Uždaryti

Pirties atgimimas: karščio terapija ir filosofija

Jūs esate čia: / » Kultūra » Publikacijos » Pirties atgimimas: karščio terapija ir filosofija

Pirties atgimimas: karščio terapija ir filosofija,

 

Pirtis atsirado kartu su ugnimi
„Kai žmonės išmoko įkurti ugnį ir užvirti vandenį, pastebėjo, kad patalpoje, kur verda vanduo, susidaro garų, be to, suprakaituojama, sušylama ir atsipalaiduojama", - pasakojimą apie pirtis pradeda Rimas Kavaliauskas. Diskusijų ir spėlionių, kada atsirado pirtys, yra daug ir įvairių. Pasak pašnekovo, remiantis logika, pirties suvokimas iškilo tuomet, kai žmonės sugalvojo į puodą įmesti įkaitintą akmenį ir vanduo tame inde užvirė. Amžiams bėgant, pirtys nyko, jos buvo draudžiamos, vėliau atgimdavo, keitėsi jų paskirtis, tačiau karščio terapija išliko iki šių dienų. Ne vieną šimtmetį pirties tradicijos (kartu su liaudies kultūra) buvo varžomos. „Pavyzdžiui, Suomijai tapus Švedijos karalystės dalimi, beveik du šimtus metų Suomijos teritorijoje pirtys buvo draudžiamos. M. Liuteris, paskelbęs savo garsiąsias Bažnyčios reformos tezes, sunaikino ir pirties tradiciją Vokietijoje. Lietuvos bajorai, atsisakę savo lietuviškos kilmės, atsisakė ir maudymosi įpročių", - pirties istoriją primena Rimas Kavaliauskas.

Plati pirties geografija
Sunku konkrečiai pasakyti, kur atsirado pirmosios pirtys. Rimas Kavaliauskas neigia teiginius, kad pirties „sąvoka" galėtų būti kildinama iš Rusijos, Suomijos ar Baltijos šalių. „Nesvarbu, kokia kalba žmonės kalbėjo, jie tikrai mokėjo įžiebti ugnį. Todėl negalime teigti, kad pirtis atsirado viename konkrečiame regione. Tai būtų nesąžininga. Ir japonai, ir Šiaurės Amerikos indėnai, ir rusai turi pirtis, - pasakoja ponas Rimas. - Jeigu dabar nuvažiuotume į atokius Lietuvos, Rusijos ar Suomijos kaimus ir aplankytume senas išlikusias pirteles, pamatytume, kad jų konstrukcija vienoda. Vadinasi, mūsų pirčių protėviai tie patys".

Geroje pirtyje norisi maudytis
Senąją pirties kultūrą iki šių dienų išlaikė kaimo žmonės. Dabar, statant naujas pirtis, grįžtama prie senų tradicijų. „Deja, ne visada ir ne visi tas tradicijas suvokia teisingai. Nemažai kaimo turizmo sodybų pirčių vadinamos kaimiškomis, nors jos visai nepanašios į tikrą pirtį. Dažniausiai jos pritaikytos miestiečių šventėms. Tai sovietmečio kultūra, kuo puikiausiai gyvuojanti toliau, - kritikuoja miestiečių kultūrą ponas Rimas. - Tikros pirties tradiciją sugebėjo išlaikyti suomiai. Pasak jų, pirtis gali būti suręsta nors ir iš faneros, bet jeigu joje - gyva pirties dvasia ir geras garas, pirtis yra tikra". Kitas dalykas - estetinis vaizdas, tačiau vis tiek svarbiausia pirtyje - atmosfera. Tikri pirtininkai tvirtina, kad gera pirtis yra tokia, kurioje norisi maudytis. Tačiau nepamirškime, kad ta pati pirtis vienam žmogui patiks, o kitam - ne. „Viskas priklauso nuo skonio: pavyzdžiui, ir kavą vienas geria iš aparato, kitas pats mala kavos pupeles, pliko karštu vandeniu", - filosofuoja „Pirties akademijos" vadovas.

Pirties rūšys
Ponas Rimas kritiškai vertina pirčių skirstymą į suomiškąsias, rusiškąsias ir teigia, kad toks skirstymas populiarus tik verslo sumetimais. Pasak pašnekovo, lietuviai įsitikinę, kad suomiškoje pirtyje negalima ant įkaitusių akmenų pilti vandens, kad pirties oras turi būti sausas ir įkaitęs iki 120 laipsnių. Tačiau nuvykę į Suomiją, pirtyje rastumėte kibirą su vandeniu bei kaušą. Suomiai turi ir „šlapią" pirtį. „Taigi priklausomai nuo krosnies ir pirties konstrukcijos, vienoje pirtyje galima pritaikyti įvairius pirties variantus", - tikina Rimas Kavaliauskas.
Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad turkiška pirtis egzistuoja. Šios pirties ypatumai - kūno masažas ir šveitimas. „Mūsų protėviams, gyvenusiems Šiaurėje, svarbiausia buvo sušilti, todėl jų pirtys tvoskė karščiu ir garais, o pietiečiams labiau rūpėjo nušveisti kūną. Jų pirties ritualas kitoks, akcentuojami kiti dalykai. Tačiau Turkijoje pirtys nekūrenamos garo generatoriais, kaip pas mus. Jos buvo kūrenamos malkomis - turkai įkaitindavo grindis, jas laistydavo vandeniu, o nuo grindų kildavęs garas", - pasakoja Rimas Kavaliauskas.

Kuo pirtis naudinga?
Sena patarlė „Šiluma kaulų nelaužo" tinka ir mūsų dienoms. Šiluma sužadina kraujotaką, padeda kūnui apsivalyti nuo šlakų, o sielai - nuo blogų minčių. Ne be reikalo sakoma, kad po geros pirties visi velniai iš galvos išlaksto. Bet apie pėrimąsi ir velnius - šiek tiek vėliau. Dar vienas svarbus pirties privalumas - fizinis prisilietimas. Šiuolaikinė psichologija tai laiko vienu iš svarbiausių žmogaus poreikių. „Amerikiečiai vaikšto į terapines apsikabinimo grupes, o mes galime nueiti į pirtį", - sako Rimas Kavaliauskas.
Pėrimasis vantomis - tarsi geras masažas. „Augalų, iš kurių rišamos vantos, veikliosios medžiagos patenka į odą ir skatina medžiagų apykaitą. Pėrimasis turi ir energinį poveikį: ar vaikščiosi
miške, ar vanosiesi pirtyje, gausi augalų - kadagio, ąžuolo, beržo, klevo, liepos, pušies, drebulės, šermukšnio, uosio - energijos. Juk būtent iš šių augalų rišamos vantos. Jeigu norisi kvapnios pirties, galima pasiruošti ievų ar jazminų vantų. Be to, augalų kvapo prisotinamas ir pirties oras, kuriuo kvėpuodami išvalome kvėpavimo organus", - pasakoja pašnekovas.
Pertis mėgsta ne tik lietuviai ir rusai, bet ir suomiai. Ar pėrėsi romėnai, sunku pasakyti. Ko gero, jų pirčių paskirtis buvusi kiek kitokia nei mūsų. Be visų fizinių malonumų, pirtis padeda žmogui atsipalaiduoti, pabūti su savimi, pasisemti stiprybės ir harmonijos. „Pirties sąvoka užfiksuota mūsų kultūrinėje sąmonėje. Jeigu žmogus pakankamai „švarus", jo mokyti nereikia: jis žino, kaip atsipalaiduoti. Ir tada įsijungia paslaptingi Kūrėjo mechanizmai, kurie palaiko mūsų gyvastį, sveikatą. Dar senovės gydytojai sakė, kad svarbiausia - užvaldyti ligonio dėmesį, nukreipti jo mintis nuo neigiamų daly kų. Po to pradedamas gydymas. Atsipalaidavimo, saugumo jausmą - būtiną sąlygą, kad jaustumeisi sveikas - gali suteikti pirtis. Pirtis gydo ir kūną, ir sielą", - pasakoja Rimas Kavaliauskas. Pats pašnekovas labiausiai mėgsta lietuvišką pirtį, kurioje galima reguliuoti garų kiekį.

Geros ir sveikos pirties principai
„Senelių pirtys suplanuotos ir sukonstruotos, turint omenyje sveikatinimo procedūrą, o ne ištvermės varžybas. Lietuvoje žinau tik kelias pirtis, kurios atitinka geros pirties principus",
- kategoriškai teigia Rimas Kava liauskas.
Štai keletas pirties eksperto patarimų:
• Gera pirtis bus ta, kuri iškūrenta malkomis. Pasak pono Rimo, šildant elektra neišvengiama ir žalingų veiksnių: elektromagnetinio spinduliavimo, pirties garų jonizavimo.
• Nepainiokite pirties su sportu. „Negalima pirtyje rengti ištvermės varžybų. Pirtis skirta atsipalaiduoti, o ne rungtyniauti".
• Pirtyje vartodami alkoholį, kenkiame sveikatai. „Pabandykite bent vieną kartą pirtyje pabūti negėrę alkoholio, ir suprasite, kad atsipalaiduoti galima ir be svaigiųjų gėrimų",
- pataria „Pirties akademijos" vadovas. Troškulį puikiai malšina arbata, mineralinis vanduo.
• Pirtis - ne vieta švęsti. Jeigu gausiai privalgę kaitinsitės garinėje, karštis pakenks medžiagų apykaitai.
• Pirtyje reikia įsiklausyti į kūno kalbą. Jeigu juntate, kad perkaitote, išeikite iš garinės.
• Nebūtina iš pirties šokti į šaltą ežerą. Ne visiems tokia staigi temperatūros kaita naudinga.

Kituose žurnalo „Sveikatos ABC" numeriuose pasakosime apie pirties rūšis, supažindinsime su entuziastais, kuriems pirtis tapo gyvenimo būdu, atskleisime japoniškos pirties, vadinamojo pirties-kubilo, paslaptis.

 

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.