Ten, kur gimsta pirčiulystė!

Praėjusiuose „Green‘o“ numeriuose žengėme pirmuosius žingsnius baltiškosios pirties keliu. Juk mūsų protėviams pirtis toli gražu nebuvo vien tik vieta, kur žmonės ateina nusiprausti. Iš užmaršties prikelta baltiškoji pirtis ir šiuolaikiniam žmogui gali duoti labai daug: padėti susitikti su savimi, pabūti vienovėje su gamta, ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus. Iš tiesų pirtyje žmogus tampa atviras, o iš atvirumo ir gimsta bendrystė. Kaip sako pirtininkai – pirčiulystė. Tad šį kartą su pirmosios „Pirties Akademijos“ laidos absolventu, „Baltiškosios pirties“ klubo įkūrėju Kęstučiu Gurevičiumi kalbamės apie pirčiulystę – pirties mylėtojų bičiulystę.

Vilma Grigienė

Žmogui reikia bendrystės

Šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau garbinamas individualumas. Esame įpareigoti būti stiprūs, atsakingi, ištvermingi, o ypač – konkurencingi. Ir mūsų vaikai jau mokyklos suole yra mokomi konkuruoti: kas gaus geresnį pažymį, kas daugiau padarys, kas įgys prestižiškesnį išsilavinimą. Tokie reikalavimai būti geriausiam kiekvieną verčia viduje susigūžti, nepasitikėti aplinkiniais, užsidaryti savyje ir visas jėgas skirti beatodairiškam veržimuisi į priekį, materialių gėrybių kūrimui.

Moderniuose daugiaaukščiuose gyvename taip arti kaimynų, kaip anksčiau žmonės niekada negyvendavo, tačiau nepaisant artumo, su kaimynais bendraujame mažiau, nei kada nors anksčiau. Kur ten mažiau! Dažnai kaimynų net nepažįstame! Netgi tų, kurie gyvena už sienos. Ir vis tik žmogus yra sociali būtybė. Kokie stiprūs ir individualūs bebūtume, mums reikia bendrystės, pokalbių, prisilietimų. Mums reikia bendraminčių, tikrų draugų, į kuriuos galėtume atsiremti, su kuriais galėtume bendrauti nevaržomi socialinių skirtumų. Mums tiesiog reikia kitų žmonių, su kuriais galėtume pabūti kartu, visiškai atviri, be baimės ir be konkurencijos.

Mūsų pašnekovas Kęstutis Gurevičius tikina, kad pirtis ir yra toji vieta, kur žmonės gali pajusti tikrą, besąlygišką bendrystę. Pirtyje žmogus lieka nuogas. Nuogas ne tik fizine prasme, nes fizinis nuogumas čia net nėra absoliučiai visiems privalomas. Pirtyje žmogus lieka pats savimi, tarsi naštą nuo pečių nusimetęs savo visuomeninę padėtį, išsilavinimą, politines pažiūras, turtinę padėtį, užimamas pareigas, įsipareigojimus. O tuo metu, kai visas šis visuomenėje privalomas ir vertinamas „kostiumas“ paliekamas priepirtyje, atsiveria erdvė atvirumui. Atsipalaidavęs, atsivėręs, nebevaržomas būtinybės kažkur bėgti, konkuruoti ir nugalėti, žmogus gali susitikti ne tik su savimi, bet ir su kitu žmogumi, su tuo, kuris yra šalia. Galima pasakyti, kad pirtis gydo ne tik žmogų, bet ir visą visuomenę. Juk kuo daugiau tokio atvirumo, tokios bendrystės bus pasaulyje, tuo gražesnė, tvirtesnė ir sveikesnė bus žmonija.

Pirtyje reikia prašyti

Žmonės, mylintys pirtį, yra sugalvoję nuostabų pavadinimą bendrystei, kuri gimsta pirtyje. Tai – pirčiulystė. Ji gimsta iš žmogaus poreikio būti su kitu žmogumi, atsiverti, kalbėtis, bendrauti ne tik žodžiais, bet ir prisilietimais. „Pirtis – ypatinga vieta, - sako Kęstutis Gurevičius. – Pirtyje tvyro prieblanda, joje yra šilta ir drėgna. Pirties erdvė yra tarsi įsčios fizinėje plotmėje. Žmogus čia ir jaučiasi kaip sugrįžęs į motinos įsčias, vietą, kurioje buvo visiškai saugus.“ O kai žmogus jaučiasi saugus, išsijungia vidiniai mechanizmai, kurie neleidžia atsiverti, pasitikėti, bendrauti betarpiškai. Tai puiki galimybė dirbti su savimi, įveikti sielą kaustančius kompleksus, drovumą. „Pirtyje į tave niekas nekreipia dėmesio, - sako pirtininkas. – Niekam nesvarbu, ar esi plonas, ar storas, jaunas ar senas. Čia niekas nieko nevertina. Todėl protas gali pamažu atsipalaiduoti.“ Kai protas atsipalaiduoja, žmogus tampa atviras: atviras ne tik įvairioms patirtims, savo pojūčiams, bet ir kitiems žmonėms, pasauliui, Dievui.

Dar viena pirties ypatybė – joje žmogus yra priklausomas nuo kitų. Kas, jei ne šalia sėdintis kaimynas, išvanos, pamasažuos? Todėl pirtininkas Kęstutis nuolat pabrėžia, kad pirtyje reikia prašyti. Prašyti, kad kas nors išvanotų, pamasažuotų, o tuo pačiu neatsisakyti išvanoti, pamasažuoti šalia esantį. „Mūsų kūnas trokšta būti glostomas, - pasakoja pirtininkas. – Ir jis turi būti glostomas. Gaila, kad mūsų visuomenėje į bet kokį prisilietimą žiūrima įtariai. Yra šalių, kur prisilietimų baimė įgavo kone absurdišką išraišką. Pavyzdžiui, JAV patpšnojęs per petį, gali būti nubaustas už seksualinį priekabiavimą. Tai visiška nesąmonė!“ Pirtyje prisilietimai yra legalūs, kūnas atsipalaiduoja ir mėgaujasi lytėjimu, o žmonės tarnauja vienas kitam vanodami, masažuodami. Energija ima suktis ratu. Iš tokios tarnystės, bendravimo, buvimo kartu ir gimsta pirčiulystė. Net pirmą kartą pirtyje susitikę žmonės atsisveikina kaip seni draugai, kaip pirčiuliai – apsikabindami.

Kas vienyja pirčiulius?

„Bendrystė „veža“, - sako mūsų pašnekovas. Žmonės mėgsta burtis, ieškoti bendraminčių, bičiuliautis. Kai neberandame išeities kasdienybės labirintuose, pasimetame tarp materialių dalykų, bendraminčių susitikimas yra tarsi šviežio oro gūsis. Žmogui reikia kartais pabūti kitaip, ne taip, kaip įprasta. O pirtyje ir yra kitaip. „Jei pažiūrėtume į pirčiulius racionaliai, žinoma, jie elgiasi labai keistai, - juokiasi pirtininkas. – Tačiau tik toks „nenormalumas“ leidžia mums grįžti į normalias vėžes.“ Pirtis užaugina kasdienybės nukarpytus sparnus, tad visiškai nekeista, jog žmonės, pajutę pirties galią, nori ten sugrįžti vėl ir vėl. Jie ne tik grįžta į pirtį, bet ir buriasi į žmonių, mylinčių pirtį, bendruomenes. Pirtininkystė juos vienyja tarsi hobis, sportas, profesija. Lietuvoje yra „Baltiškosios pirties klubas“, „Pirtininkų gildija“, „Pirties akademija“,"Lietuviškos pirties bičiulių draugija". Visos šios bendruomenės yra atvirtos ir puoselėja savas vertybes.

O viena iš svarbiausių pirčiulių puoselėjamų verybių – pasitikikėjimas, bendrystė. Kęstutis Gurevičius pasakoja: „Jei vyksta koks nors didelis renginys, pirtininkai registruojasi, pasisako, kas kuo gali prisidėti. Neturime jokių etatų, niekas niekam nemoka atlyginimo, dirbame visi kartu bendram labui. Ir visiems smagu. Neturime jokių sąrašų, nieko neskaičiuojame, nėra juodu ant balto užrašytų taisyklių. Visi žino – kuo daugiau duodi kitiems, tuo įdomiau. Dalinamės davo atradimais, pirties ritualų elementais. Tuo pačiu džiaugiamės, kad mumis pasitiki. Pavyzdžiui, Rumšiškių liaudies buities muziejus įsileidžia į pirtį, kurioje yra vertingų rakandų ekspozicijos, tad galime pabūti autentiškoje aplinkoje.“

Pirties vakarus pirčiuliai taip pat rengia su visišku pasitikėjimu. Jei yra proga, ar be progos, kažkas imasi kurti pirtį. Jei kiti nori, jei jaučia tą patį – atvažiuoja. Pirčiuliai „susimeta“ tik malkoms. Tačiau ir šis „susimetimas“ vyksta visiškai savanoriškai. Kęstučio Gurevičiaus priepirtyje ant stalo stovi pintas grybas – ten ir subyra pinigai malkoms. Nerašytas „malkų mokestis“ – 30 litų, tačiau iš tiesų niekas nieko neskaičiuoja ir sąrašuose nežymi. Kas kiek nori, kas kiek tuo metu gali, tiek ir įmeta. Pirtininkas pasakoja, kaip kartą, sudegus jo pirčiai, vienas pirčiulis į grybą įmetęs 500 litų – naujos pirties statyboms. Štai tokia yra toji pirčiulystė.

Sveiki atvykę į pirtį

Kęstutis Gurevičius juokiasi, kad žmogui, kuris nesupranta, kuris nėra pabuvęs kartu besiperiančioje kompanijoje, toks susibūrimas gali būti panašus į sektą – įtarimą kelia užkalbėjimai, ritualai ir net tokia artima bendrystė. Tačiau pirtininkas patikina, kad pirčiulių bendruomenė nėra sekta. „Yra toks „lakmuso popierėlis“, - sako pirtininkas. – Kuo bendruomenė uždaresnė, tuo ji toliau nuo tiesos. Mes esame atviri visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų.“

Žinoma, tam tikros vertybės pirtyje yra puoselėjamos, ir atvykę į pirtį prašomi jų paisyti. Viena iš jų – alkoholio atsisakymas. Kartais ši nuostata tikrai nustebina naujokus. Juk mūsų visuomenėje bokalas alaus yra kone neatsiejama pirties dalis! Pirtininkas patikina, kad tokiais atvejais verta būti griežtam. Žmogus sudalyvauja pirtyje vieną, du, tris kartus ir pats supranta, kodėl alkoholiui pirtyje ne vieta. Kitas dalykas, kuris naujokus dažnai glumina – nuogumas. Jie žmogui drovu, niekas neverčia jo nusirengti per prievartą. Pabuvę pirtyje kelis kartus net ir droviausieji ima ir nusirengia – juk taip daug patogiau. Tačiau kartais į pirtį atvyksta žmonių, turinčių savas, labai aiškias vertybes, besistengiančių atsiriboti nuo bet kokių pagonybės apraiškų. „Būna, žmonės mato angelus viename kampe, o kitame – velnius, peržegnoja užkalbėtą vandenį, - pasakoja pirtininkas. – Ir tegu. Tai tikrai nėra priežastis susispriešinimui.“

Mažoji pirčiulių bendruomenė

Tačiau kaip atsitinka, kad visiškai nepažįstami žmonės, atvykę į pirtį, susiburia į mažą bendruomenę? Ar gali tarp tokių nepažįstamų žmonių gimti bendrystė? Kęstutis Gurevičius tikina, kad nieko atsitiktinio nebūna. Jei 10 žmonių susitinka pirtyje – tai ne atsitiktinumas. Kiekvienas iš jų eina savo keliu ir yra subrendęs tokiai bendruomenei. Kiekvienas iš jų turi sėklą, kuriai reikia dirvos. Pirtis taip pat nėra pati sau viena. Ji turi savo aurą, savas dvasiais, pirtininką. Žmonės ne veltui važiuoja būtent ten. Ir jei kažkas į pirtį tuos žmones veda – tai taip pat nėra atsitiktinumas. Tas žmogus, vedlys, yra bendruomenės kūrimosi katalizatorius. O toliau jau pirtininko meistriškumas lemia, kaip visiškai nepažįstamų žmonių būrys tampa draugų kompanija.

„Pirtininkas gali paruošti vantas, - paskoja Kęstutis Gurevičius, - o gali ir neruošti. Gali nusivesti tuos nepažįstamus žmones į laukus ir paprašyti, kad kiekvienas susirištų savo vantą. Jos bus labai skirtingos, nes žmonė syra skirtingi. Pirtyje kiekvienas pauosto savo vantą, stengiasi išgirsti ją, pajusti, kokias asociacijas kelia pojūčiai. Paskui vantos siunčiamos ratu – sava vanta atiduodama kaimynui iš vienos pusės ir imama kaimyno, sėdinčio kitoje pusėje, vanta. Kiekvienas gali įsitikinti, kad visos vantos kelia labai skirtingus pojūčius, jos kvepia kitaip, kitaip gula prie kūno. Žmonės pamažu „išragauja“ vienas kito vantas, veiduose atsiranda šypsenos. Medžiai, kurių šakos surištos vantose, lyg ir vienodi, o vantos – ne. Juk mes taip pat – lyg ir vienodi, o iš tiesų – be galo skirtingi. Tame skirtingume ir yra visas grožis. Save geriausia galima pajusti tuomet, kai šalia yra kiti. Žiūrėk, vienas tylus, kitas – plepus, vienas – vienoks, kitas – kitoks. Pirtininkas stebi, žaidžia su energija, jis gali padaryti taip, kad pirtis būtų įdomi.“ Bendrystė tęsiasi ir prie stalo priepirtyje. Žmonės bendrauja, dalinasi savimi, skirtumai tampa nebesvarbūs. Atsisveikina – bičiuliškai apsiglėbdami. Kęstutis Gurevičius tikina, kad tokie žmonės ir po pusmečio susitikę apsiglėbs, pažins viena skitą. Tai ir yra bendruomenės požymis. Bendruomenės, kurią sunku supriešinti, nes tokie žmonės žino, kad esmė – ne skirtumuose, kad sveikata yra ten, kur klesti harmonija, teisybė, fantazija ir kūryba.

Tad kviečiame į pirtį!

Besidomintiems pirtimi: www.baltiskapirtis.lt ; www.pirtiesbiciuliai.lt; www.pirtis.lt

Taip pat skaitykite