Pirmas kubilas Lietuvoje

Lauko pirties - japoniško kubilo lankytojos Laimės karšti įspūdžiai iš Trakų

Kai manęs paklausė, kas tai yra, aš atsakiau šitaip: „iš pradžių šaltis viduje - karštis išorėje, o paskui karštis viduje - šaltis išorėje".

Pagaliau pati patyrusi tai, ji sutiko su manimi, kad tai galbūt pats tiksliausias apibrėžimas japoniškai pirčiai - ofuro.

Trumpai tariant, ofuro - tai patyrimo pirtis, skirta pojūčiams. Neabejoju tos pirties gydomosiomis, atpalaiduojančiomis įtampas ir spazmus, valančiomis, atjauninančiomis savybėmis. Bet svarbiausias momentas - savojo kūno patyrimas, suvokimas.

Kai pasineri į karšto vandens katilą, lieki, kaip niekad, vienas su savo kūnu. Mes retai kada kasdieniame gyvenime, jei nuolat nedarome specialių meditacijų ar kokių kitų technikų, juntame savo kūną kaip visumą. Mes dažniausiai „gyvename", kurioje nors vienoje ar keliose savo kūno dalyse, o kitos lieka tarsi užmirštos, nelabai svarbios, nors ir žinome, kad „užmirštosios" mūsų kūno vietos dažniausiai būna labiau pažeidžiamos, jautresnės aplinkos poveikiui, ligoms.

Japonų kubile, su karštu vandeniu, kūnas netikėtai tampa vientisas ir virsta tarsi vieningu pojūčiu, vidinio šalčio ir išorinio karščio. Vandens karštis smelkiasi vis gilyn į kūną, o kūno šaltis tirpsta. Manau, kad „tirpsmas" vyksta įvairiais lygiais. Nuo karščio „adatėlėmis" bado odą ir fiziologai sako, kad taip plečiasi mūsų fizinio kūno kapiliarai. Maloniai „nutirpsta" raumenys, vos vos svaigsta galva ir apima lengva euforija. Išmanantys žmogaus fiziologiją vėlgi tvirtina, jog tuo metu išsiskiria „džiaugsmo" hormonai endorfinai...

Atrodo, kad vientiso kūno pojūtis išgyvenamas ypatingai. Kai kuriuos žmones, panirusius į karštą vandenį, pirmas akimirkas ištinka lengvas šokas: apima noras šaukti, nes nejauku, nežinia, ką daryti susidūrus su nauju ir netikėtu pojūčių patyrimu, norisi kuo greičiau tai paversti kažkuo geriau pažįstamu, emocijomis, žaidimu. Kai kas nepakartojamą patyrimą išgyvena tyliai ir susikaupęs.

Pirmas akimirkas tame kunkuliuojančiame kubile nenorėjau net krustelėti. Nors aplinkui sėdėjo kiti žmonės, buvau viena ir vientisa, atitverta nuo kitų karšto vandens siena ir leidau sau išgyventi tą įspūdį. Paskui pabandžiau jį suvokti, perprasti, pasinaudoti proga ir patyrinėti, kaip vyksta žmogaus kūno susiliejimas su gamtos stichijomis. Kas vyksta tuomet, kai „stogas" virš galvos - debesuotas rudens dangus su mėnulio pilnatim, „sienos" - nakties šaltis ir rūkas, o tavo kūnui pakanka statinaitės su karštu vandeniu, kad jaustumeisi saugiai ir šiltai?

Antroji patirties dalis, kai „karštis viduje, o šaltis išorėje", t.y. pliūkštelėjimas iš kubilo tiesiai į ežerą ne tik atgaivina, bet kontrastais pripildo pojūčių gamą. Iš ežero greitai bėgi atgal į karštą katilą, kurio vandens šiluma dabar jau tave maloniai apsupa, tarsi „aprengia". Tai tokia tarpinė būsena, kuomet šiluma viduje ir šiluma išorėje susijungia viena kitoje: nebejauti ribos tarp vandens ir kūno, jie ištirpę vienas kitame.

Kai nusprendi, kad jau gana ir lėtai persikeli per kubilo kraštą iš šilto vandens stichijos į šalto oro stichiją, pajunti koks sunkiai lengvas kūnas, didesnis, kitoks. Norisi prisėsti, o kai kam ir prigulti, nes neišvengiamai turi pereiti slenkstį iš čia, į ...atgal kartu su nauja patirtimi ir vientisesniu kūnu.

Ofuro - tai toks mažas alcheminis eksperimentas, kuriame švelni ugnies ir vandens sąjunga padeda žmogui atverti svarbius savo energijos šaltinius.

Senovėje žmonės į viršų kylančias liepsnas vadino „jausmų šaknimis", krentantį iš dangaus vandenį „vėsia išmintimi", o tarpą tarp šių dviejų stichijų - „žmogaus būties karalyste".

Žmogus taip turi būti nuolatinėje jausmų ir proto jungtyje, kaip Ugnis ir Vanduo susijungia ir skleidžiasi kartu nuolatiniame garavime.

Kubilo lankytoja Laimė.