Kitų paskirčių pirtis

Iš seno pirtis buvo kuriama ne vien nusiprausti, bet ir kitiems reikalams.

Gydymas

Pirtis gydymui buvo kuriama bet kurią dieną. Ją kurdavo pats vanotojas,-a ar braukytojas.-a. Kūrendavo tik kietų medžių malkomis.
Ligonį nuvesdavo arba ir nuveždavo pirtin, paguldydavo ant palų ir prausdavo, vanodavo, braukydavo.
Gydomasis buvo vanojamas labai karštai. Jo galva vilgomą šaltu vandeniu arba užklojama šlapia paklode. Pats vanotojas, kad neperkaistų, galvą apsivyniodavo šlapiu rankšluosčiu.
Vanojant, po keleto ar keliolikos smūgių buvo ta pačia vanta braukoma. Vantą braukia gerai prispaudę širdies link, o atgal - nukelia arba nespausdami velka. Braukytojai,-os ligonį braukydavo rankomis. Čia kiekvienai ligai buvo atskiras braukymas.

Įvairias ligas pirtyse taip seniau gydydavę.
Jei žmogus jaučia nuovargį, jį krečia "ūmėdis" (drugys, šaltis), tai jį gerai įkaitina ir išvanoja.
Ramatą (reumatizmą) vanodavo labai karštai pačius sąnarius ir paskui dėdavo karštam vandenyje sumirkytas paklodes. Kartais visą žmogų į tokias paklodes įsupdavo ir kurį laiką šutindavo, o išvynioję vėl vanodavo. Reumatizmo geliamus sąnarius apipildavo karštu smėliu, avižomis ir kai viskas ataušdavo, dar gerai gerai išvanodavo.
Virškinimui sutrikus vanodavo pilvą ir dar braukydavo rankomis paprastai nykščiu ratais prieš saulę.
Braukant užkalbėdavo įvairias ligas, bet jų tekstų mano rankosna nepateko. -Žinovai, kaip ir visas kerėjimo formules, labai slepia.
Moterų ligas vanodavo ir braukydavo. Braukant sukdavo delną žemutine pilvo dalimi iš kairės į dešinę (prieš saulę). Menstruacijų sutrikimams (skausmingoms bei ilgoms) pašalinti, be braukymo ir vanojimo, buvo dedami šildomieji kompresai.
Geltonoji (gelta, geltonligė) pirtyje buvo gydoma ypatingu būdu. Atnešami keturi akmenys iš visų keturių pusių: pirmas nešamas iš rytų, kiti - iš vakarų, pietų ir šiaurės. Jie karštai įkaitinami, sudedami pirties viduryje, ligonis viršuje jų pasodinamas, apgaubiamas paklodėmis, pilamas vanduo ir tuo garu šutinamas.
Kitų patarimu, ligonis privalo šlapintis ir tuo garu gydytis. Lygiai taip pat gydomas ir drugys (maliarija).
Uždegimu susirgusį įsprausdavo ir nuleisdavo kraują.
Mėšlungiais sergantį žmogų gydydavo gerai išvanojant galūnes ir išbraukant jas širdies link.
Yra daug pasakojama, kad vanojimu buvo gydoma dėmėtoji šiltinė, kurią šio krašto žmonės karštine vadina, tymai, džiova, silpnaprotystė ir daugelis kitų ligų. Taip pat pasakojama, jog gana dažnai vanotojai žmones visai pirtyje užvanodavę ar parvežti ligoniai namo daugiau įsirgdavę ir tuojau mirdavę.
Vanotojas,-a ir braukytojas,-a ne kiekviename kaime pasitaikydavo, tai šiems žmonėms parsivežti siųsdavo suaugusį žmogų. Parsivežę tokį "daktarą" laikydavo brangiu svečiu ir išveždami atlygindavo pagal išgales. Nei vanotojas,-a, nei braukytojas,-a už patarnavimus užmokesčio neprašydavo, bet "iš malonės" gaudavo.
Šie visi "daktarai" pirtyse gydydavo ir vyrus, ir moteris, nors kiek buvo galima, atrodo, vengė vyrai vanoti moteris, nors moterys vyrus gana dažnai gydė. Iš kelių smulkių užuominų, rodos, kad bevaikes šeimas specialiai abu drauge pirtyje vanodavo ir tik moterys. Šis gydymas buvo itin slepiamas ir atliekamas dažniausiai jaunosios tėviškėje ar kur nors toliau pas gimines.

Kraujo leidimas

Prieš 70-80 metų kraujo leidimas pirtyse buvęs labai išplitęs. Tada kraują leisdavo plaučių uždegimu, galvos mušimu (kraujo spaudimu), galvos svaigimu ir daugeliu kitų ligų sergant.
Dusetų miestelyje buvo (1941 m. birželio dienomis žuvęs) garsaus kraujaleidžio Klemenso Urbano iš Vosgėlių k., kirstukas (skerstukas). Jo geležies ilgis siekė arti 10 cm, o snapelio - apie 2 cm.
Leidžiant kraują, žmogų pasodindavo arba paguldydavo ant palų, jo kairę ranką patiesdavo ir netoli riešo arba alkūnės lenkime įkirsdavo veną. Prakirsdavo visai paprastai: kirstuko ašmenis pridėdavo prie venos ir dešine ranka spūsteldavo. Iš prakirstos venos kraują leisdavo molio dubenėlin. Kraujo kiekį nustatydavęs pats ligonis ar jo artimieji.
Nuleidus pakankamai kraujo, žaizda buvo užbarstoma smulkiai trinta anglimi, užklijuojama duonos minkštimu, uždedama voratinkliu ir retkarčiais užklijuojama (Kriaunų apylinkėje) "vaiko namais". Ji buvo šiems reikalams, kaip ir kitoms žaizdoms gydyti, taip paruošiama: atskirta nuo moters švariai nuplaunama, ištempus sudžiovinama ir paskui laikoma švarioje drobėje.
Pavartotas kirstukas buvo tuojau pat pirtyje švariai nuplaunamas, nešluostomas ir suvyniojamas į švarų skudurėlį iki kito karto.
Vėliau, t.y. prieš 50-60 metų, kraują imta nuleisti dėlėmis, tai kirstukas liko užmirštas, o patys nuleidėjai iš pirties persikraustė į namus.

Gimdymas

Prieš gimdymą moteriai buvo kūrenama pirtis arba iš bėdos - nors jauja. Pirtį gimdyvei kurdavo pati bobutė. Gimdyvė buvo išprausiama, lengvai išvanojama ir paguldoma sirgti ant palų. Jaunamartė privalėjo visada eiti pirtin gimdyti, nes esą lengviau ten sirgti.
Gimdyvės pirtin išsiuntimas turėjęs ir kitą tikslą, būtent, - po kojomis vyrai su vaikais nesimaišo.

Apeigos

Seniau pirtyse buvo atliekamos įvairios būrimo ir spėjimo apeigos.
Daugiausia tų apeigų susitelkdavo prieš Jonines, kada mergaitės, slapta susitarę, spėdavo savo laimę. Jos susirinkdavo į vieną kurią kaimo pirtį ir ten plukdydavo vainikėlius bei atlikdavo kitas apeigas. Kartais tos apeigos išryškėdavo tik visai atsitiktinai, pvz.: 1932 m. vienai sužalotai mergaitei patekus pas gydytoją. Apie tuos papročius žmonės žino ir daugiau tokių atsitikimų, nors viską slepia, kaip jauniems nereikalingus žinoti.
Mergos suveja pirtin (šv. Jono vakare) ir iškišė kakas, žiūria kas paglostys. Girdėta bernų (kad jos susirenka). Tai vienai (bernai) paglostę ranka. Ta sakanti: „Mano biednas." Kita padėjus ant langelio (krūtį), bernai – geležiniais šepečiais. Tai ir sukoliečijo mergą. (Uršulė Mažiulienė, 72 m., (skaityti moka tik iš maldaknygės), Rokėnų k., Antazavės parap., Dusetų vls.).
Mergos suveja pirtin (šv. Jono vakare) ir iškišė- kakas, žiūria kas paglostys. Girdėta bernų (kad jos susirenka). Tai
vienai (bernai) paglostė ranka. Ta sakanti: "Mano biednas." Kita padėjus ant langelio (krūtį), bernai - geležiniais šepečiais. Tai ir sukoliečijo mergą. (Uršulė Maziulienė* 72m., (skaityti moku tik iš maldaknygės), Rokėnų k., Antazavės parap., Dusetų vls.).
Mergos nuveja pirtin (šv. Jono -A.M.) ir iškišė šikines. Žiūrės (burdamas) -kokia ranka paglostys. Anos kalbėjo -bernai užgirdo. Kai iškišė viena, pabraukė (bernai) švelnia ranka. Ta ir sako: ''Mano biednas." Kitai azubraukė šiurkščiau, o trečiai - lentele prikalta čviekų. Trečiąja kelias dienas negalėjo atsisėsti. (Rozalija Maziulytė -Savickienė, 32 m., gyv. Juozapavos k. Kriaunų parap., Obelių vls.).
Taip pat yra mažyčiu užuominų, kad ir senosios pasartiškės moterys surinkdavo rudens metu tam tikro amžiaus mergaites ir jas perkeldavo iš vienos paauglių klasės i kitą.
Vyrų paauglių pakėlimo šis kraštas pirtyse nežino, jis buvo atliekamas tik klojimuose.

Mėsos rūkymas

Mėsą pirtyse rūkydavo ir teberūko po keletą dienų. Mėsą sukabina ant kartelių ir pakuria krosnį šiukšlėmis, uždeda ėglių (kadagių). Gerai mėsa išrūkoma tik šaltuose dūmuose. Vakare mėsos iš pirties neparneša, bet eina pora trejetas vyrų visai nakčiai gulti. Gula ant aslos, priklotos daug šiaudų.
Po mėsos rūkymo pirtin kartais nueina ir praustis, bet tokia pirtis esanti smalki ir greit galvas suryjanti, todėl ir kviečiami nusiprausti neina seniai, nei vaikų tėvai neleidžia.

Linų mynimas

Maži ūkeliai, kurie turėdavo maža linų, juos džiovindavo pirtyje. Linus įstatydavo ant ardelių padėtų tam metui pirtyje.

Pirties išdaigos

Pirtyse moteris pusberniai mėgdavo gąsdinti.
Kartą Duokiškyje bernai susirinko moterų pagąsdinti. Tos laukė ir vieną
pagavę įkišo maišan. Su visu maišu padėjo prie balos ir žada skandinti. Tas besivoliodamas įsivoliojo balon ir pradėjo šaukti pagalbos. Maišas trūko, ir pusbernis nudūmė.
Žydžių iš Duokiškio pirties negalėdavo išprašyti. Kaimo vyrai nutarė išvyti, bet moterims nepasakė. Plaujas, Severas apkalė ežio odele pagalį ir įkišęs pro pamatus ėmė maišyti.

1. Šis 1941 m. parašytas straipsnis laikomas Nacionalinės Mažvydo bibliotekos rankraštyne (Juozo Petrulio fondas 127, B. 1351). Tekstą spaudai pateikė Stasys Daunys.
2. Namais pasartiškiai laiko ūkinį vienetą, kurį gali dirbti ir kelios giminingos šeimos.
3. Šiuo metu kartais dar pasitaiko vienas kitas šimtametis senukas, kuris savon pirtelėn nueina drauge su savo senute ir toks elgesys laikomas tik suvaikėjimu.
4. Seniau šarmą darydavę ne tik galvoms, bet ir visam kūnui nusiprausti, nes muilas, atsiradęs senolių tėvų augime, t.y. apie 1850 m. Šarmą darydavę tik iš lapuočių medžių pelenų. Geriausias šarmas esąs iš ąžuolo, uosio ir beržo pelenų, toks gana glitus, gailus ir aitrus.
5. Visai atsitiktinai teko girdėti iš vienos panevėžietės moters, kad seniau pirtyse moterys besivanodamos dainuodavusios. -taip pasakojusi jos senutė. Bet iš jos jokio dar dainelės teksto negavau.
6. Pirmoji dalis, t.y. garsas u tariamas tęsiamai, o antroji dalis suplakama į vienetą, kuris trumpesnis už pirmąją dalį.