Ispūdžiai iš Pirties dienos

Vakar teko apsilankyti pramoginiame-pažintiniame renginyje Pirties diena 2012. Jį organizavo Lietuviškos pirties bičiulių Draugija. Žinoma, bet kuri draugija – tai visų pirma žmonės, su savo asmeniniu indėliu. Šį kartą tas indėlis ypač jautėsi. Kiekvienas šventės kampelis alsavo rūpesčiu Žmogui.
Šį sekmadienį kiekvienas, apsirengęs šviesiais lininiais apdarais, simbolizuojančiais švarą ir natūralumą pasijuto tikras Pirtininkas, kurio pareiga – pasirūpinti savo artimu, nušveisti jo pavargusį kūną ir paguosti Sielą, jei to reikia.

Turiu pasakyti, kad man asmeniškai labai retai tenka apsilankyti pirties renginyje kaip svečiui, kai iš tikrųjų gali pasinerti į minios šurmulį ir pajusti šios dienos pirties pasaulį „iš apačios“. Tad likau savotiškai dėkingas šventės organizatoriams pasiruošimo įkarštyje, regis pamiršusiems atsakyti į Lietuviškos pirties akademijos pasiūlymą prisidėti prie šventės. Kita vertus, Pirties dienoje nesimatė apskritai jokių organizacijų vėliavų (kurių, o ypač įvairų rusiškų buvo labai gausu pernai). Šventėje karaliavo Lietuviška Pirtis ir pirtininkai. Tačiau vis viena, tarp 13 pagrindinių Šventės organizatorių – pirtininkų regėti net 10 savo mokinių buvo tikrai smagu.

Pirties diena Rumšiškių Liaudies Buities muziejuje (kuris taip yra oficialus Organizatorius) yra tikrai gera proga susipažinti su lietuviška pirtimi bei jos artimiausiais kaimynais – latviais, baltarusiais, rusais. Man visada pasidaro širdyje šilta, kai prisimenu, kad pirmąją masinę Pirties dieną Rumšiškėse teko stebėti kartu su dar gyvu mūsų pirties patriarchu – etnopsichologu Stasiu Dauniu, kad šis kuklus ir kartu iškilus žmogus, tolimais tarybiniais laikais įžvelgęs lietuviškos pirties galimybes dar spėjo pamatyti jos atgimimo pradžią... Tiesa, lygiai taip pat buvo keista atidarymo metu scenoje nepamatyti pirmojo LPBD Pirmininko Egidijaus Žukausko, be kurio pasiaukojamo darbo Pirties diena niekada nebūtu tokia, kokia ji tapo šiandien. Tačiau gal taip ir turi būti? Pirtis turi mokyti ir kuklumo, juk pirtininko prieiga – tarnauti savo artimui. Ši graži krikščioniška nuostata su ryškiu senųjų baltų tikėjimo prieskoniu buvo aiškiai juntama visoje šventėje. Čia tikrai nebuvo „nei studentų, nei prezidentų“, o buvo tik pirtininkai... Būtent pirtininko kaip amato, kaip profesinės galimybės iškėlimas mane ir domino labiausiai, nes pagaliau tuo ir kas dieną ir užsiimu...

Šventė buvo „padalyta“ į įvairias pirtis... spėjau pastebėti „šimtavietę“, „sūduvių-jotvingių“, „7 vantų“, rusišką kelioninę palapinę na ir žinoma – LPBD entuziastų jėgomis naujam gyvenimui prikeltą Dvaro pirtį. Šventė tapo nebloga galimybe ten apsilankyti ir išbandyti šios, šiaip jau nepigios pirties garą. O kad jis buvo geras - matėsi iš įraudusių ir laimingų besimaudančių tvenkinyje veidų..

Man tikrai nepavyko pamatyti visko, pagaliau tai net nebuvo įmanoma, nes veiksmas vienu metu vyko visur – ir didžiulėje „šimtavietėje palapinėje“, ir sudūvių-jotvingių žygio pirtyje ir „masažų saloje“. O kur dar šventės scena, į kurią daugiausiai lipo svečiai iš Rusijos, Baltarusijos.

Šventė prasidėjo nuo linksmo pokšto – masinio vanojimo pievoje. Vanojimas vanojimu, tačiau apžvelgti beveik 300 šventės dalyvių buvo tikrai smagu, o dalyvių draugiškas susikibimas priminė „Baltijos kelią“ ar Rasų šventės ratelį – žalia pieva, vasara, vėjelis ir kažko laukimas... Manau, tai buvo graži pradžia, simboliškai sujungusi visus.

Masinis užėjimas į „Šimtavietę pirtį“

O geriausią įspūdį man paliko masinė pirtis, kurioje milžiniškomis vantomis garą vaikė „Dzūkijos pirtininkai“ vadovaujami seno pirties entuziasto Juozo Šarkaus. Žmonės džiaugėsi kaip vaikai, sulindę į palapinę, kurioje iš anksto iškūrenta stūksojo masyvi dūminės pirties krosnis, pareikalavusi ne vieno kibiro vandens, čia pat virtusio kvapniu garu. Žemė po kojomis buvo išklota tikrais kadagiais iš Dzūkijos miško.

Keliaudamas į šventę šiek tiek prisibaiminau to, kad pirties kultūra gali pernelyg pakrypti į „POP kultūrą“. Vis tik vanojimas, masažas tai pakankamai intymus veiksmas, reikalaujantis saugios erdvės. Ar gali būti vanojimas scenoje? Matyt, kad gali, viskas priklauso nuo požiūrio. Žmogaus kūnas visada gražus, gražu ir tai kaip žmogus rūpinasi žmogumi. Visų detalių nuo scenos neparodysi, tačiau pagrindinę mintį - „kad vanojimas vantomis nėra mušimas“ vanotojams vis tik pavyko perteikti aiškiai.

Įdomus buvo Sauliaus Davidavičiaus, laimėjusio 1-ąjį Lietuvos vanojimo Čempionatą pasirodymas. Saulius kalbėjo mažai, tačiau parodė labai plastišką, gerą vanojimo stilių. O rusas Dmitrijus Dobrovolskis susiejo vanojimą kaip visumą su gamtos metų laikais. Išties – gamtoje viskas susiję ir vanojimas neišvengiamai yra kaip žmogaus sugebėjimų hologramos dalis. Kas gyvenime ieško progų pasirodyti – to ir vanojimas panašus...

Geras šventės bruožas buvo tas, kad visi žinojo savo vietą, tikrai nebuvo besiblaškančių, kiekvienas pirtininkas turėjo kur pasirodyti, ką veikti. Visiems tarsi viskas buvo aišku... lietuviška pirtis, vanotos, masažai... Na ir žiūrovai, o tiksliau pirčių dalyviai, supratingi ir ramiai laukė savo eilės prie Dvaro pirties ar masažo stalo. Taip pat įdomu buvo ir tai, kad tiesiog pabrėžtinai nebuvo įkyrių reklaminių vėliavų, plakatų. Tai tikrai puikus dalykas, primenantis seną pirties etikos taisyklę, kad „pirtyje nedemonstruojame religinių ar galios simbolių“. Nebuvo plakatų – nebuvo ir konkurencijos, visi pasijuto tarsi vienos šeimos nariais.

Važiuodamas namo aš galvojau apie žmones, kurie visa tai padarė. Lietuviškos pirties pirtininkai, pirties draugijų nariai, masažuotojai... Dešimtys pažįstamų veidų... Besišypsantys, o jei susirūpinę – tai tik tuo, kaip čia daugiau žmonių išpėrus... Padariau išvadą, kad lietuviškos pirties ateitis yra gerose rankose.

Pirties dienoje lankėsi ir aprašė
Rimas Kavaliauskas