Uždaryti

Dr. Liudmila Nikonova

Jūs esate čia: / » Kultūra » Tyrinėjimai » Dr. Liudmila Nikonova

Su Dr. Nikonova Liudmila Ivanovna, istorijos mokslų daktarė, profesore susipažinau 2006 m. rugpjūty, Helsinkyje, XIV Tarptautiniame Pirties Kongrese. Ten ji pristatė savo etnografinių tyrinėjimų pirties srityje medžiagą, o taip savo naują knygą „Bania v sisteme žizneobespečenija narodob Povolžja i Priuralja". Jos kalba sudomino iš karto – jautėsi, kad kalba daug apie pirtį žinantis žmogus. Užkalbinta ji mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus. Taip gimė šis spontaniškas interviu, šiek tiek užpildantis mūsų žinių apie rusišką pirtį spragą.

Taigi, Liudmila, kokia jūsų tyrinėjimų sritis?

Mano specialybė – etnografija. Be etnografinio ir istorinio išsilavinimo, studijavai biologiją, ir psichologiją. Dirbu humanitarinių mokslų instituto etnografijos ir archeologijos skyriuje prie Mordovijos vyriausybės vedėja. Kokia mano tyrinėjimų sritis? Etnografijoje yra tokia tema – liaudies žinios. Mes kelis kartus per metus važinėjame po Rusijos regionus ir renkame medžiagą apie tradicinį gydymąsi šeimoje – apie gydymąsi žolėmis, gyvulinės kilmės produktais, fizioterapiją, liaudies chirurgiją, traumatologiją. Prie fizioterapijos žinių renkame ir medžiagą apie pirtis.

Kaip jūs žiūrite į pirtį? Ar ją išskiriate iš kitų liaudies gydymosi būdų?

Pirtis kaime atlieka keletą funkcijų – visų pirma higieninę, paskui ūkinę, taip pat legvai prieinamo fizioterapinio gydymosi ir susirgimų profilaktikos. Žmogus joje, nesusimastydamas apie gydymąsi, atsikrato nuovargio po sunkaus valstietiško darbo. Pirtyje jam palengvėja. Kai tai pavyksta, jis jau ieško kitų, sudėtingesnių gydymosi būdų – reumatiniams ir sąnarių skausmams malšinti, peršalimams. Tradicinės pirties procedūros tada papildomos tradicinėmis buitinės liaudies medicinos priemonėmis, pavyzdžiui druskos aplikacijomis, žolių nuovirais, kaitina kojas. Pavyzdžiui, užfiksavome tokią procedūrą: kubiliukas pripilamas karšto vandens, pridedama įvairių žolių ir pastatomas nekurentoje pirtyje. Tada jame maudomasi, kaitinamasi. Jei ligoniui palengvėja, jis tai atsimena, paskui visiems kartoja: „Susirgai, lįsk į kubiliuką su žolėmis – tau palengvės!" Toks žinojimas įsitvirtina tradicijose ir perduodamas iš kartos į kartą. Žinoma, naudoja ir vantas: ąžuolines, beržines, kadagines, žolines. Tačiau labiausiai mėgstamas beržas ir ąžuolas. Beržo vantos lapai yra porėti, vanojant šia vanta karštas oras patenka į poras, vanta būna lengvesnė ir švelnesnė, daugiau sukaupia karšto oro. O ąžuolo vantos lapas masyvus ir lygus, poros siauros, todėl jis stipriau įkaista ir greičiau perduoda šilumą odai.
Pirtis taip pat vaidiną didžiulį vaidmenį ritualiniame kaimo gyvenime. Kas tai yra? Visų pirma tai moterys gimdydavo pirtyse, maudydavosi pirtyje prieš vestuves, buvo ir laidotuvių papročiai. Kaip visa tai suprasti? Pavyzdžiui nuotaka prie eidama prie altoriaus eidavo į pirtį, jos draugės ją perdavo išpindavo kasas, dainuodavo apeigines dainas. Ritualo tikslais – atsisveikinti su mergyste.

Šie ritualai vyksta ir šiomis dienomis?

Taip, tai vyksta ir dabar. Nedažnai, bet vis dar pasitaiko. O nusipraususios moterys ant pirties krosnies palieka varinį žiedelį – pirtinuko (rus. bannik) dvasiai. Juk pirtis turi dvasią, ją įvairiai vadina: mordoviai aniava, rusai bannik. Jei pirties dalyviai atliko apeigas, dainavo, ir pirtinukas tai iškentė, jam reikia padėkoti! Todėl jam palieka žiedą ar bent varinių pinigų. Antrą vestuvių dieną jaunieji vėl užeina į pirtį, o svečiai žiūri, kaip jie ten įeis – jei pataiko kartu, gyvenimas bus laimingas. Taip pat ir po laidotuvių, daugiausiai ketvirtadienį, lankosi pirtyje, prisimena protėvius, tarsi pabendrauja su jais ir padėkoja. Todėl toks ketvirtadienis vadinamas „švariuoju".

Bet sugrįžkime prie gydymosi pirtyje...

Taip, pirtyje visų pirma sušildydavo viso kūno raumenis. Anksčiau žmonės daug dirbo ir kilnojo sunkumus. Neretai nukentėdavo vidaus organai – jie nusileisdavo. O pirtis – tai viso kūno raumenų fizioterapija. Jiems pagelbėdavo žiniuoniai, atlikdami specialų masažą. Masažuoti galėdavo muilu, moliu, tiesiog glostydami kūną vandeniu. Pradėdavo nuo kojų pirštų iki pilvo, paskui žmogų pastatydavo sulenktą, kad atsipalaiduotų pilvo raumenys ir vidaus organai. Dar atsitikdavo taip, kad žmogus išsisukdavo sąnarius. Tokiu atveju žmogų guldydavo į šiltą vonią. Žiniuoniai, kaip taisyklė tiksliai žinodavo raumenų išsidėstymą ir kai jų klausdavo iš kur jie tą žino, jie sako, kad jie stebi gyvūnus, nagrinėja jų kaulų sandarą. Jie sako, kad yra daug analogijų su žmogaus kūno sandara.
Pirties meistriškumas ir šiomis dienomis yra labai paplitęs – kiekvienoje sodyboje yra pirtis, rišamos vantos, nė kiek ne mažiau nei Suomijoje. Kadangi aš esu užkietėjusi pirtininkė, tai pastebiu, kad ir miesto pirtyse net vasarą prie pirties išsirikiuoja eilutės ir tai rodo, kad labai didėja gyventojų susirūpinimas savo sveikata.

Dažnai užduodamas klausimas apie vyrus ir moteris pirtyse – ar jie maudosi kartu, ar atskirai?

Visų pirma, seniau pirtys buvo statomos „susimestinai", maždaug viena pirtis dešimčiai šeimų. Tada buvo tokia tvarka – pirma eidavo vyrai, paskui jau moterys su vaikais. Šiuo metu miestuose yra atskiri vyrų ir moterų skyriai. Vyrai ir moterys kartu maudosi tik šeimose. Maudymasis kartu nėra paplitęs, yra išlikusi tradicija neapsinuoginti pirtyje.To ypač laikosi inteligentiškesni žmonės.

O kuo skiriasi pirtis vyrams ir moterims?

Manau, kad pirties poveikis yra labai svarbus ir vieniems ir kitiems. Šiais laikais moterų gyvenimas yra labai įtemptas, jos ir dirba, ir prižiūri vaikus. Todėl pirtyje joms reikia ypatingos ramybės, kad jos galėtų nurimti, atgauti pusiausvyrą. Jų dabar tokia nervų sistemos būsena, kad joms reikia dažniau eiti į pirtį. O vyras yra labiau sutelktas, geriau prisitaikęs prie gyvenimo, ne toks emocionalus, kaip moteris. O moteriai, kad stabilizuotų emocijas, reikia į pirtį eiti po du kartus per savaitę.

Ką galite pasakyti apie vanojimo meną, kiek jis paplitęs Rusijoje?

Tai taip pat sena tradicija. Kiekviena šeima pasiruošia ne mažiau kaip 50 vantų ir yra nepriimta su ta pačia vanta eiti du šeštadienius iš eilės. Organizuojant pirties procedūras stengiamasi, kad vienam prausiantis, kitas galėtų pertis. Dar stengiamasi užeiti į garinę taip, kad galėtų vienas kitą išperti. Valstiečio darbas buvo toks, kad labiausiai nuvargdavo rankos, kojos ir juosmuo. Be to, stengdavosi naudoti dvi vantas – viena sušerdavo, o kita – prispausdavo, taip sulaikydavo karštą garą ir giliai sušildydavo kūną. Dabar apie vanojimo meną... Kaip taisyklė, pirtis turintys žmonės moka perti ir stengiasi tai daryti taisyklingai. Pradeda nuo kojų apačios ir eina šonais į viršų. Pirma vėduoja karštą garą neliesdami kūno, o paskui giliai sušildo prispausdami vantas kaip kompresus. Dar pas mus įdomiai vantą naudoja peršalimo ligų gydymui – vantą šutina puode ir kvėpuoja per vantos kotą, tikima, kad vantos drūtgalyje slypi gydomoji jėga. Tada sloga geriau sugyja.

Lietuvoje yra paplitusi nuomonė, kad rusiška pirtis yra drėgna...

Rusiškose pirtyse, kiek pastebėjau, įprasta saugoti garą, nevėdinti pirties pėrimosi metu. Suomiai mėgsta gerai ventiliuojamas pirtis, todėl drėgmė greitai pasišalina ir atmosfera yra sausesnė. Rusiškoje pirtyje nėra jokios ventiliacijos – „padavei" garo ir vanojiesi. Dar pastebėjau, kad suomiai vantas į garinę nešasi rėčkutėse su vandeniu, kad galėtų jas drėkinti. Matyt, kitaip jos greitai išdžiūsta. Aš manau, kad periantis vantomis būtina drėgmė.

O kokia temperatūra?

Aš taip pat dažnai klausiu žmonių – kokia temperatūra turi būti pirtyje. Jie dažnai sako, kad užpylus garo reikia palaukti apačioje, leisti pirčiai „subręsti", kol šiluma tolygiai pasklis. Paskui dar garo „užmesti" ir tik tada jau pertis. Kai šiluma tolygiai pasklinda, vienas gulsi ant plautų, o kitas užpila garo ir pradeda perti. Kiekvienas turi savo įgūdžius, kaip nenusideginti. O po pėrimosi pirtį būtinai vėdina, kad išeitų negeras oras.
Atėję į pirtį, pirma nusiprausia, o tik po to pradeda pertis. Taip pat naudoja druską ir medų. Namuose druską kaitina ant keptuvės ir deda ant skaudamos vietos, o pirtyje ištrina kūną druska ir vanoja vanta.
Medaus anksčiau ant kūno netepdavo, naudojo tik gėrimams paruošti, o dabar pradėjo juo ir teptis.

O jūs pati ar dirbate pirtyje?

Taip, ir man labai patinka pertis pavasarį. Aš prisirenku žolių ir jomis pabarstau patiestą pirtyje drobelę. Tada užpilu garo ir palaukiu, kol žolės sušils ir pradės skleisti kvapą ir tada guluosi ant jų. Gydomuosius garus sugeria ir mano oda ir aš pati. Be to, aš maudausi eketėje. Ir galiu pasakyti, kad daugelis žmonių tą daro neteisingai – jie iškart po garinės šoka į šaltą vandenį. Tai labai pavojinga širdžiai, reikia pirma kelias minutes pailsėti, o tik tada nerti į eketę.

O kaip jūs manote, ar reikia nerti į vandenį su galva?

Pagal tradiciją šventuose šaltiniuose pasinerdavo su visa galva, nes būdavo manoma, kad pasinėrus iki kaklo visos nuodėmės susikaupia galvoje ir nenusiplauna. Todėl norėdami apsivalyti, taip pat ir krikšto metu pasinerdavo į vandeni su visa galva net kelis kartus. O šiais laikais pirtyje reikia žiūrėti savo organizmo, žmogus turi įsiklausyti savo vidinio balso. Net į pirtį galima eiti tik šiek tiek pailsėjus, ir valgyti daug negalima.

Lietuvoje pirties papročiai yra labai glaudžiai susiję su moterų bendruomene. Kaip yra Rusijoje?

Pats moters gyvenimas yra labai susijęs su pirtimi. Gimdydavo ir kūdikius krikštydavo pirtyje, prieš vestuves prausdavo nuotaką. Pagaliau pažiūrėkime, kad dažniau pirtyse gydo – tai atlieka daugiausiai moterys, tik labai retai kada vyrai. Ir pats pirties pavadinimas - „bania" yra moteriškos giminės. Tai filosofija, o žiūrint iš buitinės pusės pirtyje dažnai ir skalbiame, atliekame kai kuriuos ūkio darbus. Tai vis moterų sfera. Aš manau, kad vyrui pirties reikalinga nuplauti nuovargį, atgauti jėgas ir sustiprinti savo sveikatą.

Ką dar galėtumėte papasakoti apie pirties tradicijas?

Pirties tradicijos yra susiję su pirties atsiradimo istorija. Kažkada, kai žmonės dar tik kūrėsi naujoje vietoje, buvo svarbu išgyventi, o ypač žiemą. Todėl visų pirma statydavo mažą pirkelę, ar net žeminę. Vėliau, gimus vaikams, reikėjo erdvesnio naujo būsto ir statydavo pirkią, o seną būstą naudojo kaip pirtį. Todėl ir pirties sandara yra kaip namo. Gyvendami naujoje vietoje, žmonės manė, kad pirtyje taip pat kažkas liko. Taip atsirado naminukai, pirtinukai, pirties dvasios. Todėl yra daug nerašytų taisyklių, kaip elgtis pirtyje – ten negalima garsiai kalbėti, negalima ten įeiti su kryželiu ant krūtinės, įnešti ikonas, viską daryti ramiai, iš lėto. Jeigu elgiesi netinkamai, pirties dvasia gali pašaukti velnius ir žmogui atsitiks kokia nelaimė – nusiplikins ar net sudegs.

Liudmija Nikonova labai džiaugėsi, išgirdusi, kad ir Lietuvoje yra gilios pirties tradicijos, kurios pirties entuziastų pastangomis sparčiai atgyja. Ji neatmetė galimybės atvažiuoti ir į Lietuvą, pasidalinti savo patirtimi. 

Su Dr. Liudmila Nikonova kalbėjosi Rimas Kavaliauskas. 2006 m. rugpjūtis, Helsinkis, Suomija.  

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

 Liudmija Nikonova, pirties papročių rinkėja
Liudmija Nikonova, pirties papročių rinkėja