Uždaryti

Kūrenimas

Jūs esate čia: Namai » Kultūra » Lietuviška pirtis » Senoji Pasartiškių pirtis » Kūrenimas

Gera pirtis, t.y. gerai iškūrenta, sveiko ir gero garo bei tam tikro karštumo buvo būtinybė ir kiekviena šeima dėl tokios pirties varžydavosi, kitaip sakant, kiekviena šeima, kada jai tekdavo kūrenti bendruomeninę pirtį, visomis išgalėmis stengėsi geriau ją iškūrenti. Pirties gerumas priklausė nuo nemažai veiksnių: kūrentojo sugebėjimų, vandens, malkų ir pan.

Kūrentojas

Senųjų žmonių teigimu, „pirčiai pakūrenti reikia daug mokslo ir priepročio“. Todėl bendruomenine pirtį kūrendavo tik pats pirties savininkas paprastai senesnysis tos šeimos vyras, kaip geriausiai prie savos pirties prityręs. Jei pirtį kūrendavo iš eilės, t.y. atskiros šeimos, tada pirties kūrenti eidavo tos šeimos vyriausiasis vyras (arba pats šeimininkas). Jei kuri šeima pirties kūrenimo dieną neturėdavo namuose suaugusio vyro, pirties kūrenti prašydavo patį pirties savininką arba kitą kuri senesnį kaimyną paprastai pagarsėjusį pirties kūrentoją.

Pirties kūrenti eidavo prašyti pati šeimininkė ar kuris kitas iš šeimos vyresniųjų narių. Pasiųsti vaiką prašyti kokio kūrentojo, buvo laikoma įžeidimu ir po to niekas nenorėjo tokios šeimos pirties pakūrenti. Tiesa, kartais ir vaiko prašomas sutikdavęs senukas pakūrenti pirtį, bet tik išjuokai, t.y. jog niekas tą dieną nenusiprausdavęs.

Jei pirtį kuri šeima kūrendavosi tik savo reikalams, tai prašyti leisti pasikūrenti pas pirties savininką eidavo pats šeimininkas, jo nesant - šeimininkė. Prašant pasikurti savo reikalams pirtį, buvo pasakoma, kas ją ir kūrens, t.y. ar žmogus tiek pripratęs, jog pirties nesudegins.

Tik saviesiems reikalams, t.y. kada nesirinks kitų šeimų nariai, pirtį kūrendavo ir moterys, nors apskritai iš moterų kūrentos pirties juokdavosi, ir vyrai nenorėdavo eiti. "Bobiškoj pirty kalnių reikia", t.y. moterų kūrenta pirtis visada šalta esanti.
Gydymo ir kitiems reikalams pirtį kūrendavo ir tebekūrena prityręs žmogus vanotojas(-a), braukytojas(-a), bobutė ir pan. Apie šiuos atvejus teks vėliau užsiminti.

Apskritai pirties kūrenimui, atrodo, buvo teikiama didelė reikšmė ir gebantis kūrentojas buvo žinomas ne tik savame, bet ir kitame kaime. Toks kūrentojas buvo "pamačlyvas" ir tam tikrais atvejais: vienam kitam negeruojant arba prieš didesnes Šventes pasikviečiamas iš toliau - vežte parsivežamas.

Kadangi pirtį kūrendavo senesnis asmuo, dažnai jau silpnokos sveikatos, tai jam buvo paskiriamas talkininkas. Padėdavo pirtį kūrenti paprastai paaugęs vaikėzas, pusbernis arba kuri nors iš moterų. Padėjėjas prinešdavo malkų, vandens, iššluodavo pirtį, atnešdavo šiaudų ir t.t. Pirties kūrentojas pats susidėdavo akmenis, pasikraudavo malkas, pasikurdavo, budėdavo, kad ugnis pro akmenis sienon neįsigertų ir nupildavo pirmąjį garą (kol žmonės dar nesirenka).

Seniau, kūrenant pirtį vasaros metu. Talkon ateidavo ir kiti kaimo senukai. Susirinkę prie pirties kortomis sužaisdavo, pasišnekėdavo.

Pastaruoju metu, pakitus daugumai pirties papročių, sumažėjus gaisro pavojams (mūrinė krosnis) bei palengvėjus visam kūrenimui (vandens šildymas vamzdžiu), pirtį kūrena bet kuris, daugiau nuo darbų nulikęs, šeimos narys. Sava pirtis šiandieną vis dažniau ir dažniau patikima kūrenti ir augesniems (10-12 metų) vaikams.

Akmenys

Seniau pirtyse vandenį šildė karštais akmenimis. Pirtims akmenų prisirinkdavo visiems metams rudenį ir nupildavo pirties pašalyje. Akmenis rinkdavo tie, kam buvo pirtyje besiprausiant paliepta.
Kūrentojas iš akmenų krūvos pasirenka kumšties didumo akmenų. Daugiausia rinkdavo rupesnius, t.y. stambesnio grūdo granitus, nes tokie, vandenį šildant; rečiau trūksta ir vandens netaško: Smulkaus grūdo, pilkai melsvi, mėlyni, raudonasis girninis, skala (t.y. skalūnas), balti ir kalkiniai visai esą netinkami, įkaitę ir įmesti i vandenį sprogsta, ištaško vandeni pan.

Malkos

Pirčiai kūrenti malkos turi būti labai sausos, nes tik tokia pirtis „galvų negaunanti“. Geriausiomis malkomis laikomos obelinės ir kriaušinės, nes jų esąs pats geriausias garas (sveikas, „prijimnus“). Obelinių malkų visada dėdavo arba jomis vienomis kūrendavę specialiai gydymui pakurtas pirtis. Po sodinių malku, geriausios esą ąžuolinės, uosinės, klevinės ir beržinės. Prastomis laikomos alksninės, odinės, pušinės ar epušinės. Puvėkais, t.y. papuvusiomis pirties nekūrena, greit „galvas imančios“, t.y. sugaruojančios. Vengia pirtis kūrenti tašytomis malkomis, ypač kuolais, mat pakūnės (šunvotės) tokioje pirtyje nusiprausus apstosiančios. Tik kas nors keršydamas, slapta prisitaikęs. būdavo seniau kuolo smaigalį krosnin įbruka.

Vanduo

Pirtys daugiausia buvo statomos prie didesnio vandens (ežero, upelio). Jei pirtis neturi arti tokio vandens ištekliaus, tai prie jos buvo kasama sodžiauka ir tik retai pirties reikalams buvo kasamas šulinėlis ar nešamas iš toliau šaltinio bei šulinio vanduo. Geriausiu pirčiai vandeniu laikomas ežero, upelio, balos vanduo, nes „geriau prausiasi“ (minkštas), o šaltinio ir šulinio vanduo laikomas menkesniu. Seniau buvo kalbama. jog „po šaltinio vandeniu praustos pirties“, net utėles apstojančios. nors kiti teigia, jog šaltinio vanduo geriausias - „esąs grynas, tai ir kūną grynai nuprausia“.

Pakūrimas

Prieš pakuriant pirtį, visada ji būdavo švariai iššluojama iš anksčiau palikta vanta. Visos šiukšlės išpilamos laukan, kur buvo pilami perdegė akmenys ir pelenai. Iššlavus pirtį, išsėmus iš krosnies pelenus, buvo padedami vandeniui šildyti skirti akmenys. Tada sudedama truputis sausų skalu ir buvo einama artimiausion trobon žarijų parsinešti. Žarijų pirčiai į svetimus namus eidavo parsinešti pats kūrentojas. (ėjęs vidun, pasakydavo pagarbintą ir sakydavo: „Ugnelės šil(i)mai atėjau.“ Troboj atsakydavo: „Prašom, prašom.“

Žarijas iš žertuves atsinešton šukelėn žerdavo pati namų šeimininko, kartais patsai kūrentojas. Žarijas su šukele, pridengę kaire ranka, kad vėjas nenešiotų, skubiai nešdavo pirtin. Pirtyje žarijas įpūsdavo skalon, šiauduos arba beržo tošin ir apkraudavo plonomis skalomis. Užkurtą ugnį peržegnodavo. Šiek tiek daugiau įsikūrus, uždėdavo storesniu malkų, o užkrosnę apliedavo vandeniu, kad "ugnele neinsivogtų"

Kūrenant pirtį, kūrentojas toli nuo pirties nenueidavo: saugodavo ugnelę ir piktą žmogų, kuris gali kuolagaliu pakurti arba drignę bei durnažole užmesti. Taip pat jis laiks nuo laiko užmeta naujų malkų, pavarto kaistančius akmenis, užpila vis naujo vandens užkrosnin. Ir tik sudeginęs 2-3 glėbius gerų malkų, kai akmenys (vandeniui) įraudonija ir krosnis, vandens užpylus, spraga (mažai kūrenta šnypščia), sukasa gražiai nuodėgulius, išmaišo žarijas žarstekliu, truputi užpila vandens „išpila nesveiką garą“), ir pirtis pakūrenta.

Pakūrenus pirtį dar karta užpila užkrosnėn vandens, atneša gera šiaudų našta. Šiaudus paskleidžia namelyje ir pačioje pirtyje, kol ji dar neturėjo grindų.
Išeidamas iš pirties, kūrentojas gerai uždaro duris, kad šilima nepabėgtų.

Kvietimas

Pirties kūrentojas, sutikęs kiekvieną gerą savo kaimyną, pakviečia pirtin: „Ateikit, šiandien šil(i)mos pramaniau.“
Pirtį pakūrenęs, kūrentojas paprastai vaikams pasakydavo, kad pirtis pakūrenta, galima eiti. Pirtį kūrenant, apie senesnį kūrentoją visada susimesdavo būrelis vaikų - pasakų pasiklausytų. Kartais motinos vaikus pasiųsdavo „pirties pažiūrėti“, t.y. pamatę rūkstant kieno nors pirtį ir norėdamos nueiti (iš kitos bendruomenės) pasiunčia vaiką, kuris „padeda“. „Talkininką“ visada pirtin pakviečia, o „talkininkas“ vienas bijo, tai ir su visa šeima ateina.

Namo grįždamas kūrentojas pats pasikviečia visus pakelės kaimynus, kitus, kurie kūrentojui nepakeliui, bet priklauso tai pačiai pirties bendruomnei, pakviečia kuris kitas jo šeimos narys arba kūrentojo paprašytas vaikas. Kūrentojas kviečia pirtin visai paprastai: „Pirtin prašom“, „Pirtį sušildžiau, prašom ateitenai“; „Prašom ateit su untu“; „Prašom ateit sušilt“

Kvietimo žodis priklauso nuo kūrentojo sąmojingumo, pagal žmones - „nuo kūrentojo galvos ir mįslumo“.
Kai kūrentojas paprašo ką nors kitą (vaiką, paauglį ar suaugusį), tai šis panašiai kviečia: „(Senelis Medeikis) prašo pasakyti, kad pirtis pakūrenta„, „... prašė pirtin“.
Paprastai pirtin kviečiant, jei sutinkamas kviečiamųjų namų suaugęs žmogus kieme, tai jam ir pasakoma, vidun pakviesti nebeeinama. Pagal žmones, pirtin ne „kviečiama“, bet „pasakoma“, t.y. pranešama apie pakūrentą pirtį. Jei tuo metu kaime pasitaikydavo didelis svečias, retai atvykstąs koks garbingas žmogus, tai jo pasikviesti nueidavo pats kūrentojas, o kartais ir pirties šeimininkas. Eilinio svečio: kriaučiaus, šiaučiaus ir pan. nevykdavo kviesti kūrentojas, tokiam žmogui užtenka namų šeimininko pakvietimo

Laikas

Pirtį žiemos metu pakurdavo apie pusiaudienį, kad vyrai galėtų dar su saule pirtin išeiti. Vasarą kūrendavo pavakariais, darbas mažiau trukdosi, nors ir tai dar moterys eidavo prietemoje.
Prieš didžiąsias šventes: Kūčias, Velykas, Sekmines, šv.Joną ir kai kuriuos vietos atlaidus, pirtį kūrena anksti, taip. kad visi gulėtu grįžti su saule ar nors nesutemus. Ypač anksti kuria Didįjį Šeštadienį, mat skuba nueiti nakties pamaldoms.

Pirties kūrenimo dažnumą apspręsdavo pati tos pirties bendruomenė. Todėl pirtį viename kaime kūrendavo kas savaitę, t.y. kas šeštadieni, kitame kas antra (dažniausiai), ir tik retokai - kas trečią. Apskritai pirtis visada buvo kūrenama prieš visas didžiąsias šventes ir vietos atlaidus, po rugiapjūtės, linaminės bei iš seno buvo paplitęs, kartais vienoje ir kitoje vietoje (pvz.. Kriaunų parapijos pietinėje dalyje) išlikęs, vengimas pirtį kurti pačioje pilnatyje, mat tada gyviai smarkiai vinsa. Tokios dienos vengiant pirtis buvo kuriama arba keliomis dienomis prieš pilnatį arba po kelių dienų - jai baigiantis.

Komentarai

Straipsnis neturi komentarų. Būk pirmas!

(Reikia prisijungti, kad galėtumėte rašyti komentarą.)

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“