Uždaryti

Pirties malonumus pirmosios atrado moterys

Jūs esate čia: Namai » Kultūra » Publikacijos » Pirties malonumus pirmosios atrado moterys

Šiomis dienomis Radviliškio rajone, Šeduvos malūno pirtyje, vyksta pirties meistriškumo kursai tiems, kurie norėtų savo namuose įsirengti pirtį bei apie ją išmanyti. Renginio organizatorius, viešosios įstaigos „Pirties akademija" vadovas, pirties mėgėjas Rimas Kavaliauskas grupę pirtininkų žingsnis po žingsnio veda pirties istorijos keliu ir pasirengęs suteikti praktinių žinių tiek, kad pirties mėgėjai taptų pirties profesionalais. Tiems „Šiaulių krašto" skaitytojams, kurie taip pat yra susižavėję pirtimi, norėtų apie ją sužinoti daugiau, gal ir pasistatyti, siūlome R. Kavaliausko sukauptą teoriją ir praktiką. Šįkart - apie pirties istoriją ir pirties naudą.

Mažasis stebuklas -pirtis

Pirtis - tai vieta, kurioje žmogus, nusimetęs kasdienybės naštą, pasijunta savimi. Pirtyje kiekvienas gali palepinti kūną naujais pojūčiais, o jei atėjo ne vienas - pabendrauti.
Svarbiausia pirties paskirtis visais laikais priklausė nuo šalies papročių, laikotarpio, konkrečios situacijos. Senosiose kultūrose pirtis būdavo kuriama garbingam svečiui, svarbių žmogaus gyvenimo įvykių išvakarėse. Tai - vadinamosios ritualinės įšventinimo pirtys.
Kiekvienas suprantame, kad pirties paskirtis yra atpalaiduoti žmogų, padėti jam susigrąžinti fizines ir dvasines jėgas. Po geros pirties jaučiamės tarsi naujai gimę.

Istorijos vingiai

Karščio sukelto prakaitavimo teigiamą poveikį žmonės pajuto dar akmens amžiuje ir išmoko tuo naudotis.
Pagal vieną iš teorijų moterys, kūrendamos ugnį, pastebėjo, kad karšti židinio akmenys gali įkaitinti vandenį ir net paversti jį karštu garu.
Garo sukelto prakaitavimo reikšmė buvo tokia didelė, kad pirtį imta laikyti šventa. Ji tapo labai svarbi senosios gentinės visuomenės papročiuose ir religinėse apeigose. Pirties lankymas buvo neatsiejama iniciacijų, pašventinimo ir apsivalymo ceremonijų dalis visose pagrindinėse pasaulio kultūrose.
Keičiantis papročiams bei plėtojantis religijoms, atsirado pirčių kompleksai, skirti ne tik higienai, bet ir maloniai praleisti laiką. Ritualinės pirtys persikėlė prie vienuolynų, į šventyklas bei valdovų rūmus.
Pagal pirčių reikšmę, išsiplėtojimą ir prieinamumą žmonėms galima spręsti apie kultūros brandą ir jos humaniškumą.

Senovės pirtys

Pirtys išpopuliarėjo senojoje Graikijoje. Pirtyse buvo maudomasi ne tik po intensyvaus darbo, bet ir prieš intelektualias diskusijas.
Garinės (lakonikumai) - apvalūs akmeniniai pastatai su ugnimi kaitinamais akmenimis centre. Kūrenant pirtį, dūmai išeidavo pro stogo angą. Vėliau, patraukus grandinę, angą buvo galima uždaryti bronziniu dangčiu. Besimaudantieji susirinkdavo aplink ir kaitindavosi karštuose garuose.
Graikų pirties tradicijas perėmė romėnai ir jas ištobulino. Kiekvienas Romos imperatorius stengėsi įsiamžinti, pastatydamas kuo didingesnes ir patogesnes termas. Imperatoriaus Diokletiano 305 metais pastatytoje pirtyje, kuri užėmė 148 tūkstančius kvadratinių metrų plotą, galėjo vienu metu maudytis net 3000 žmonių.
Net ir senutėlė pirtis mėgėjams gali teikti didelį džiaugsmą bei naudos sveikatai.
Pirčių apdailai būdavo naudojamas auksas, sidabras, brangakmeniai. Pirtyse romėnai gydėsi nuo daugelio ligų, derindami fizinius pratimus, prakaitavimą, masažą ir dietą, pasivaikščiojimus gryname ore ir malonų bendravimą. Pirties procedūros buvo tokios populiarios, kad romėnai sveikindavo vienas kitą klausdami: „Kaip prakaituoji?"
Viduramžiais pirtys veikė prie daugelio vienuolynų, leidimus statyti pirtis noriai suteikdavo vietiniai feodalai - tai būdavo ir papildomų pajamų šaltinis.
Renesanso epochoje teikiamų pirties paslaugų ratas plėtėsi, ir pirtys ėmė panašėti į vadinamąsias raudonųjų žibintų įstaigas. Tai sukėlė bažnyčios rūstybę, viešosios pirtys buvo uždraustos.
Senoji pirties kultūra išliko tik Šiaurinėje Europoje, Baltijos šalyse ir Šiaurės Rusijoje. O Europa tik 19 amžiaus viduryje, po pražūtingų epidemijų suprato, kad visuomeninės pirtys yra būtinos.

Pirties nauda žmogui

Žmogų pirtyje veikia daug faktorių: karštis, drėgmė, vanduo, masažas, augalų išskiriamos biologiškai aktyvios medžiagos, taip pat įvairios subtiliosios energijos. Sis visaapimantis poveikis yra tuo stipresnis, kuo labiau žmogus pirtyje atsipalaiduoja.
Pirtyje ryškiausias yra karščio poveikis. Visi žinome: aukšta kūno temperatūra yra natūrali apsauginė žmogaus kūno reakcija prieš ligos sukėlėjus. Panašiai yra pirtyje: žmogaus kūno temperatūra pakyla ir turi panašų poveikį - užmuša bakterijas bei virusus. Štai kodėl pirtis yra efektyvi peršalimo ligų profilaktikos priemonė.
Karščio sukeltas prakaitavimas palengvina inkstų darbą - jie kelioms valandoms tarsi užmiega. Tuo metu du milijonai prakaito porų išskiria litrą arba pusantro litro prakaito, kartu pašalindami šlakus ir toksinus.
Priplūstantis kraujas ir aukšta temperatūra teigiamai veikia skaudančius sąnarius, pavargusius raumenis ir suaktyvina gijimo procesus.
Be karščio pirtyje, žmogui naudingas ir šalto vandens staigus poveikis. Tai - kontrastinės procedūros maudantis eketėje ar po šaltu dušu. Kontrastines procedūras ypač mėgsta vyrai. Gal todėl, kad jie patiria daugiau stresų, o staigūs atsivėsinimai gerai veikia nervus ir šalina stresų padarinius. Be to, jie grūdina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina natūralų organizmo atsparumą.

Parengė
Jadvyga Buivydienė 

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

Renginiai

II-oji tarptautinė vanojimo konferencija

2019-11-30
Visos vietos užimtos.
Uosio g. 20, Neveronys, Kauno r., Kaunas
II-oji tarptautinė vanojimo konferencija