Kaitinant COVID-19: šiluma kaip terapinė intervencija

Apvilktieji virusai, tokie kaip SARS-CoV-2 yra jautrūs temperatūrai, ir jie žūsta temperatūroje, kurią žmogaus organizamas dar toleruoja. Karščiavimą susidorojimui su infekcijomis naudoja visi žinduoliai. Per žmonijos istoriją šiluma buvo naudojama karštųjų versmių, pirties, hamamo, garo inhaliacijų, prakaitavimo namelių, karšto purvo ir karšto kompreso formomis. Taip būdavo išvengiama ir gydomos kvėpavimo takų infekcijos,stiprinama sveikatą ir bendra savijauta. Šiame straipsnyje peržiūrimi virusinių infekcijų gydymo karščiu įrodymai ir diskutuojami potencialūs ląsteliniai, fiziologiniai ir psichologiniai veiksmų mechanizmai. Pradinėje infekcijos fazėje viršutiniuose kvėpavimo takuose veikiama šiluma gali palaikyti pirmąją imuninės sistemos gynybos liniją, palaikydama mukociliarinį klirensą ir slopindama ar nuveiksmindama virionus toje vietoje, kur jie pirmą kartą apsigyvena.

Antivirusinis poveikis sustiprėja įkvepiant garus, turinčius eterinių aliejų su antivirusiniu, mukolitiniu ir anksiolitiniu poveikiu. Viso kūno šildymas gali dar labiau palaikyti antrąją imuninės sistemos gynybos liniją imituojant karščiavimą ir suaktyvinant įgimtą ir įgytą imuninę apsaugą bei stiprinant fiziologinį atsparumą. Šilumos terapija taip pat teikia psichologinę naudą, nukreipdama dėmesį į teigiamus veiksmus, sustiprina atsipalaidavimą ir miegą, skatina „priverstinį sąmoningumą“, pozityvų mąstymą bei placebo efektą (angl. remembered wellness). Šiluma yra pigi, patogi ir plačiai prieinama terapinė priemonė, ir nors nėra klinikinių protokolų, kuriuose išdėstyta kaip naudoti šilumą COVID-19 gydymui, protokolai, kurie remiasi tradicine praktika ir kuriuose svarstomos kontraindikacijos, neigiamas poveikis ir infekcijų kontrolės priemonės, galėtų būti sukurti ir įgyvendinami greitai ir nebrangiai plačiu mastu. Nors dabartinės pandemijos metu sunku taikyti šilumos terapiją, tokios terapijos suteikia galimybę integruoti natūraliąją mediciną, įprastinę mediciną ir tradicinę sveikatingumo praktiką bei remti tiek pacientų, tiek medicinos personalo gerovę, kartu ugdant bendruomenės atsparumą ir mažinant būsimų pandemijų tikimybę ir įtaką.

Karštis virusuose ir žinduoliuose

Gyvybė egzistuoja siaurai apibrėžtame temperatūros diapazone, tačiau virusai, kurie nėra gyvi, gali išlikti biologiškai aktyvūs įvairiose aplinkose. Apvilktieji virusai, tokie kaip rinovirusai ir koronavirusai, yra aktyviausi vėsioje sausoje aplinkoje, kuri yra susijusi su padidėjusiu kvėpavimo takų infekcijų pasireiškimu (Makinen ir kt., 2009), įskaitant infekcijas su SARS-CoV (Chan ir kt., 2011) ir SAR-CoV-2 (Sajadi ir kt., 2020; Wang ir kt., 2020). Nors apvalkaliniai virusai ilgą laiką gali išlikti aktyvūs šaltomis sąlygomis, jų lipidų apvalkalai sunaikinami žmonėms pakenčiamoje temperatūroje. Virusų jautrumas šilumai dažnai naudojamas virusų iš vakcinų pašalinimui, o 15–30 minučių trunkanti 55–65°C temperatūra pašalina daugybę apklijuotų virusų, įskaitant koronavirusus (Darnell ir kt., 2004; Duan ir kt., 2003; Hu ir kt., 2011; Kampf ir kt., 2020; Lelie ir kt., 1987; PSO ataskaita, 2003).

Pirmoji gynybos linija nuo kvėpavimo takų virusų yra nosies ertmė ir sinusai, kurie palaiko apsauginį gleivinės barjerą, leidžiantį virusams įstrigti. Imuninė sistema juos atpažįsta ir išvalo. Gleivinės barjeras taip pat atlieka svarbų termoreguliacinį vaidmenį. Viršutiniai kvėpavimo takai nuolat keičiasi šiluma su įkvepiamu oru per konvekciją, laidumą ir išgarinimą, kurie vasarą padeda atvėsinti įkvėptą orą, o žiemą - pašildyti ir sudrėkinti orą (Soni ir Nayak, 2019). Viršutiniai kvėpavimo takai taip pat filtruoja įkvepiamą orą ir sulaiko svetimas daleles bei patogenus vandeningų gleivių sluoksnyje, kurias blakstiena nuolat judina ryklės link. Ten jos arba nuryjamos, arba išstumiamos kosint, čiaudint ir pučiant nosį. Drėgnas, paslankus gleivinės barjeras yra gyvybiškai svarbus apsisaugant nuo kvėpavimo takų infekcijų. Šį barjerą sustiprina šiltos, drėgnos oro sąlygos, o silpnina cigarečių dūmai ir kietųjų dalelių tarša (Fahy & Dickey, 2010).

Žiemą, kai saulės nedaug, o oras - šaltas ir sausas, nosies ertmė tampa šalčiausia kūno dalimi. Jei kvėpavimo takai išdžiūsta ir gleivinės tampa storesnės bei sunkiau išvalomos, virusams prasiskverbti ir daugintis sąlygos tampa palankesnės. Tai, kad vėsios ir sausos sąlygos gali padidinti virusinės infekcijos galimybę, buvo įrodyta tiriant peles. Maždaug 20% drėgmės sulėtina mukociliarinį klirensą, pablogina įgimtą antivirusinę gynybą ir susilpnina audinių atstatymo funkciją, dėl kurios atsiranda sunkesnė ir greičiau plintanti liga palyginus su 50% drėgmės lygiu (Kudo ir kt., 2019).

Jei kvėpavimo takų virusai praeina per pirmąją gynybos liniją, karščiavimas pasireiškia kaip dalis ūminės fazės atsako, kuris sudaro antrąją imuninės sistemos gynybos liniją. Karščiavimas yra pagrindinis atsakas į infekciją. Jis stuburiniams gyvūnams pasireiškia jau daugiau nei 600 milijonų metų. Ektotermos, tokios kaip ropliai, žuvys ir vabzdžiai, pakelia savo temperatūrą infekcijos metu reguliuodamos elgesį, o visi žinduoliai išvystė sudėtingus mechanizmus, skirtus sukurti ir išsklaidyti šilumą bei valdyti oksidacinį stresą, kuris linkęs veikti aukštesnėje temperatūroje (Evans ir kt., 2015).

Veikimo mechanizmai

Mechanizmai, kuriais šiluma įveikia virusines infekcijas, priklauso nuo taikomos šilumos aplinkos, šaltinio, temperatūros, drėgmės, vietos ir laiko. Nesvarbu, ar sukuriama viduje, ar išorėje, šiluma daro didelę įtaką užsikrėtusiojo organizmo kovai, fiziologiniam atsparumui, virusų kiekiui ir virulentiškumui, taip pat naudoja adaptyvius termoreguliacinius mechanizmus, kurie gali pakelti arba nuleisti kūno temperatūrą tam, kad būtų atkurta homeostazė (Schieber ir Ayres, 2016).

Įkvėpus karšto oro gali būti palaikoma pirmoji imuninės sistemos gynybos linija tiesiogiai slopinant arba pašalinant virionus viršutiniuose kvėpavimo takuose, kur jie pirmą kartą patenka, ir palaikant mukociliarinį klirensą, kurį dar galima pagerinti įkvėpus garų (Gujrathi ir kt., 2016). Visam kūnui naudojama šiluma papildomai palaiko antrąją imuninės sistemos gynybos liniją, sukeldama šilumos stresą, kuris imituoja karščiavimą (Schieber ir Ayres, 2016). Karščiavimo metu organizmas bando susidoroti su infekcijomis per tiesioginį patogenų slopinimą, įgimtos ir adaptyvios imuninės sistemos dalių stimuliavimą ir reguliavimo procesų, kurie slopina uždegiminius atsakus ir išvengia perdėto audinių pažeidimo grįžtant į šiluminę homeostazę, aktyvinimą (Evans ir kt., 2015).

Karščiavimas suaktyvina daugybę ląstelių reakcijų, apimančių sudėtingą abipusį imuninės sistemos aktyvacijos, uždegimo ir šilumos šoko reakcijos trajektorijos reguliavimą (Singh ir Hasday, 2013). Nors mechanizmai, pagal kuriuos šilumos stresas moduliuoja imuninę funkciją, nėra iki galo išaiškinti, įrodyta, kad aukštesnė temperatūra suaktyvina imunines ląsteles, padarydama jų ląstelių membranas skystesnes, o tai padidina ląstelių diferenciaciją ir aktyvavimą virusinių antigenų dėka ir suteikia galimybę greičiau ir efektyviau reaguoti į virusines grėsmes (Mace ir kt., 2011). Taip pat buvo įrodyta, kad ūmus šilumos stresas padidina monocitų TNF-alfa atsaką (Zellner ir kt., 2002), sustiprina NK ląstelių (natūraliųjų žudikių) interleukino-2 sukeltą aktyvumą (Kappel et al., 1991) ir sukelia 10 kartų padidėjusią T limfocitų interferono γ gamybą (Downing ir kt., 1988). Taip pat įrodyta, kad reguliarus šilumos stresas sumažina adrenalino ir kortizolio kiekį, padidina NK ląstelių citotoksiškumą ir sustiprina B ląstelių proliferacinį atsaką (Tomiyama et al., 2015). Šilumos stresas taip pat skatina šiluminio šoko baltymų (HSP) išsiskyrimą (Iguchi ir kt., 2012), kurie vaidina svarbų vaidmenį pateikiant antigenus ir atliekant kryžminį pateikimą, suaktyvinant makrofagus ir limfocitus bei aktyvinant ir subrandinant dendritines ląsteles (Tsan ir Gao, 2009). Jie taip pat atlieka prižiūrėtojo funkciją ir apsaugo imunines ląsteles ir baltymus nuo šilumos sukeltos žalos (Singh ir Hasday, 2013).

Šilumos stresas ne tik pagerina ląstelių reakcijas, bet ir padidina širdies išsistūmimą, plazmos tūrį ir periferinę kraujotaką bei sukelia detoksikaciją per kepenis, inkstus, ir odą prakaituojant (Crinnion, 2011), nes prakaituojant pašalinami kai kurie nuodingi elementai (Genuis ir kt., 2011). Šilumos stresas taip pat sukelia hormetinį atsaką į stresą, kuris sukuria fiziologinį atsparumą ir suteikia toleranciją vėlesniam stresui, panašiai kaip sportuojant (Gálvez et al., 2018). Šilumos streso poveikis gali būti dar labiau sustiprintas kai po to žmogus protarpiškai patiria šaltį, nes tada kraujas nustumiamas į vidaus organus, o tai sukelia diurezę (Epstein, 1978) ir dar labiau padeda detoksikuotis (Cochrane, 2004). Šilumos stresas taip pat sustiprina imunostimuliacinį šalčio poveikio įgimtai imuninei sistemai poveikį, kuris apima leukocitozę, granulocitozę, padidėjusį NK ląstelių skaičių ir aktyvumą bei padidėjusį cirkuliuojančio IL-6 kiekį (Brenner et al., 1999).

Šilumos stresas gali suteikti dar vieną pranašumą prieš virusines kvėpavimo takų infekcijas, pakeisdamas kraujo pH. Hipertermija sukelia hiperventiliaciją, vėliau - kvėpavimo organų alkalozę (Tsuji ir kt., 2016), sukuriančią šarmines sąlygas, kurios gali būti palankesnės organizmui kovojant su infekcija. Laikinosios šarminės aplinkos gebėjimas slopinti viruso dauginimąsi ir mažinti užkrečiamumą įrodytas naudojant žmogaus koronavirusą 229E, kuris turi maksimalų užkrečiamumą rūgštinėmis sąlygomis (Lamarre ir Talbot, 1989), ir koronavirusą MHV-A59, kuris patiria konformacinius pokyčius smaigalyje glikoproteine, kurio pH yra 8 esant 37°C temperatūrai, o tai lemia greitą, negrįžtamą deaktyvaciją ir pasibaigusį užkrečiamumą (Sturman ir kt., 1990).

Šiluma ne tik teikia fiziologinius pranašumus kovoje su virusine infekcija, tokia kaip COVID-19, bet ir labai padeda psichologiškai. Maudymuisi saunoje ir kitoms šilumos terapijos formoms reikia laiko ir pastangų. Šis aktyvus poilsis gali padėti atitraukti dėmesį nuo nerimą sukeliančių naujienų ir (arba) sumažinti nuobodulį, patiriamą socialinėje izoliacijoje. Lankymasis saunoje taip pat pagerina miegą (Hussain ir kt., 2019), o tai dar labiau palaiko imuninę sistemą (Irwin & Opp, 2017). Įsitraukimas į veiklą, kuriai numatomi teigiami rezultatai, taip pat gali suteikti kontrolės jausmo, kurio kitu atveju gali trūkti. O darymas to, kas verčia gerai jaustis ir turi teigiamų lūkesčių, iššaukia teigiamos minties galią ir placebo efektą (angl. remembered wellness) (Bensonas ir Friedmanas, 1996). Be to, tiriant šilumos toleranciją, atsiranda „priverstinis sąmoningumas“ ir dėmesys kvėpavimui, o tai turi papildomos fizinės ir psichologinės naudos (Black & Slavich, 2016). Socialinio atsiribojimo metu saunos taip pat gali padėti artimiems šeimos nariams susiburti tokiu būdu, kuris palaikė šeimos darną karta po kartos Suomijoje ir kitose Šiaurės šalyse (Mather ir Kaups, 1963).

Šiluma kaip vaistai

Šilumos pritaikymas gydymui yra sąmoningas žinduolių šilumos naudojimo pratęsimas, kuris buvo praktikuojamas per visą žmonijos istoriją. Karštosios versmės, saunos, turkiškos pirtys, garų kambariai, prakaitavimo nameliai, garų inhaliacijos, vonios, karštas purvas ir kompresai tradiciškai buvo naudojami šaltame, sausame klimate, siekiant užkirsti kelią ir gydyti kvėpavimo takų infekcijas, taip pat stiprinant sveikatą ir gerinant bendrą savijautą. Nors tradicinėje medicinoje šiluma pagrįsti gydymo būdai nėra plačiai naudojami, išskyrus karštų kompresų naudojimą simptominiam palengvinimui, gydymas šiluma yra įprasta praktika sveikatingumo įstaigose, tokiose kaip karštosios versmės, maudyklos, sporto salės, fitneso centrai, viešbučiai ir kurortai, kur šiluma naudojama ir terapijai, ir poilsiui (Clark-Kennedy ir Cohen, 2017).

Yra daugybė įrodymų, pagrindžiančių šilumos ir drėgmės naudojimą virusinių kvėpavimo takų infekcijų prevencijai ir gydymui. Remiantis istoriniais ir naujais tyrimais, reguliarus lankymasis saunoje gerina širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo ir imuninės sistemos funkcijas, taip pat kelia nuotaiką ir gyvenimo kokybę (Hussain ir Cohen, 2018). Epidemiologiniai duomenys taip pat rodo, kad dažnas maudymasis saunoje yra susijęs su mažesne plaučių uždegimo ir virusinės infekcijos rizika (Kunutsor ir kt., 2017), o atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų duomenys rodo, kad reguliarus lankymasis pirtyje gali perpus sumažinti kvėpavimo takų virusinių infekcijų tikimybę (Ernst ir kt., 1990). Atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai taip pat rodo, kad karštas oras kvėpavimo takų infekcijas gali gydyti drėgnu oru, esant aukštesnei kaip 43°C temperatūrai nuo 20 iki 30 minučių. Tai sumažina viruso išsiskyrimą, kaip mat palengvina simptomus ir peršalimą (Tyrrell, 1988; Tyrrell ir kt., 1989).

Klinikiniai pritaikymai ir jų reikšmė

Yra daugybė šiluma pagrįstų intervencijų, kurios gali būti naudojamos kartu su socialiniu atsiribojimu, rankų plovimu ir kitomis asmeninės higienos priemonėmis, padedančiomis įveikti COVID-19. Pavyzdžiui, patalpų šildymas ir drėkinimas gali užkirsti kelią nosies gleivinės išsausėjimui, padidinti mukociliarinio klirenso ir nosies patentaciją bei suteikti simptominį palengvėjimą (Ophir ir Elad, 1987). Pasirodžius pirmiesiems infekcijos požymiams, tiesioginis šilumos panaudojimas ant viršutinių kvėpavimo takų gali dar labiau slopinti ar visiškai pašalinti virionus iš tos vietos, kur jie pirmą kartą atsiranda. Tai buvo įrodyta in vitro, kai buvo pastebėta, jog 20 minučių taikoma 45°C temperatūra suaktyvina imunines ląsteles ir atpalaiduoja HSP, tuo tarpu slopindama rinoviruso dauginimąsi daugiau kaip 90% (Conti ir kt., 1999). Garų įkvėpimas su pridėtais eteriniais aliejais, pasižyminčiais antivirusinėmis, dekongestantiškomis, anksiolitinėmis ir kitomis savybėmis, gali dar labiau palengvinti mukociliarinį klirensą ir sumažinti virusų kiekį, taip pat suteikti fizinę ir psichologinę pagalbą (Ali ir kt., 2015; Lee ir kt., 2017).

Šilumos streso sukėlimas naudojant karštąsias versmes (balneoterapijos), karštas vonias, saunas, garų vonias ir karštą purvą (peloterapijos) gali pamėgdžioti karščiavimą ir suaktyvinti imuninę apsaugą. Padidėjęs imunitetas buvo įrodytas per hipertermiją, kurią sukelia tradicinės suomiškos saunos (Pilch ir kt., 2013), tolimųjų infraraudonųjų spindulių saunos (Sobjima, 2018), kaitinamas nano rūkas (Tomiyama ir kt., 2015), karštos vonios (Downing ir kt., 1988; Kappel ir kt., 1991; Tsuchiya ir kt., 2003; Zellner ir kt., 2002) ir geoterminis mineralinis vanduo (Uzunoglu ir kt., 2017). Teigiamą šiluminio streso poveikį gali dar labiau sustiprinti tradicinė praktika karštį keičiant šalčiu, kuri, kaip įrodyta, padidina NK ląstelių skaičių ir aktyvumą bei padidina cirkuliuojančio IL-6 ir norepinefrino lygį (Brenner et al. 1999). Tai gali reikšti didesnį atsparumą virusinėms infekcijoms, ką patvirtina atsitiktinių imčių kontroliuojamas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad reguliarūs karšto ir šalto vandens dušai sumažino darbo praleidimą gripo protrūkio metu (Buijze ir kt., 2016).

Pastaraisiais metais infraraudonųjų spindulių (FIR) saunos buvo naudojamos kaip alternatyva tradicinėms suomiškoms saunoms. Šiose saunose naudojamos infraraudonųjų spindulių spinduliuotės be vandens ar drėgmės, ir paprastai jos veikia žemesnėje temperatūroje nei suomiškos saunos. Nors FIR saunų naudojimas virusinei infekcijai gydyti nebuvo ištirtas, pranešama, kad FIR radiacija deaktyvuoja vienos grandinės RNR virusus (Huang ir Li, 2020), o FIR saunos pakelia kūno temperatūrą ir sukelia hormetines streso reakcijas, kurios palaiko užsikrėtusiojo apsaugą (Shemilt ir kt., 2019).

Šiuo metu nėra klinikinių protokolų, kuriuose teigiama, kad COVID-19 gydymui galima naudoti šilumą, tačiau šiluma turi ilgą tradicinio naudojimo istoriją, o tradicinės praktikos, tokios kaip karščio ir šalčio kaitaliojimas, atsipalaidavimas po buvimo karštyje ir eterinių aliejų naudojimas, gali būti naudojamos sudarant protokolus. Klinikiniuose protokoluose apie šilumą turi būti atsižvelgiama į temperatūrą, laiką ir individualią toleranciją. Turi būti atsižvelgiama ir į drėgmę, nes vanduo yra 25 kartus laidingesnis už orą, todėl garų kambariai gali būti toleruojami maždaug 50°C temperatūroje, o sausos saunos - aukštesnėje nei 100°C temperatūroje. Klinikiniai protokolai reikalingi planuojant būsimus tyrimus ir informuojant apie klinikinę praktiką. Nors maudymasis saunoje paprastai yra toleruojamas, protokoluose turi būti atsižvelgiama į tokias kontraindikacijas kaip nestabili angina, sunki infekcija, didelis karščiavimas ar kartu vartojamas alkoholis (Hannuksela ir Ellahham, 2001), taip pat į nepageidaujamų reiškinių, tokių kaip alpimas, galvos svaigimas ir nudegimai, riziką, bei kryžminio užkrėtimo riziką.

Nors klinikinis šilumos panaudojimas COVID-19 profilaktikai ir gydymui turi perspektyvų, kyla didelių iššūkių įgyvendinant šiluma grindžiamą terapiją. Dėl smarkiai išplitusios baimės užsikrėsti buvo uždarytos viešosios įstaigos, kuriose siūlomos saunos ir šilumos procedūros, tokios kaip maudyklos, komercinės karštosios versmės, SPA centrai, sporto salės, viešbučiai ir fitneso centrai. Ir nors kai kuriose šalyse, tokiose kaip Suomija, yra daug privačių saunų, daugumoje kitų vietų privačios saunos priklauso tik žmonėms su aukštu socialiniu ir ekonominiu statusu. Taigi, jei lankymasis saunoje bus plačiai įgyvendinamas, viešos maudyklos ir saunos turės imtis infekcijų kontrolės priemonių, panašių į tas, kurios naudojamos kovojant su COVID-19 ligoninėse ir medicinos įstaigose (Liang, 2020).

Šiluma yra viena seniausių mikrobų kontrolės formų ir vis dar išlieka vienas labiausiai paplitusių patogenų kontrolės ir likvidavimo būdų. Saunoje pasiekiama temperatūra yra patogeno kontrolei reikalinga temperatūra ir dažnai viršija 60°C per 30 min., 65°C per 15 min, arba 80°C per 1 min. Tokia temperatūra, kaip įrodyta, sumažina koronaviruso užkrečiamumą mažiausiai 4 log10 (Kampf ir kt., 2020). Nors temperatūra, drėgmė ir laikas, reikalingas specialiam SAR-CoV-2 panaikinimui in vivo, dar nėra nustatyti, saunos temperatūra padidina kryžminio užkrėtimo riziką viešosiose erdvėse, tokiose kaip persirengimo kambariai ir pagalbinės patalpos, o ne pačioje saunoje. Todėl strategijos, siekiant riboti kryžminės infekcijos maudymosi vietose riziką, turi apimti viešųjų zonų dezinfekavimą ir socialinio atsiribojimo bei kitokio personalo ir besimaudančiųjų elgesio kontrolę.

Strategijos ribojant kryžminę infekciją taikant socialinį atsiribojimą ir mažinant grupių dydžius neseniai buvo pritaikytos 3000 iš naujo atsidariusiose karštosiose versmėse, kurios Kinijoje dėl viruso buvo uždarytos (Wang, 2020). Taip pat imamasi priemonių atidaryti patalpas kaip karantino zonas, kuriose žmonėms gali būti atliekamos šilumos procedūros izoliacijos metu, arba panaudoti minėtas zonas kaip atokvėpio vietą pavargusiems medicinos darbuotojams. Galbūt taip pat būtų įmanoma, kad saunos ir garų vonios taptų ligoninių ir reabilitacijos įstaigų dalimi, kuriomis galėtų naudotis ir pacientai, ir personalas. Be to, paprasti namų protokolai gali suteikti patarimų, kaip naudoti šilumą žmonėms izoliuojantis namuose. Tokius protokolus galėtų įvertinti įvairios visuomenės ir mokslo grupės (angl. crowd-sourced, citizen-science platforms), kurios galbūt padėtų sukurti, išbandyti ir optimizuoti esamų ir būsimų pandemijų gydymo strategijas.

Išvados

Šiluma yra pigi, patogi ir plačiai prieinama terapinė priemonė, turinti ilgą tradicinio vartojimo istoriją, tačiau dar reikia išsiaiškinti, ar šiluma gali būti veiksminga gydant ar užkertant kelią COVID-19. Dėl santykinai mažų kainų ir lengvai prieinamų šilumos procedūrų bei daugybės veikimo būdų, apimančių ir fizinius, ir psichologinius aspektus, šiluma yra puikus pasirinkimas kovojant su virusinėmis infekcijomis. Šių senovinių gydymo formų integravimas į šiuolaikines technologijas gali paskatinti didesnį netradicinės medicinos integravimą į tradicinę mediciną ir padėti palaikyti gerą pacientų bei medicinos personalo savijautą. Tai taip pat gali paskatinti didesnį sveikatos priežiūros ir sveikatingumo pramonės konvergenciją ir plėtoti sistemas bei veiklą, kuriančią visuomenės gerovę ir atsparumą, taip sumažinant būsimų pandemijų poveikį.