Uždaryti

Nei rusiška, nei suomiška, o lietuviška

Jūs esate čia: Namai » Kultūra » Publikacijos » Nei rusiška, nei suomiška, o lietuviška

Atėjus šalčiams, vis dažniau pagalvojame apie šilumą. Kas gali būti nuostabiau už pirtį? Gerai suomiams, kurie jas turi įsirengę net daugiabučiuose. O mes, lietuviai, progos pasikaitinti laukiame kaip išganymo, (įdomus paradoksas - kadaise suomiai, karelai ir lapiai pirtis vadino baltiškos kilmės žodžiu „pirtti", o nūnai kiek prakutęs lietuvis giriasi sode ar vasarnamyje įsirengęs „suomišką sauną". Tarpukario Lietuvoje pirtis buvo dviejuose iš trijų ūkių, tačiau dabar jų gerokai mažiau, o ir tos išlikusios kažkodėl dažnai „rusiškomis" vadinamos. Tarytum lietuviškos pirties nė nebūtų buvę.

Pėrėsi ir valdovai, ir valstiečiai

Nežinoma, kada atsirado Lietuvoje pirmosios pirtys ar panašios paskirties patalpos. Tačiau iš rašytinių šaltinių nemažai sužinome apie pirtį lietuvių buityje viduramžiais.
Pirmą kartą lietuvių pirtis paminėta Ipatijaus metraštyje, kuriame rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą", t. y. pirtį. Treniota valdė Lietuvą vos porą metų (1263-1265 m.), todėl galima manyti, kad toji „mylnica" buvo statyta dar jo pirmtako Mindaugo laikais (1236-1263 m.).
Ne viename metraštyje rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas perėsi Vilniaus pilies pirtyje su vienu stačiatikiu, kuris vėliau buvo
paskelbtas kankiniu ir Šventuoju. Kankiniu jis tapo ne dėl karštos Algirdo iškūrentos pirties, nors nepratusiam pirtis iš tiesų gali būti kankynė. Štai, Livonijos kronikoje vaizdžiai pasakojama, kaip 1245 m. du dominikonai vyko iš Falkenavo vienuolyno (dabartinėje Latvijoje) į Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų (turbūt nedaug kuo skyrėsi lietuvių ir latvių tradicinės pirtys).
Lietuvos valdovai buvo ištvermingesni. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas mėgavosi pirtimi beveik kasdien, o Švitrigaila negalėjo išbūti be pirties net sekmadieniais. Bažnyčia draudė kaitintis pirtyje šventadieniais, dėl to jam teko išsirūpinti specialų Romos popiežiaus leidimą. Anot Teodoro Narbuto, senovėje turtingieji lietuviai mėgo šiltose maudyklėse maudytis kartais net kelis kartus per dieną.
Yra žinių, kad pirties garu mėgavosi ne vien valdovai. Turėjo pirčių ir valstiečiai. Pavyzdžiui, prūsai pirtyse maudydavosi kas dieną ir tai darydavo iš pagarbos savo dievams. „Prūsijos lietuviai ant įkaitintų krosnių taip ima pilti vandenį ir prišildą patalpą tiek, kad nepratęs prie tokios pirties tikriausiai numirtum. Dideliame karštyje išsivanoję vantomis, išprakaitavę, bėga laukan ir šoka į šaltą vandenį - prūdą, ežerą ar upę", - taip XVII a. su nuostaba rašė Motiejus Pretorijus.

Pirtis - ne vien malonumas

Šiandien daugeliui pirtis tapo egzotiška pramoga. O seniau ji atliko daugybę reikšmingų funkcijų ir buvo bene svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys, prieš pasistatydamas būstą, susiręsdavo pirtį.
Visų pirma, tai buvo švaros namai. Dar ir šiandien, nors kiekvienuose namuose yra dušas ar vonia, tikras pirties gerbėjas pasakys, kad taip gerai kaip pirtyje niekur kitur nenuplausi ant kūno nusėdusių dulkių, bei pečius užgulusio nuovargio. Vienur perdavosi kas savaitę, kitur - kas dvi, retai kur - kas tris. Būtinai pirtyje prausdavosi baigus sunkiausius žemės ūkio darbus.
Pirtis buvo neatsiejama švenčių papročių dalimi. Seniau sakydavo: „pirty numeti nuo savęs dulkes ir nuodėmes", todėl pirtį kurdavo ir prieš didžiąsias Šventes, bei vietos atlaidus.
Pirtis buvo ir bendruomenės susitikimo vieta. Manyta, kad bendruomenės kūnas ir siela švarūs, kai įvarūs visi jos nariai, todėl į pirtį kviesdavosi tuos, kurie savos neturėjo, pakeleivius ir elgetas. „Nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą", - amžiaus pradžioje rašė Jonas Basanavičius. Pirtyse būdavo aptariami bendruomenės reikalai, senieji mokydavo jaunuosius. Pirtyje išbardavo nedorėlį, sutaikydavo susipykusius. Pirtyje į bendruomenę būdavo įvesdinami nauji jos nariai: jaunamartės ar užkuriom atėję vyrai. Pirtis buvo bene didžiausia svetingumo išraiška: lietuviai svečiui visuomet iškūrendavo gerą pirtį. Dar XIX a. kai kur Lietuvoje pirmą kartą gimdančios moterys eidavo gimdyti pakūrenton pirtin, - patogu (šiltas vanduo visuomet šalia) ir ne taip skausminga. Etnologai tame į˛iūri ir ritualinę prasmę: švarus, nenusidėjęs žmogus gimsta švarioje aplinkoje.

Senoji pasartiškų pirtis

Turbūt didžiausias pirčių tankumas tebėra išlikęs Aukštaitijoje, o ypač ežeringose Dusetų apylinkėse. Senąją Sartų ežero apylinkių pirtį 1941 m. išsamiai aprašė kraštotyrininkas Antanas Mažiulis. Jūsų dėmesiui pateikiame kiek sutrumpintą jo straipsnį (visas straipsnis išspausdintas leidinyje Mūsų kraštas, 1992 m., Nr. IX

Pirtys

Seniau būta trijų tipų pirčių: žeminių, molinių ir medinių. Žeminės pirtys, vadinamosios „zemliankos" seniau buvę gana dažnos ir būdingos kaimo varguomenei. Tai daugiausia buvo kalno atšlaitėje iškasta duobė. Jos sienos buvę išpintos stačiais ar gulsčiais statiniais. Iš lauko pusės sienos ir stogas buvo apdėti skaldytų alksnių pliauskelėmis ir užpilti žemėmis. Molinės pirties konstrukcija taip pat buvo gana paprasta: mediniai griaučiai, išpinti gulsčiais žabais, buvo iš abiejų pusių apkrečiami moliu. Molinės pirtys buvę labai retos, nes jų labai prastas garas. Senoji medinė pirtis buvo statoma iš vidutinio storumo 20-25 cm skersmens rąstų ir turėdavo 10-12 vainikų. Tai buvo keturkampis trobesys apie 3-5 m pločio, 6-8 m ilgio. Stogas iki Šio amžiaus ketvirto dešimtmečio būdavo keturšlaitis, dengtas šiaudais, o ežerų pakraščiuose kartais dar nendrėmis ir meldais. Vėliau vis dažniau imta pirtis dangti dvišlaičiu stogu, o šiaudus pakeitė lentos, skalos, skiedros ir kitos ugniai atsparesnės medžiagos. Pirties kampe buvo iš akmenų sukrauta krosnis. Dūmai išeidavo pro stoge paliktą ertmę, čiukuru vadintą, duris arba langelį, sprindžio aukščio ir dviejų sprindžių pločio išpjovą tarp sienojų. Vėliau krosnis imta mūryti iš plytų, perdedant skersai geležies gabalus akmenų sampilui krauti.
Pirtys daugiausia buvo statomos prie didesnio vandens (ežero, upelio). Jei vandens nebuvo šalia, prie pirties buvo kasama sodžiauka, rečiau - šulinėlis. Geriausiu pirčiai vandeniu laikomas ežero, upelio, balos vanduo, nes „geriau prausiasi" (minkštas), o šaltinio ir šulinio vanduo laikomas menkesniu. Seniau buvo kalbama, kad „po šaltinio vandeniu praustos pirties" net utėlės apstojančios, nors kiti teigdavę, jog šaltinio vanduo geriausias - „esą grynas, tai ir kūną grynai nuprausia".

Pirties bendruomenė

Seniau ne kiekvienas pasartiškių ūkis turėjo savo pirtį, bet viena pirtimi naudojosi kelios artimų giminaičių ar kaimystėje gyvenančios šeimos. Pirtį kūrendavo visos šeimos paeiliui. Tik kaimo I neturtingieji pirties nekūrendavo. Turtingesnis pirties savininkas, turintis daugiau miško, dažnai pakurdavo pirtį be eilės ir su-kviesdavo kitus. Susidarydavo gana pastovios pirčių bendruomenės. Vienos pirties visa bendruomenė tarpusavyje vengdavo susipykti, ypač su pirties šeimininku. Susipykus dviem vienos pirties kaimynams, kiti žmonės stengdavosi juos pirtyje sutaikyti. Ilgiau pykti kaip iki pirties buvo laikoma negražiu dalyku, ir kuris nesusitaikydavo, buvo pravardžiuojamas bizdėlium, pikčiurna ir pan.

Pirties kūrenimas

Pirties kūrenimo dažnumą nuspręsdavo pati tos prities bendruomenė. Viename kaime - kas savaitę, t. y. šeštadieniais, kitame - kas antrą (dažniausiai), ir tik retai kur -kas trečią savaitę. Pirtis visada būdavo kuriama po rugiapjūtės, linaminės, kūlės ir prieš visas didžiąsias šventes bei vietos atlaidus. Kai kur iš seno buvo išlikęs vengimas pirtį kurti pačioje pilnatyje, mat tikėta, kad tada gyviai smarkiai vista.
Gera pirtis, t. y. gerai iškūrenta, sveiko ir gero garo bei tam tikro
karštumo, buvo būtinybė. Kiekviena šeima, kada jai tekdavo kūrenti bendruomeninę pirtį, visomis išgalėmis stengėsi geriau ją iškūrenti. Senųjų žmonių teigimu „pirčiai pakūrenti reikia daug mokslo ir priepročio". Todėl bendruomeninę pirtį kūrendavo pats pirties šeimininkas arba šeimos, kuriai buvo eilė kūrenti, vyriausias vyras. Moterims šis darbas būdavo patikimas tik tuomet, kai pirtį kūrė tik savo šeimos reikmėms. Apskritai, iš moterų kūrentos pirties būdavo juokiamasi ir vyrai tokion pritin nenorėdavo eiti - „bobiškoj pirty kelnių reikia". Gabus pirties kūrentojas buvo žinomas ne tik savame, bet ir kitame kaime. Toks kūrentojas buvo „pamačlyvas" ir prieš didesnes šventes arba kam sunegalavus pasikviečiamas ar net iš toliau vežte atsivežamas.
Pirčiai kūrenti malkos turi būti labai sausos, nes tik tokia pirtis „galvų negaunanti", t. y. nesvaigsta galva. Geriausios malkos - obelinės ir kriaušinės, nes jų geriausias garas. Obelinių malkų visada dėdavę arba jomis vienomis kūrendavę specialiai gydymui pakurtas pirtis. Po vaismedžių malkų geriausiomis buvusios ąžuolinės, uosinės, klevinės ir beržinės. Prastomis laikytos alksninės, eglinės, pušinės ir epušinės. Vengta pirtis kūrenti tašytomis malkomis, ypač kuolais, nes tikėta, kad po tokios pirties šunvotės apstosiančios.
Prieš pakuriant pirtį, visada ji būdavo švariai iššluojama vanta, palikta po praėjusios pirties. Užkurtą ugnį peržegnodavo. Šiek tiek daugiau įsikūrus, uždėdavo storesnių malkų, o užkrosnę apliedavo vandeniu, kad „ugnelė neinsivogtų".
Sudeginęs 2-3 glėbius gerų malkų, kai akmenys (vandeniui šildyti) įraudonija ir krosnis, vandens užpylus, spraga (mažai kūrenta šnypščia), sukasa gražiai nuodėgulius, išmaišo žarijas žarstekliu, truputį užpila vandens („išpila nesveiką garą"), ir pirtis pakūrenta.

Ėjimas pirtin

Vyrai ir moterys, dažniausiai, į pirtį eidavo atskirai. Kadangi pirmas garas būna karščiausias, pirma eidavo vyrai, paskui - moterys: „moteriška galva šilumos nepakelia". Pirtin motinos vaikus pradėjo neštis kokių trijų metų. Vyresni berniukai nuo penkių - septynių metų pirtin eidavo su vyrais.
Pačius pirmuosius iš namų pirtin išruošdavo senelius. Jie beveik vieni susirinkdavę „pirmajam garui" ir išsiprausdavo, kol dar visi vyrai nesueina, kol pats karščiausias vanduo. Žiemos metu, kuomet senam žmogui sunku per pusnis bristi, vienas kuris iš turtingesniųjų ūkininkų pasikinkydavo arklį ir suveždavo pirtin visus arklių neturinčius kaimo senelius. Po pirties juos vėl išvežiodavo.
Vasaros metu pirtin vyrai eidavo vienmarškiniai. Kitu metu, kas turėjo ilgus kailinius, apsivilkdavo juos ir susijuosdavo juosta. Išeidami pirtin namuose palikdavo visas brostvas (įvairius šventintus kryželius ir pakabukus), „Dievo pirtim nekaitysi". Einančiam į pirtį vyrui moterys paduodavo medinį kibirą su šiltu šarmu, naują vantą, švarius rūbus, vėliau ir muilo gabalėlį.
Moterys taip pat išleisdavusios pirma seneles, kurias žiemos metu vienas kuris ūkininkas suveždavo ir po to išvežiodavo, nors daugiausiai išvežiodavo kuri nors viena iš moterų. Pirtin eidamos moterys pasiimdavo taip pat šarmo, šilto vandens, po vantą ir skalų (dažniausiai jau būdavo tamsu). Jos pirtin nesiskubindavo, kad vyrų be kelnių nerastų, nes „vyrus užtūpusios" buvo pajuokiamos.

Kaitinimasis pirtyje

Patys pirmieji, drauge su seneliais ateina paprastai pirties savininkas ir kūrentojas. Vienas kuris iš jų paruošdavo vandenį, t. y. sudėdavo į vandenį karštus akmenis. Sušildyti akmenimis vandenį reikėję didelio patyrimo. Iki raudonumo įkaitusį akmenį žarstekliu įrisdavę kaušan. Tada akmenį papučia, toks geriau šildąs, nepašėlstąs, ir palengva pamerkia, kad neplyštų ir neištaškytų vandens. Taip sudėdavo kelis akmenis, kol vanduo pakankamai įšildavo.
Iš pat pradžių pirtyje susirinkusieji iškaista, t. y. sulipa senieji ant palų (pirties gale žmogaus krūtinės aukštyje pritvirtintos lentos) ir užpylę vandens ant krosnies akmenų šildosi gare. Po kurio laiko, kai prakaitas jau smarkiai bėga, jie nulipa ir leidžia kitus. „Garui pilti reikia mokslo", - sakydavę senieji žmonės. Garą pildavo paprastai vienas iš senesniųjų: pirties savininkas, kūrentojas arba kuris nors kitas jų paprašytas asmuo. Kaušą šalto vandens užverčia į vidurį krosnies, o kad susidarę garai nenudegintų arti esančiųjų, perspėja: „Saugokitės! Pilių garą".

Vanojimasis

Gerai iškaitę ir sutarę vanotis, pamerkdavo vantas į šiltą vandenį ir iš eilės prieidami prie krosnies vantą pakepindavo. Po to užpila gerai vandens garui ir ima luptis. Lupdamiesi turi „sutarti", t. y. išlaikyti ritmą, kuris sudaro „kūlimo mokslą", kitaip tariant, tiek kūlimas (spragilais), tiek vanojimasis turi vieną ir tą patį sutartinį ritmą. Senesnieji ir svečiai susirinkusiųjų išvanojami, t. y. gulė ant palų ir vieno ar dviejų buvo vanojami.
Eidamas į pirtį kiekvienas nešdavosi sau naują vantą. Vantos būdavo rišamos iš beržo šakelių iki šienapjūtės. Žiemos metu pritrūkę beržinių vantų, naudodavo kadugines.
Tiek vyrai, tiek moterys vanodavosi stati. Pirma lupdavo nugarą, mat ji „didžiausią šilumą paneša ir daugiau niežti", paskui - šonus, šlaunis ir, jei yra vietos, pasilipę ant palų - kojas.
Kad vanojantis „galvos šiluma nesuimtų" (ne-apsvaigtų galva), karkartėmis galvas suvilgo šaltu vandeniu, o kad nenualptų, vilgo šaltu vandeniu krūtinę.
Išsivanoję ir perkaitę bėga pro duris tik visiems baigus, o šiaip tegali tik atsitūpti ir laukti galo. Garui ataušus, išsivanoję eina ataušti. Pirtyje likę tėvai ima vanoti vaikus. Drauge vanojasi ir paaugliai. Vaikus vanoja suguldytus ant palų po du (suduria galvomis) kol tie ima verkti.
Moterys, kaip ir vyrai, pirtyje seniau daug vanodavusios. Bet jos žinojo ir bendrąją pylą, t. y. vieną stovinčią vanodavo penkios, šešios.

Prausimasis

Išsivanojus pirmą kartą, kartais tik įšilus, buvo trenkama galva. Galvą trinkdavo šarmu, kol plaukai imdavę gurgždėti. Po galvos išsitrinkimo paprastai buvo antras pasivanojimas ir tik tada visai prausdavosi ir nusitrindavo vanta, skepeta ar „ragaže" kaklą, nugarą, šonus ir 1.1. Po nusitrynimo, o šilumos mėgėjai dar po kokio vieno pasivanojimo, imdavo praustis. Prausdavosi visi sutūpę aplink bendrą lovį, rankomis semdami vandenį. Pirmieji nusiprausdavo senesnieji, o patys paskutiniai - vaikai. Iš savų indų imta praustis tik XIX a. pabaigoje.
Prausiantis seniau buvo sekamos pasakos, pasakojama įvairi „teisybė": sakmės, padavimai, vaiduoklių regėjimai ir kalbamasi įvairiais reikalais. Pirtis buvo savotiška pasitarimų vieta. Kartais senieji, vaikams ir paaugliams negirdint, patardavo nesenai vedusiems, atskleisdavo įvairių seksualinių paslapčių. Ypač tokie patarimai buvo gausūs moterų bendruomenėje, kur mokė visa ko jaunamartes.

Gydymas pirtyje

Pirtis gydymui buvo kuriama bet kurią dieną. Tokią pirtį kūrendavo tik kietų medžių malkomis. Kiekvienai ligai buvo atskiras būdas.
Gydant nuo reumato, sąnarius vanodavo labai karštu garu, o paskui ant jų dėdavo karštame vandenyje sumirkytas paklodes. Kartais visą žmogų į tokias paklodes įsupdavo ir kurį laiką šutindavo, o išvynioję vėl vanodavo. Reumato geliamus sąnarius apipildavo karštu smėliu, avižomis ir, kai viskas ataušdavo, dar gerai gerai išvanodavo.
Pirtyje buvo gydoma ir nuo geltos, maliarijos, mėšlungio, tymų, džiovos, nevaisingumo ir netgi nuo silpnaprotystės.
XIX a. pradžioje pirtyse dar buvo išplitęs kraujo leidimas, kaip priemonė plaučių uždegimui, galvos svaigimui ir daugeliui kitų ligų gydyti bei kraujo spaudimui reguliuoti. Leidžiant kraują, žmogų pasodindavo arba paguldydavo ant palų, jo kairę ranką patiesdavo ir netoli riešo arba alkūnės linkime specialaus kirstuko ašmenimis įkirsdavo veną. Kraujo kiekį nustatydavęs pats ligonis ar jo artimieji. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais kraują imta nuleisti dėlėmis.
 

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

Renginiai

Klubo pirtis. Knygos PIRTIS pristatymas.

2019-10-17
Liko 13 vietų
Uosio g. 20, Neveronys, Kauno r., Kaunas
Pirties meistriškumo kursų studentai spalio 17 d. kviečiami į knygos PIRRTIS pristatymą ir gerą pirtį su autoriais.

Lengvas vanojimas. Pirtis ir sveikata

2019-10-19
Liko 5 vietos
Maišiagalos sen. Melkio km., Vilniaus Raj.

Antistresas ir švelniosios technikos

2019-10-20
Liko 2 vietos
Pirčių sodas, Melkio km.

II-oji tarptautinė vanojimo konferencija

2019-11-30
Liko 20 vietų
Uosio g. 20, Neveronys, Kauno r., Kaunas
II-oji tarptautinė vanojimo konferencija