Saunos – net butuose ir biuruose

Saunos – net butuose ir biuruose

Dėl statybinių medžiagų trūkumo žeminės ar pusiau žeminės saunos vargingesnėse Suomijos dalyse buvo statomos net iki praėjusio amžiaus pradžios. Ten, kur trūko medienos, kaip statybinė medžiaga buvo naudojamos durpės. XIX amžiuje pradėtos statyti saunos su dūmtraukiu, kuris sumažino gaisro pavojų, todėl saunos išpopuliarėjo.
Apie 1930 metus atsirado visiškai naujas krosnelių tipas – nepertraukiamo kaitinimo krosnelės. Jos buvo palyginti nebrangios, greitai įkaistančios, lengviau naudojamos, todėl suomiams padėjo iš naujo atrasti saunas. Tuomet miestuose pradėjo kilti daugiaaukščiai, nemažai gyventojų įsirengė vandentiekį, kanalizaciją, įsivedė elektrą ir pradėjo maudytis voniose. Saunos atrodė lyg senamadiška ir kaimietiška atgyvena. Jei ne pradėtos steigti viešosios pirtys, miestiečiai būtų visai pamiršę šią tradiciją.
Po Antrojo pasaulinio karo Helsinkyje veikė 150 viešųjų pirčių, kuriose buvo įrengtos atskiros patalpos moterims ir vyrams, taip pat – kambariai šeimoms. Didžiosiose pirtyse dirbdavo ir masažuotojai, kartais – net kraujo nuleidėjai. Pirtyse susiburdavo pažįstamų būreliai, o draugišką atmosferą įkaitindavo tik, pavyzdžiui, varžybos dėl geriausio pėriko vardo.
Antruoju perversmu saunos istorijoje tapo prieš pusšimtį metų atsiradusios elektrinės krosnelės. Jos buvo visai nepavojingos ir nereikalaujančios didelio mokslo – paspaudei mygtuką ir keliauk pertis. Kadangi krosnelėms nebereikėjo dūmtraukio, pirtys pradėtos rengti ten, kur atvira ugnis keltų pavojų.
Šiais laikais bent po vieną sauną įrengta kone kiekvieno Suomijos daugiabučio rūsyje ar pirmame aukšte. Voniose pirtelės įrengiamos jau statant butus, kad tuo nereikėtų rūpintis gyventojams. Tokių saunų esama net viešbučiuose – čia kai kur nuo senų laikų dirba vadinamosios rausėjos, kurios rūpinasi žmonių kūnų švara. Didžiosios kompanijos ir valdžios įstaigos, kaip ir aukščiausi Suomijos pareigūnai, turi savo saunas.