Uždaryti

Iš Lietuvos pirčių istorijos

Jūs esate čia: / » Kultūra » Publikacijos » Iš Lietuvos pirčių istorijos

R. Braziulis iš Šiaulių prašo papasakoti apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu

Daugiausia žinių apie Lietuvos pirtis feodalizmo laikotarpiu pateikia senieji rašytiniai šaltiniai. Juose pirties pastatas neaprašomas, ir ligi XVI a. vidurio apie jo architektūrą bei įrengimus mažai ką žinome. Apie tai galime spręsti tik retrospektyviškai, pasinaudodami XVI—XVII a. archyvinių šaltinių duomenimis ir amžininkų paliudijimais. Tačiau XIII—XV a. istoriniai šaltiniai duoda pamatą kalbėti apie pirties pastato buvimą to meto valstiečių ir feodalų bei kunigaikščių sodybose.
Lietuvių pirtis pirmą kartą paminėta rusų, vadinamajame Ipatijaus, metraštyje, iš kurio sužinome, kad Lietuvos kunigaikštis Treniota buvo nužudytas „einantis į mylnicą", t. y. pirtį. Po Mindaugo mirties 1263 m. Treniota užėmė Lietuvos sostą ir gyveno, kaip manoma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare. Lietuvą jis valdė tik iki 1265 m., t. y. apie dvejus metus, todėl galima prielaida, kad toji pirtis galėjo būti statyta dar Mindaugo valdymo laikais (1236—1263). Pirtis buvo atskirame pastate ar atskiras trobesys, nes iš gyvenamojo namo (rūmų) reikėjo eiti į ją per sodybą.
P. Dusburgietis „Prūsų žemės kronikoje", aprašydamas 1190—1326 m. kryžiuočių veržimąsi j Rytų Pabaltijo žemes, paliudija apie vieno Sūduvos kaimo nuteriojimą ir dešimties pirtyje besimaudančių vyrų išžudymą. Kaimu (vila) buvo vadinama vietovė su žmonėmis, priklausiusiais feodalo (vitingo) tėvonijai (alodui). Nužudytų vyrų skaičius rodo, kad pirtis buvo nemaža ir tikriausiai priklausė ne vienai šeimai, o kelioms arba ir visam kaimui. Tas jau leidžia kalbėti apie specializuotą valstiečių gyvenvietės trobesį.
Jarmolino, Sofijos ir Prisikėlimo vienuolynų metraščiuose rašoma, kad Lietuvos kunigaikštis Algirdas XIV a. pirmojoje pusėje pėrėsi Vilniaus pilies pirty su vienu stačiatikiu, vėliau paskelbtu kankiniu ir šventuoju. Metraščiai rašyti XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje, t. y. praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo įvykio. Tegul tai būtų ir metraštininkų išsigalvojimas, bet pats faktas liudija, jog XV—XV| d. vienuoliai neabejojo, jog XIV a. Algirdo dvare buvo pirtis. Apie Lietuvos kunigaikščių dvarų pirtis XIV a. ir XV o. yra ir daugiau šaltinių. 1384 m. Jogaila, dar nebūdamas Lenkijos karaliumi, priėmė Vilnių atsiųstą lenkų pasiuntinį Zavišą iš Olesnicų ir drauge su juo nuėjo į pirtį išsimaudyti. Švitrigaila, būdamas pas kryžiuočių ordino vyresniuosius, 1402—1403 m. eidavo į Marienburgo pirtį. Būdamas Rygoje 1431 m., jis išsirūpino popiežiaus leidimą maudytis pirtyje net sekmadieniais, kas bažnyčios buvo griežtai draudžiama. Iš to galima manyti, kad, gyvendamas Lietuvoje, jis dvare tikrai turėjo pirtį. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kaip liudija šaltiniai, eidavo į pirtį beveik kasdien,
T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, XIX a. pirmojoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo Šiltose maudyklėse maudytis, kartais net kelis sykius per dieną; ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi „požeminius ruselius" su akmenų krosnimis.
Apie pirčių buvimą XIII—XV a. galima spręsti pagal anuometinius papročius, kuriuos P. Dusburgietis aprašė XIV a. pradžioje. Jo surinkta medžiaga neabejotinai yra iš XIII amžiaus, čia aptinkame teiginį, kad kai kurie prūsai pirtyse maudydavosi kasdieną. Anot jo, prūsai pirtyse maudėsi „iš pagarbos savo dievams". Tas XX a. etnografams davė pamatą manyti, kad XIII a. pirties papročiai, kaip, pavyzdžiui, dovanų nešimas, turėjo ir religinį pobūdį. Pirties papročius „sureliginti" būtų neatsargu, nes platesni jų tyrinėjimai neleidžia jų priskirti grynai religinės sąmonės sričiai. Tačiau dėl XIII a. pirtinių papročių sakrališkumo netenka abejoti. Kai ką galime spręsti pagal XVII a. M. Pretorijaus žinias apie jaunamartės, gimdyvės vedimą į pirtį su apeigomis ir aukojimais, mirusio plovimą ir alumi užgėrimą pirtyje. Yra pagrindo manyti, kad tie papročiai jau XIII —XV a. buvo įsiseniję.
Apžvelgiamajame laikotarpyje pirtys buvo paplitusios ir gretimose tautose. Seniausias žinias apie latvių pirtis pateikia Henrikas Latvis Livonijos kronikoje, rašytoje 1225—1226 m. Joje rašoma apie latvių kunigaikštį Tarivaldį, kuris 1215 m., Rytų Pabaltijyje jau įsikūrus Livonijos ordinui, slapstėsi miškuose. Latvių etnografas S. Cimermanis aiškina, kad Latgalos kunigaikštis Tarivaldis buvo paimtas j nelaisvę „Trikotoje prie pirties", kas rodytų, jog sodyboje buvo atskiras pirties pastatas.
S. Daukantas, remdamasis Livonijos kronika, vaizdžiai pasakoja, kaip 1245 m. du Falkenavo dominikonų vienuolyno vienuoliai vyko j Romą pas popiežių skųstis dėl blogo maitinimo ir nepakeliamų pirties procedūrų. Popiežius padėčiai ištirti pasiuntė į Falkenavą du vienuolius iš Valakijos. Latviai juos pavaišinę ir šeštadienį nusivedę j pirtį, kur taip karštai išpėrę, kad Šie net pačiam popiežiui pasiskundę.
Pirtys XII a. pabaigoje buvo statomos dabartinės Latvijos šiaurinėje dalyje gyvenusių lyvių sodybose. Livonijos kronikoje rašoma, kad Ikškilės lyviai 1196 m. naikindavę jiems primestą krikščionišką krikštą, išsimaudydami pirtyje ir po to persipildami Dauguvos upės vandeniu. Eiliuotoji kronika mini 1223 m. buvusią pirtį Estijoje. Šios žinios rodo, kad tada šiauriniai lietuvių ir latvių kaimynai taip pat turėjo pirtis.
Pirtis, vadinama „mylnia", „mylnica", „izba", „istba", „laznia", jau IX – XII a. Buvo žinoma rytiniams ir pietiniams slavams. XIII a. Jos buvo žinomos centrinėje Europoje. Visame rytų europos pirčių areale Lietuvos teritorija nebuvo bepirtė sala. Priešingai – pirtis XIII – XV a. Čia buvo vienas ryškesnių sanitarijos ir buities bruožų. Jas turėjo visų socialinių sluoksnių gyventojai.

Stasys Daunys

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.