Pirtys grįžta į amžių glūdumą

Pirtys grįžta į amžių glūdumą

Šiuolaikinės vonios, dušai pirčių vaidmenį į antrą planą išstūmė tiktai praeitame šimtmetyje. Tačiau ir šiandien žmonės mielai lankosi pirtyse, nes šios tradicijos perėjo į kitą lygmenį, tapo ir lietuviškos kultūros dalimi.

Per amžius
Lietuva nėra išimtinė šalis vien dėl to, kad turi tam tikras maudymosi pirtyse tradicijas. Išimtiniai veikiau esame todėl, kad nepasidavėme viduramžių laikų draudimui turėti pirtis. Tad mūsų krašte su gariniais nameliais susijusios tradicijos rutuliojosi tolygiai, nebuvo nutrūkusios per ilgus amžius. Bet apie viską iš eilės.
Neabejotina, kad elgesio pirtyse kultūra gimė Egipte. Vėliau ji atkeliavo į Graikiją. Senovės graikai sužinojo, kas yra dušas, kokia turi būti pirtis, kokiu būdu dera šildyti akmenines pirties grindis ir t.t. Internete apstu informacijos, kaip šioje šalyje rutuliojosi pirčių kultūra. Tarkim, po sunkaus fizinio darbo Spartoje pirtyse buvo ne tik maudomasi, bet ir diskutuojama anų laikų visuomenei svarbiomis temomis. Teigiama, kad iš čia kilęs ir karšto oro pirties pavadinimas lakonikas (nuo Lakonikos regiono pavadinimo). Tokia garinė yra apvali patalpa, kurios stogas smailėja iki kūgio formos. Viršuje atsiveria ertmė, kuri gali būti grandinėmis uždengiama bronziniu dangčiu. Se novės Graikijoje vyravo įsitikinimas, kad panirus į karštą vandenį ir juntant karšto garo veikimą, gali įgyti dievybių galių bei jėgų. Ne veltui to meto pirties valdovu buvo laikomas galinga sis Dzeuso sūnus Heraklis.
Vėlyvosios Romos laikais ypač populiarios buvo vadinamosios termos, labiau panašios į didžiulius rūmus, o ne į pirtis. Jose maudytis ir atlikti įvairiausias procedūras vienu metu ga lėjo iki kelių tūkstančių žmonių. Pasiturintys romėnai termose maudydavosi mažiausiai kartą per dieną. Moterims būdavo skirtas atskiras laikas eiti į pirtį, tačiau istorija byloja, kad neretai abiejų lyčių atstovai taisykles apeidavo. Termose veikė savita centrinio šildymo sistema. Rūsiuose ar pusrūsiuose būdavo įrengtos kūryklos, iš kurių sklindantis karštas oras bei dūmai šildydavo grindis, o perėję per kiaurymes - ir sienas. Termų kūryklose būdavo deginamos malkos. Didžiules pirtis sudarydavo trys skyriai - šalta, šilta ir karšta pirtis. Termų lankytojai paprastai praeidavo visus, o po pirties procedūrų žingsniuodavo į biblioteką. Dažniausiai - padiskutuoti su filosofais.
Maždaug IV amžiuje po Kristaus gimimo termos ėmė nyk ti. Prie to prisidėjo ir krikščionybės atsiradimas. Krikščionys didžiules Romos laikų pirtis vertino kaip velnio žabangas žmonėms tvirkinti. Krikščionybei įsigalėjus visoje Europoje, pirtys tapo nepopuliarios. Daugelyje Vakarų šalių jos netgi nunyko dėl per jas plintančių ligų. Lietuvoje, Rusijoje, dabartinėse Suomijos irTurkijos teritorijose viduramžiai buvo pats pirčių klestėjimo metas.

Naudojimo ypatumai
Vienas Dievas težino, kiek Lietuvoje šiandien yra pirčių. Jos išsimėčiusios sodybų pakraščiuose, pasislėpusios namų rūsiuose ir pagalbinėse patalpose, atlieka švaros misiją viešbučiuose, kaimo sodybose, užmiesčio vilose ir t.t. Kita vertus, Kaimo turizmo asociacijos prezidentės Reginos Sirutienės teigimu, tikrų, visus reikalavimus atitinkančių pirčių šalyje nėra labai daug. Sąlygos, kokios turėtų būti „tikros pirtys", yra išdėstytos klasifikaciniuose reikalavimuose, skirtuose Kaimo turizmo asociacijos nariams. Nurodyta, kokių yra pirčių: su gyvenamosiomis patalpomis ar be jų; tradicinė (lietuviška) ir netradicinė; šildomos elektra ar malkomis ir t.t. Reikalaujama, kad pirtyse būtų galvos apdangalai, individualios sėdėjimo lentelės, vantos, žolių užpilai, saugus apšvietimas, grotelės ant grindų, tualetas, dušas, rankšluosčiai.
Taip pat privalu, kad pirčių pastatuose būtų priepirčiai (jų atributai - minkšti krėslai, suolai, kėdės, stalai), drabužinės, bendro naudojimo tualetai, dušas.
Patys pirtininkai pirtis yra linkę skirstyti paprasčiau. Laikoma, kad mūsų šalyje šiandien populiariausios suomiškos, rusiškos ir turkiškos, taip pat - įvairios netradicinės pirtys.
„Fortuna privata" išsiaiškino, kad aukščiausius kriterijus atitinkančių pirčių gali būti žymiai daugiau, nei kad skelbiama oficialiai. Tik jos - privačios ir apie jas šeimininkai nėra linkę kalbėti. „Pasiskelbsime viešai, o jeigu mus apvogs?" - aiškino vienas prisiekęs pirtininkas, pavadinkime jį p. Algimantu, nenorėjęs skelbti savo pavardės. Pašnekovo pirtyje, esančioje maždaug už dvidešimties kilometrų nuo Vilniaus, yra viskas, ko tik didžiausio pirties gerbėjo širdis gali užsigeisti. Tiesa, nuošalioje vietoje esantis pirties pastatas savo išore prašalaičiams į akis labai nekrinta. „Užmiesčio viloje, prie kurios pastatyta ir pirtis, dažniau lankausi vasarą, kitais metų laikais - savaitgaliais, - pasakojo pirtininkas. - Vagys tai žino, ir mano pirtį jau buvo du kartus apvogę. Jei pradėčiau visur viešai girtis, kad turiu gerai įrengtą pirtį, mėgėjų pasigviešti mano turtą aiškiai padaugėtų."

Kinta tradicijos
Ponas Algimantas gerai išmano pirčių naudojimo Lietuvoje tradicijas. Anot jo, jau atsiranda ir pirčių naudojimo kultūra. Visa tai paskatino auganti ekonomika, gerėjantis žmonių pragyvenimo lygis. Bet negi anksčiau nebuvo maudymosi pirtyse kultūros? „Nežinau, ar tai galime pavadinti kultūra, - teigė pirtininkas. -Tarybiniais metais pirtys naudotos ne vien švarai palaikyti, bet ir kaip vieta prisigerti, taip susirasti reikalingų draugų arba sutvirtinti jau esamus ryšius."
Pono Algimanto teigimu, šiandien tokios tradicijos ne dingo, tačiau vis dažniau atsiranda ir kitų, kurias galėtumėme vadinti naujosios pirčių kultūros užuomazgomis. „Pirtys tampa ta vieta, kurioje atsipalaiduojama, jos vis dažniau naudojamos norint gydytis, - pasakojo pirtininkas. - Pirtyse pradėjo atsiverti asmeninės erdvės, kuriose renkasi artimų sielų draugai, siauruose rateliuose gimsta originalios idėjos."
Ponas Algimantas sako, kad grįžtama prie tos pirties, kuri buvo populiari prieš dešimtmečius ar net šimtmečius.Tai - dūminės pirtelės, kurios kitaip dar vadinamos rusiškosiomis, arba „šlapiosiomis". „Iš Laplandijos (Suomija - aut. past.) atėjusi tradicija pirčių statybai naudoti tiktai natūralias medžiagas vis labiau beldžiasi ir į lietuvių širdis", - teigė pašnekovas. Pasak jo, dar prieš kelerius metus statant pirteles būdavo populiaru ertmes tarp rąstų ir langų užpildyti polistirenu. Dabar jos kaip ir prieš keletą šimtmečių užpildomos samanomis, pakulomis. „Temperatūrai pakilus iki šimto - šimto dvidešimties laipsnių, bet kokia sintetika pradeda skleisti kenksmingas medžiagas,
- sakė p. Algimantas. - Šia prasme net labai paplitę eteriniai aliejai yra nerekomenduotini naudoti. Geriau - žolelės, apie kurių gydomąjį poveikį dar bobutės žinodavo."
Statant pirtį atsižvelgiama ir į tai, kad joje būtų tinkamas vėdinimas. Pavyzdžiui, p. Algimanto pirtis stovi ant polių.„Pirties grindys praretintomis lentomis turi būti ne daugiau kaip per sprindį nuo žemės, antraip per jas į vidų pateks per daug šalčio", - dalijosi patirtimi pašnekovas.
Vienu metu, anot pirtininko, buvo populiarios metalinės krosnelės. „Tačiau šiandien viskas verčiasi aukštyn kojomis,
- sakė p. Algimantas. - Dabar pirčių statytojai sako, kad statant pirtis reikia naudoti „kuo mažiau metalo ir kuo daugiau akmenų". Keičiasi netgi gėrimo pirtyse tradicijos. „Šiandien rekomenduojama maudantis gerti arbatą, visiškai nevartoti alkoholio, taip pat - ir alaus, - pasakojo pirčių žinovas. - Tik po pirties leidžiama išgerti šimtą gramų degtinės, ne daugiau. Antraip nepajusi jokio atpalaiduojamo pirties poveikio."