Metų nuoskaudų nuplauti - į pirtį

Metų nuoskaudų nuplauti – į pirtį

Trakiškis verslininkas jau planuoja Kalėdų išvakarėse iškūrenti dūminę pirtį ir joje palikti susikaupusias blogas emocijas

Geros vantos, gyvas garas, akmuo, ugnis ir gėlas ežero vanduo – neatsiejami pirties elementai. Be jų neįsivaizduojami tradicinės pirties malonumai. Kaip pasakytų mūsų senoliai, į tokią pirtį ypač verta užsukti prieš šv. Kalėdas ir apvalyti kūną bei sielą nuo prisikaupusių blogų minčių, neigiamų emocijų.

Jaučiasi lyg pagonis

Tam pritaria ir viešbučio „Jazz Hotel", esančio Trakų rajono Senųjų Tarpupių kaime, savininkas Nikolajus Aleksejevas, kurio valdose stūkso dūminė pirtis.

„Ištisus metus žmogus dirba, lekia, skuba, todėl pavargsta. Jo viduje prisikaupia neigiamų emocijų, kurių metams baigiantis būtinai reikia atsikratyti. Mano manymu, geriausia tai padaryti užsukus į malkomis iškūrentą pirtį, kurioje yra daug įkaitusių akmenų, medžio rąstų, o šalia būtų ežeras. Taip galima nuplauti ne tik kūną, bet ir sielą", – įsitikinęs N.Aleksejevas.

Pagal senąsias lietuvių ir suomių pirčių statybos tradicijas dūminę pirtį pastatęs verslininkas tvirtino, jog išsivanojęs tokioje pirtyje pasijauti tarytum naujai gimęs. Tuomet dvasia būna švari, o kūnas – lengvesnis.

N.Aleksejevo manymu, ne veltui senovės lietuviai, ypač jaunimas, mėgdavo šokinėti per degantį laužą. „Šokant per laužą sudeginama bloga žmogus aura", – priminė senuosius protėvių papročius pašnekovas.

Verslininkas įsitikinęs, jog lygiai taip pat blogos auros galima atsikratyti ir dūminėje pirtyje, kurioje daug ugnies, akmenų ir medžio. „Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24-ąją, su artimaisiais išsikūrensime pirtį, išsivanosime ąžuolinėmis vantomis, pasimėgausime gyvu garu, apvalysime sielas ir kūnus. Kartais jaučiuosi kaip pagonis", – apie Kūčių vakaro planus kalbėjo N.Aleksejevas.

Masažuoja pėdas

Į gamtos prieglobstyje stūksantį viešbutį laiko praleisti užsukantys svečiai, susiruošę į pirtį, neretai prisijungti pakviečia ir patį šeimininką. Tuomet verslininkas perima vantininko pareigas.

„Ant suolo gulinčius svečius išvanoju, masažuoju rankomis jų pėdas. Šiuo atveju pėdų masažas labai svarbus, nes jis padeda atsipalaiduoti. O išbėgęs laukan iš įkaitusios dūminės pirties, žmogus pribėga prie manęs, stipriai apkabina ir nebegali ištarti nė žodžio. Matydamas tokią reakciją suprantu, kad jis jaučiasi tarsi naujai gimęs. Man tuomet būna labai malonu", – apie pirties malonumus pasakojo N.Aleksejevas.

Dūminę pirtį dievinantis verslininkas tvirtino, jog jis ir jo artimieji pirmenybę teikia ąžuolinėms vantoms. „Žmogaus negalima pridaužyti, jį reikia įkaitinti, todėl tam labiausiai tinka dideli ažuolo lapai. Labai gerai ir beržinės vantos, tačiau jomis ne kiekvienas moka vanotis", – aiškino pašnekovas.

Atkūrė senovinę pirtį

Kodėl vyriškis nusprendė pastatyti būtent dūminę pirtį, o ne kitokią, modernesnę? Pašnekovas tvirtino norėjęs atkurti tradicinę lietuvišką pirtį. Būtent tokią turėjo Nikolajaus seneliai. Joje prieš daugybę metų, dar būdamas vaikas lankydavosi ir iš jos išeidavo plačiai šypsodamasis, kupinas gerų emocijų.

Verslininkui buvo apmaudu, kad tokių pirčių, kaip kadaise turėjo jo seneliai, aplink nebebuvo. „Lankiausi daugybėje lietuviškų pirčių. Tačiau nei vienoje, nei kitoje nepatirdavau tų pačių jausmų. Tarkim, vienoje būdavo per karšta, kitoje kiti dalykai nepatikdavo. Todėl nusprendžiau atkurti tradicinę lietuvišką pirtį", – prisiminė N.Aleksejevas.

O tai padaryti vyriškiui nebuvo sudėtinga. Turėjo žemės sklypą prie ežero, iš kurio atsiveria įstabi panorama, o aplink ošia miškas. Reikėjo tik susirasti įvairaus dydžio akmenų, juos atsivežti. Galingų medžių, lentų pirties statybai taip pat atsivežė. Liko pastatyti pirtį ir joje iš akmenų sumūryti ugniakurą, kur būtų galima įžiebti ugnį.

Įkvėpė rašytojo eilės

Prieš pradėdamas atkurti lietuvišką pirtį, verslininkas specialiai lankėsi ir Suomijoje, tradicinėse šio krašto pirtyse. Kelionėje jį lydėjo ir dosniai patarimus dalijo „Pirčių akademijos" vadovas Rimas Kavaliauskas. O projektą subrandinti ir įgyvendinti padėjo architektas Gediminas Gaivenis. Specialistui teko nelengva, bet maloni užduotis – suprojektuoti statinį ir skoningai jį įkomponuoti į aplinką taip, kad šis nesudarkytų natūralaus kraštovaizdžio.

Todėl buvo nuspręsta neiškirsti aplink stovinčių medžių, o juos įkomponuoti į patį statinį. Tad dabar, žvelgiant iš tolo, įspūdis toks, tarsi visa pirtis būtų po žeme.

Renčiant pirtį buvo pritaikyti ir kai kurie suomių pirčių statybos metodai. Vienas jų – dalis pirties įkasta į žemę, kaip įprasta gretimoje šalyje, kad dėl atšiauraus klimato statinio sienos neperšaltų. Vis tik N.Aleksejevas šią pirtį vadina tradicine lietuviška dūmine, o ne suomiška. „Suomiai jau seniai į civilizaciją nuėjo, daugiau naudojasi saunomis, nes tingi ilgai kūrenti pirtį", – tvirtino N.Aleksejevas.

Be to, statydamas pirtį verslininkas įkvėpimo sėmėsi ir iš Vladimiro Vysockio eilių, kuriose labai tiksliai apibūdinama dūminė pirtis ir jausmai, kurie užplūsta joje pabuvus. Pašnekovas įsitikinęs, kad sudėtinga apibūdinti jausmą, kai išėjęs iš pirties žmogus pasijunta visiškai kitoks. „Norint tai suprasti, reikia kiekvienam iš mūsų patirti šį jausmą", – sakė N.Aleksejevas.

Trakiškis džiaugėsi, kad dūminę pirtį labai palankiai įvertino ir joje tris kartus lankęsi svečiai iš Suomijos. „Čia jie jautėsi kaip namie, o man tai yra didelis įvertinimas", – šypsojosi verslininkas.

Lina Bušinskaitė