Senųjų pirtelių kuždesiai

Et, pirtelės! Ne vienam šiandien jos siejasi su išgertuvėmis ir įvairiausiais pokštais, šventumu nė nekvepiančiais. Tuo tarpu "anksčiau tai buvo šventa vieta, prilyginama net bažnyčiai, susijusi su moraliniais dalykais. Lietuvių pirtyse nebuvo lėbaujama. Tai buvo įprasta senovės romėnų, Vakarų pirtyse", - sako Stasys Daunys, jau per dvidešimt melų besidomintis lietuviškomis pirtimis, jų istorija bei papročiais. Tomis temomis sukauptas nemažas archyvas, tyrinėtojo kolekcijoje - daugiau negu 2000 fotonegatyvų. S.Daunys su ekspedicijomis išvažinėjo visų Lietuvą, pats ilgų laikų vadovavo Rumšiškių liaudies buities muziejaus etnografijos skyriui. Tai, ką žinojo, sudėjo į savo mokslinę disertaciją. Deja, ji neišvydo dienos šviesos. S.Daunys pasakojo, kad buvo perspėtas tam tikrų instancijų. Mat jis - buvęs politinis kalinys. Dabar net trisdešimt tyrinėtojo straipsnių paskelbta spaudoje. Rengia spaudai keletą knygų apie pirteles. Įdomaus likimo žmogus, išleido dvi poezijos knygeles, greitai turėtų pasirodyti trečioji. Jo kambario lentynose eilėmis sudėlioti filosofinių užrašų tomai, rašyti daugiau sau, nei spaudai. Ar pasieks skaitytojų tyrinėtojo darbai apie pirteles, nežinia, nes trūksta pinigų.
...S.Daunys, sklaidydamas pirčių istorijos lapus, pasakoja: dabar įprasta, kad pirtyse šeimininkauja vyrai. šito anksčiau nebuvo.
Vyrai neturėjo savų pirties papročių, netgi pirtininkės praėjusiais amžiais buvo moterys. Pirtis buvo susijusi su visais moterų gyvenimo ciklais, ji tapo moterų buveine.
Pirtyje prasideda mergiščios arba paauglės auklėjimas, vėliau {merginimas - perkėlimas į mergų luomų. Tada mergaitė jau turi teisę rūtas sėti, moterų sueigose, pirtyse dalyvauti.
(Iš S.Daunio parengtos knygos apie pirčių papročius).
"Mergaitės, priklausydamos moterų pirties bendruomenei, turėjo ir savo autonominę mergijos bendrijų, tai atsispindi pirties papročiuose. Tų dienų, kai kūrenama bendruomeninė pirtis, mergaitės, kurios tarpusavyje geriau sutardavo, susitikusios nuspręsdavo eiti pirtin ar ne, ką veiks po pirties ir t.t. Ėjimas į pirtį joms buvo viena iš bendravimo formų. <...>
Mergaičių bendrijų konsolidavo savos paslaptys, kai kurios apeigos pirty, apie kurias plačiai nebuvo kalbama, ypač mergiščioms ir bernams. Tos paslaptys buvo susijusios su mergystės interesais, savo likimo spėjimais, šventinėmis mergaičių apeigomis, vakaronėmis. Dusetų apylinkėse dar XX a. pradžioje susitarusios prieš Jonines sueidavo pirtin ir slaptai spėdavo laimę. <...> A. Mažiulis 1941 m. yra užrašęs iš pasakorių, kad mergaitės prieš Jonines, tikriausiai išvakarėse, "susirinkdavo į vienų kurių kaimo pirtį ir ten plukdydavo vainikėlius". <...> Dusetiškės mergaitės prieš Jonines pirtyje atlikdavusios daug kilų apeigų, kurios taip pat buvo įslaptintos ir sužinomos tik atsitiktinai. Apeigos buvusios sudėtingos, susiijusios su fiziniais eksperimentais, apie tai su˛inota1932 m., "vienai sužalotai mergaitei patekus pas gydytojų".
<...> Su Kalėdomis susijęs, pavyzdžiui, Kūčių repertuaro stebuklingo kauliuko motyvas: "visiškai juodų katinų Kūčių vidurnaktį išvirinti pirtyje, kad išsiskirtų į kriuktelės panašus kauliukas. Tai ir esąs meilės kauliukas: juo truktelėjus, galima ką nors prisivilioti. Žinant mergaičių įbauginimus ("jos pačios bijodavo pasilikti, nes naktį visi velniai pirty", Kaišiadorys) neįtikėtina, kad kuri nors būtų bandžiusi minėtu būdu meilės kauliuko ieškoti, nes pasakoriai apie tai užsimintų."
Mergaitei pereinant į moterų luomų buvo kūrenama merginės pirtis. Po užsako bažnyčioje būsimoji nuotaka su draugėmis eidavo pirtine, ruošdavosi naujam gyvenimo tarpsniui. Po merginės pirties būdavo sutuoktuvių pirtis. Dabar jaunoji eidavo jau ne su draugėmis, o su jaunojo motina. Tai buvo tarsi vesdinimas į anytos namus, į naują šeima.
Pirtyse buvo ir gimdoma. Žiemų šalta, kurgi kitur eisi? Mažojoje Lietuvoje buvę atvejų, kai prieš krikštijant vaiką bažnyčioje buvo atliekami tam tikri ritualai pirtyse.
Šernmenų papročiai susiję ne tik su moterimis, bet ir su vyrais. Miręs žmogus aprengiamas baltais marškiniais, pasodinamas prie stalo pirtyje, kur ir vykdavo vadinamieji užgėrei. Senovėje pirtelėse gurkšnodavo grynų vandenį, tik vėliau - alų.
...Šiais laikais juokinga siūlyti gryną vandenilį pirtelėje siurbti. Ir neverta. Tačiau reikėtų pagalvoti apie senųjų lietuviškų pirtelių išsaugojimą, nepaleisti vėjais surinktų lobių.