Onsenas, šiltųjų versmių pirtis

Gerokai anksčiau prieš Japonų archipelago salose apsigyveno pirmieji žmonės, šiltųjų žemės versmių teikiama palaima naudojosi dievai ir bezdžionės. Daugelyje padavimų nusakomos versmių gydomosios savybės. Anot senos šintoistų legendos vienas iš dievų skrido virš kalnuotos vietovės, esančios šiandieninės Gunma prefektūros teritorijoje. Dievas pavargo ir nusileido atsipūsti ant kalno viršūnės. Pažvelgęs žemyn, tarpeklio gilumoje, jis pastebėjo baltą vanagą, sukantį ratus virš tos pačios vietos. Dievas susidomėjo šiuo reiškiniu ir nutarė pažiūrėti , kas patraukė vanago dėmesį. Nusileidęs žemyn, Dievas pamatė keletą vonių su karštu vandeniu, išdėstytų šalia upelio. Gydomasis vanduo padėjo labai greitai atstatyti jėgas ir Dievas iškeliavo toliau. Šią vietą jis pavadino Chakutaka no juu arba Baltojo Vanago vandenys. Tokiu vardu jie garsėjo iki Edo epochos , kol vietiniuose kalnuose nesurado vario telkinių. Po to, upę ir šaltinius pavadino naujai – Takaragava onsen, t.y. Lobių upe. Paskutiniu metu tai pats populiariausias mineralinių vandenų kurortas Honsiu, centrinėje Japonijos archipelago saloje.

Japoniškos pirties kultūra ir tradicijos

Japonija – vulkanų kraštas, mat geologiniu požiūriu archipelagas labai jaunas, ir jame tik veikiantiems priskiriami 25 vulkanai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, nes vulkanus supa gausybė geizerių. Jau VIII a.Japonijoje buvo buvo paplitę terminių vandenų pirtys. Jei reikėtų ivardinti vienintelę tradiciją, kuri vienareikšmiai charakterizuoja japonų naciją- tai tradicija ilsėtis karštų versmių baseinuose. Iki praeito šimtmečio vidurio didesnė šių pirčių dalis priklausė bendrųjų pirčių tipui. Nesunku įsivaizduoti sceną, kai atvirame karšto vandens baseine kalnuose, vadinamame rotemburo, mėnulio ir žvaigždžių šviesoje sėdi pažįstamų ir nepažįstamų moterų bei vyrų kompanija, jie tarpusavyje šnekučiuojasi, pokalbiai tai rimti, tai žaismingi, pereinantys į lengvą flirtą. O dabar įsivaizduokite, kad tai vėlyvas XXI šimtmečio pradžios ruduo, kai klevai dar raudonuoja nuo nenukritusių lapų, o į žemę krenta pirmas purus sniegas. Jūs sėdite karštame vandenyje, gurkšnojate draugų rate geriausią Asahi Super Dry alų ir ilsitės po kopimo į kalnus. Tarp daugybės daiktų, kurių aš ilgiuosi išvykęs iš Tekančios Saulės šalies – šis paveikslas užima pirmą vietą.

Iki amerikiečių okupacijos japonai nematė nieko negarbingo bendrose maudynėse. Tačiau po to, kai puritoniškos šalies okupacinė valdžia išmokė vertinti bendrų pirčių tradiciją kaip gėdingą, ši išliko tik šiauriniuose šalies rajonuose ir gilioje provincijoje. Pamenu, kaip vienąkart trise, aš su draugais kanadiečiu bei japonu, patekome į vietinę nedidelę pirtį atokiame kalnų onsene. Nedidelis namelis ant upės kranto. Pašto dėžė-taupyklė su užrašu ant lentelės, raginančiu įmesti 200 jenų (apie 2 doleriai) tvarkos palaikymui.Viduje buvo skyreliai drabužiams, dvi vonios su karštu vandeniu, kranai, puskubiliai apsiplovimui, daugiau nieko. Kai mes įėjome, pagyvenusių valstiečių pora, vyras ir žmona, baigė apsirengti.Jiems išėjus, mes nusirengėm, remiantis taisyklėmis apsipylėme vandeniu iš puskubilio ir jaukiai įsitaisėme didesnėje vonioje. Po kurio laiko į pirtį užėjo vietinė šeima: apie 40-ties metų tėvas, 35-erių motina ir apie 15-os metų dukra. Pamatę užsieniečius, jie sumišo ir netgi ruošėsi išeiti, bet apsigalvojo. Lėtai nusirengė, tačiau jautėsi, kad jiems nelengva tai daryti stebint atvykėliams. Moterys priklaupė pusiau atsisukę į mus, apsipylė vandeniu iš puskubilio ir neatsigręžę greitai prasmuko prie antro baseino. Sutrikę ir susigėdę. Šeimos galva apsiplovęs irgi prisijungė prie moterų. Antras baseinas buvo mažesnis ir trijų asmenų šeimai buvo ankštoka. Mano draugo japono tai nestebino, o mes žiūrėjome išplėtę akis, ypač mano draugas kanadietis. Visko matęs ir niekuo nesistebintis fabrikantas Bilis buvo susijaudinęs, nes jo šalyje tėtušiui už tai grėstų dideli nemalonumai.

Tiesą sakant, įdomu ne tik tai, kaip japonai maudosi, bet ir ką jie veikia iki ir po maudynių. Juk nesvarbu, ar tai būtų šeimyninės atostogos, ar grupės draugų kelionė, ar bendradarbių išvyka- žmonės nesėdi vandenyje po 24 valandas per parą. Dažniausiai, apsilankoma onsene po išvykos į kalnus, kai 2-3 dienų žygio išsekinta grupė sustoja paskutinės nakties poilsiui ryokane arba tradiciniame šeimyniniame viešbutyje. Didesnė onsenų dalis išsidėsčiusi šalia kalnų slidinėjimo kurortų. Savaime suprantama, kad po intensyvaus slidinėjimo labai gera atsipalaiduoti karštame vandenyje. Japonų išvyka į onseną yra ekvivalentiška mūsų važiavimui į poilsio namus arba sanatoriją. Viena dalis onseno lankytojų atvažiuoja pailsėti, pakvėpuoti grynu oru tik išeiginėmis dienomis, kita- įsigija kelialapius savaitei, o kai kurie - ir mėnesiui. Yra ir įvairi kultūrinė programa bei ekskursijos, galima aplankyti teminius parkus, apžiūrėti gamtos įžymybes.

Kaip atrodo įprastinė poilsiautojų dienotvarkė? Kėlimasis 7-8 val. Rytinė vonia. Nors rotemburo įrengti, toli gražu, ne visuose viešbučiuose, bet karštų versmių vonios – būtina japoniško viešbučio įvaizdžio dalis. Ryte gali apsiavęs šlepetėmis nusileisti į vietinį ofuro karšto vandens procedūrai. Po to, bendri pusryčiai, į kuriuos įeina nepamainomi ryžiai, sriuba miso, žalia arbata ir dar keletas patiekalų. Būtent taip prasideda aktyvaus poilsio diena.Tai gali būti kalnų slidinėjimas, plaukiojimas baidarėmis, kelionė dviračiais, golfas arba romantiška ekskursija su fotoaparatu į padengtą sniegu kalno viršūnę. Šeštą valandą vakaro pavargę turistai  siekdami atsipalaiduoti, traukia į rotemburo ilgesniam laikui. Šiuo metu galima (mano manymu – reikia) išgerti pirmą skardinę alaus, nors kai kuriose onsen tipo pirtyse tai draudžiama, būnant vandenyje. Po maudynių – tradicinė kaiseki, keliolikos miniatiūrinių patiekalų vakarienė. Vakarieniaujama bendrame ryokan valgomajame arba už papildomą mokestį maistas pristatomas į numerį. Paprastai, vakarienė sklandžiai virsta išgertuvėmis ir baigiasi karaoke.

Žinoma, tokia dienotvarkė skirta jaunimui ir aktyviems poilsiautojams. Pagyvenę žmonės gali visą dieną mėgautis karštų versmių vandens teikiamais malonumais, grožėtis vaizdais, atstatyti energetinį kūno balansą.

Keli žinomi onsenai

Salose labai daug onsen tipo pirčių ir visos jos skirtingos.Tačiau yra visiškai unikalių tiek vietos atžvilgiu, tiek prisiminimų, kuriuos sukelia šių pirčių pavadinimai.

Takaragava onsen

Šis kurortas, esantis prefektūroje Hunma ( 170 km nuo Tokijo), pasislėpęs kalnų upelio tarpeklyje, garsėja savomis rotemburo. Ten jų net keturios, be to, trys- bendros, o viena- tik moterims.Nors vyrams atskirų vonių nėra, paprastai, niekas diskriminacija nesiskundžia. Už keleto žingsnių nuo vonių teka kalnų upelis, kurio srovės keliamą triukšmą gali klausytis sėdėdamas karštame vandenyje. Norint galima pasivaikščioti upelio vaga arba pasinerti į ledinį vandenį. Šiame kurorte ypatingai gera rudens pabaigoje, žiemos pradžioje. Vieną kartą man esant iškrito pirmas sniegas.

Chičio-no-mori onsen

Man pavyko aplankyti nepaprastą, netgi Japonijai, onseną Kumamoto prefektūroje, Kiusiu saloje, pačioje piečiausioje iš pagrindinių Japonijos salų. Chičio-no-mori onseną (lietuviškai –„miestelio Chičio miškas“) susideda iš dešimties nedidelių izoliuotų rotemburo, šiek tiek skirtingų interjero atžvilgiu.Prie įėjimo pastatytas automatas, kuriame kiekvieną patalpą atitinka didelis mygtukas su fotografija. Jei mygtukas šviečia – patalpa laisva. Už 1000-2000 jenų mygtuko šviesa gęsta, t.y. automatas atiduoda 1,5 val. laikotarpiui tavo žinion patalpą su vonia. Įėjęs užsirakini, viduje –rūbinė, dušas ir akmeniu išdėta vonia, kurioje dviems jau ankštoka. Visame kitame dizainas – tai klasikinio japoniško rotemburo sumažinta kopija, kaip akmenimis grįsti takeliai, bambukinės pertvaros ir akmeniniai žibintai.

Nidžimos onsenas

Nidžima -tai viena iš Idzu archipelagą sudarančių salų, kuris prasideda netoli Idzu pusiasalio ir tęsiasi 300 km į pietus Ramiajame vandenyne.Faktiškai –tai vulkaninės kilmės salos su nedideliais žvejų kaimeliais, mažais kurortiniais viešbučiais, koraliniais rifais ir puikiais pliažais.Aš pabuvojau visose salose, bet mėgstamiausia –Nidžima. Aštuntame praeito šimtmečio dešimtmetyje, klestinčios ekonomikos laikais, kai municipaliniams projektams buvo skiriamos neribotos lėšos, Nidžimoje buvo pastatytas vienas iš unikaliausių Japonijos onsenų, stilizuotą kaip Panteono griuvėsiai.Keletas vonių, pradedant nepakeliamai karšta ir baigiant vėsia, nuosekliai sujungtos tokiu būdu, kad lėtai tekėdamas vanduo iš viršaus žemyn palaipsniui atvėsta. Iš viršutinės vonios, vainikuotos dorėniniu portiku, atsiveria pritrenkiantis okeano vaizdas, leidžiantis grožėtis saulėlydžiu. Nors onsenas viešas, nemokamas, bet, kad nusiprausti po dušu arba pasinaudoti spintele drabužiams, reikia sumokėti po100 jenų.Vyrai ir moterys įsikuria drauge, tačiau visi sėdi voniose apsivilkę maudymosi kostiumėlius ir kelnaites. Nežiūrint į tai, kad onsenas nemokamas, jame palaikoma nepriekaištinga švara. Kiekvieną dieną valytojas išpila iš vonių vandenį, jas išvalo ir vėl pripildo švariu vandeniu.

Zao onsenas

Garsus kalnų slidinėjimo kurortas šiaurinėje Jamagata prefektūroje.Šį kurortą sudaro keletas gyvenviečių, įsikūrusių slėnyje, gigantiško Zao kalno papėdėje. Netoli nuo Sunrise slėnio per kalnus teka karšta, turinti savo sudėtyje sieros, versmė, o jos vagoje „slapstosi“ nedidelis medinis onsenas.Tai pati mėgstamiausia mano vieta Japonijoje. Bendrai, tai įstaiga oficialiai žiemą nedirba ir prie įėjimo kabo apie tai informuojantis pranešimas, tačiau net disciplinuoti japonai nepaiso šio draudimo, jau nekalbant apie mūsų brolį – užsienietį.

Pagal Anatolijaus Filino straipsnį parengė Rimas Kavaliauskas, vertė Birutė Staniulėnienė.