seksas, gera mankšta.