Suomiai iš lietuvių ar atvirkščiai pasiskolino „pirties" pavadinimą?

Suomiai iš lietuvių ar atvirkščiai pasiskolino „pirties" pavadinimą?

Pasak suomių legendos, pėrimosi malonumą žmonėms atskleidė pati gamta: kadaise, lietaus lašams prasisunkus pro prakiurusį stogą ir nukritus ant įkaitusios krosnies, vienuose namuose pasklido maloni šiluma.
Pirmosios į dabartines panašios pirtys atsirado visai ne Suomijoje, o greičiausiai Rusijoje. Nežiūrint to, sauną galima laikyti grynai suomišku reiškiniu – ji daugumai suomių yra tapusi kone šeimos nariu ar artimu giminaičiu, kurį reikia aplankyti kiekviena pasitaikiusia proga. Suomiai bene vieninteliai išlaikė tradiciją nuolat pertis pirtyje ir suteikė šiam ritualui šiuolaikinį atspalvį. Šalyje net veikia saunų muziejus, užimantis beveik 10 ha plotą, o seniausias jo eksponatas – suomiška pirtis, datuojama 1764 metais.
XIX amžiaus antrojoje pusėje pirčių buvo galima rasti didžiulėje teritorijoje nuo Baltijos jūros iki Uralo kalnų. Pirtis ręsdavo suomiams giminingos tautos: estai, karelai, vencai, lyviai, taip pat – baltai, slavai. Panašių statinių gerokai anksčiau būta ir egiptiečių, romėnų, turkų, keltų, indų, japonų, meksikiečių kultūrose.
Kai kurių šaltinių duomenimis, saunos pavadinimą suomiai kildina iš žodžio savu („dūmas"), mat pirmosios saunos buvo žemėje iškasti urvai, kuriuose būdavo įkaitinami akmenys ir kurie prisipildydavo dūmų. Beje, samių kalbos žodis saun reiškė duobę, iškastą žemėje ar sniege. Tuo pačiu žodžiu pirtis vadino estai, lapiai. Rytų Karelijoje vartotas žodis kyly, kilęs iš suomiško kylpea, reiškiančio maudymąsi. Suomijos vakarinėje dalyje vartotas ir pirtti (namelis, trobelė), turintis akivaizdžių sąsajų su lietuvišku žodžiu „pirtis".
Manoma, kad garinė pirtis atsirado prieš maždaug 6 tūkst. metų. Tuomet žmonės įkaitindavo krūvą akmenų, o aplink įrengdavo laikiną pastogę. Šiek tiek patobulintą pirtį sudarė rąstinė patalpa, iš vidaus šildoma ugnimi ir dūmais. Tokia „juodoji pirtis" pradžioje buvo naudojama ir pėrimuisi, ir kaip gyvenamasis būstas. Klajokliai šias pirteles vežiodavosi su savimi.
„Juodoji pirtis" šildė gyvenamąsias patalpas ir kūną, bet netiko maistui gaminti. Todėl vėliau akmenų krūvą pakeitė iš viršaus pridengta krosnelė, įrengta į dvi dalis padalintoje patalpoje. Viena jos pusė tapdavo sauna, kita – virtuve. Taip pirtis tapo patalpa, skirta tik švarinimuisi.
Pirmųjų žinomų rašytinių žinių apie suomiško tipo pirtis 912 metais pateikė keliautojas Sheikas Ibn Dasta. Jo aprašyta Mordovijos pirtis – trobelė su smailėjančiu stogu, pastatyta iškastoje duobėje ir apdengta velėna, su akmenine krosnimi viduje, stovėjo dabartinės Maskvos teritorijoje. Seniausias šaltinis apie rąstinę pirtį – Kijevo vienuolio Nestoro 1110 metų kronika.
Viduramžiais saunos buvo populiarios ir Europoje, bet XVI-XVII amžiuose, įsisiautėjus sifilio epidemijai, jas liautasi ręsti. Mat buvo manoma, kad sifilis plinta per pirtis. Saunos taip pat mėgstamos išliko tik Suomijoje, kuri, būdama žemyno pakraštyje, buvo toli ir nuo Europos nuodėmių.