Sodyba ir pirtis senovės lietuvių pasaulėžiūroje
Jūs esate čia: Namai » Pirtininkams » Publikacijos » Stasio Daunio straipsniai » Sodyba ir pirtis senovės lietuvių pasaulėžiūroje
Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsiu vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi. Žodis „dvaras“, į lietuvių kalbą atėjęs iš senojo indoeuropiečių kultūros klodo, feodalizmo laikais nusakė feodalo sodybą bei ūkinį vienetą, o senosiose liaudies dainose - valstiečio kiemą, sodybą.
Seniausioji pažodinė „dvaro“ reikšmė buvo „durys“ arba „vartai“, išėjimo iš kiemo anga. Tai patvirtina indoarijų šventos Sanskrito kalbos giminingi žodžiai („dvar, dvaraka“ reiškia „vartai, durys“, „dvarya“ - „durininkas“).
Laikui bėgant dvaras (durys, vartai) įgavo platesnę reikšmę -., visą gyvenamąjį plotą, kiemą ar sodybą. Liaudies dainose „vartai“ tapo „dvaro“ sinonimu („Kana tie margi dvarai / Kana tie mūro vartai“).
Beje, lietuvių dainose dvarelis yra margas („vaikštinėjau po margą dvarą“). Tai siedami su vandeniu turėtume įrodyti, kad dainų dvarelis yra mariose. Sodybos niekada nebuvo margos ir abejotina, ar gilioje senovėje kas nors margindavo įvažiavimo vartus (duris). Pabandykime paieškoti daugiau įrodymų, kad dainų dvarelis buvo įsivaizduojamas kaip marios.
Dzūkų dainose sakoma: „Raudonasis pucinėlis / Ant marelių pražydo / Darželėj pražydėjo / Su mergele prakalbėjo“ Pati daina paaiškina, kad „marelės“ yra darželis, kurio idėja labai artima mitologiniams marių žalumynams. Panašiai liudija ir kita daina: „Nusileisk sakalėli / Ant ežerėlio / Tam ežerėly / Rūtų darželis“. N.Vėlius knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ cituoja dainą: „Vidury dvarelio mėlynos marelės, marelėse auga ąžuolėlis su šimtu šakelių“. Čia „mėlynos marios“ jau yra dvarelio vidurys, centras. Daugeliui mokslininkų nekelia abejonių tai, kad dvaras ar sodyba mitinėj galvosenoj yra marios. Dar pridursiu, kad sutuoktuvėse buvo toks ritualas: pasiėmusi stuomenį ar rankšluostį mergelė iš trobos į klėtį „teka“, bėga.
Čia pateikta medžiaga mini marių vidurį - dvaro centrą. Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės. XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“ Kad marių vidurys yra dvarelio centras, liudija ir kitos dainos, viena iš jų: „Ant mano tėvelio / Didžio dvarelio / Diemedėlis augo (...) Po diemedėliu / Šimtašakeliu / Du broliai stovėjo“. Tai vienos dainos du variantai, kalbantys apie dvarelio - marių - centrą ir Pasaulio vertikalią ašį -medį.
Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti. Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Lentinis suolelis, pakeitęs tradicinį „aukso krėslelį“, t.y. vidur kiemo po ąžuolu padėtą nemažą akmenį, rodo seniausios paprotinės kultūros degradaciją. Akmuo, kaip ir augantis medis, yra vienas iš pagrindinių pasaulio modelį sudarančių elementų.
Akmeniui kiemo vidury buvo suteikiama ypatinga galia. Edvardas Cizevijus rašė, kad Mažojoje Lietuvoje lietuvės motinos, norėdamos atpratinti kūdikį nuo maitinimo krūtimi, išeidavo laukan nešinos kūdikiu ant rankų, atsisėsdavusios ant akmens ir paskutinį kartą paduodavusios vaikui krūtį. „Aukso krėslelis“ buvo susijęs su moterų gyvenimo ciklais, mitiniais įvaizdžiais. Krėslely sėdėdama motinėlė simbolizavo saulę, mergelė - saulės dukrą. „Kai prijojo margą dvarą / Tai ir atrado jauną mergelę / Aukso krėslelėj besėdinčią“. Kiemas paprastai dirvonuodavo, jį vadino vejele. Ir štai: „Ant tos vejelės / Tenai sėdėjo mergelė“.
Susidaro toks dainų dvarelio vaizdas: dvarelio vudury (marių centre) auga ąžuolas (ar jovaras), prie jo - akmuo (aukso krėslelis), ant jo sėdi motinėlė (saulė) arba mergelė (marių martelė). Visa tai supa žalia vejelė (vanduo), ant kurio yra „rūtų lysvelė“ arba „rūtų darželis“ (marių žolynai). Dvarely yra gėlas vandenėlis (šulinys arba nukritusi ant vejelės rasa). Nesunku pastebėti, kad tai ne atsitiktinis sodybos atributų derinys. Jį žmogus kūrė šimtmečiais, galbūt ne visuomet sąmoningai suvokdamas Pasaulio modelį. Žmogus jį intuityviai atkartodavo, savotiškai kontempliavo pirmini transcendentinį pasaulį, tuo kurdamas ir palaikydamas tvarką, pusiausvyrą, chaosui priešpastatydamas darną. Kurdamas savo sodybą žmogus tikėjo dalyvaująs metafiziniame nepradėtame Pasaulyje, tuo grįsdamas savo vidinį pasaulį.
Medžio, akmens ir vandens meninė kompozicija, atsispindinti liaudies dainose, yra tarytum baltų visuomeninių šventovių prototipas. Nadruvos Romuva taip pat turėjo tuos pačius elementus, buvo prie vandens (įsivaizduojamos marių erdvės), jos centre -ąžuolas, po ąžuolu - akmuo (aukuras), prie jo - mažesnis akmuo atsisėsti (aukso krėslelis), netoli ugnis - kosminės gyvybės simbolis. Dabar jau galėtume prisiminti N.Vėliaus teiginį, kad viso pasaulio idėja liaudies kūryboje yra reiškiama šventovės vaizdiniais. Dvarelį (sodybą) laikydami žmogaus meniniu kūriniu bei menine kompozicija, teigiame, kad dvarelis buvo individualios šeimos šventykla, kurioje kartu su žmonėmis gyveno dievai.
Nepradėto, transcendentinio Pasaulio sudedamieji elementai buvo laikomi šventais, magiškais, jei taip, tai iš jų komponuoti dvarelius, atskirus trobesius, šventyklas arba žmogaus vidinį pasaulį buvo šventa egzistencinė būtinybė. Darosi aišku, kodėl šventas vanduo, šventi akmenys, šventa ugnis, šventi kalnai - juk tai „ano pasaulio“ modelio elementai. Į juos kontempliuodamas galėjai gauti jėgų, iš jų kurti šio pasaulio vaizdą reiškė šaukti pasaulio galias į dieviškąją darną. Tuo būdu kuriamas ir žmogaus dvasinis pasaulis, taip pat su centru, vertikalia ašimi. Tai jau pagrindas kosmogoninės pasaulėžiūros sistemai ir kartu - tikyba. Bet čia prasideda kosmogoniniai klausimai. Be jų neapsieisime. Tad reikia pripažinti kai kurių mokslininkų teiginius, kad viso senojo baltų, kartu ir indoeuropietiškojo kamieno žmonių, tikėjimo pagrindas buvo pagrįstas kosmogonine idėja. Juk žmogus, vedamas pačios didžiausios nežinomybės; pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, kas yra pasaulis, koks jis buvo iki atsiradimo, koks privalo būti žmogaus dvasios ryšys su juo, nepradėtu, tačiau esančiu „anapus šio pasaulio“. Ir atsakė sau taip, kaip reikalavo būtinybė, pati egzistencija, ir sukūrė savo buityje to nepradėto Pasaulio esamybės vaizdą. Čia ta toji didžioji mįslė, kuri buvo sprendžiama tūkstantmečiais.
Skaityta 1990 m. Lietuvos kultūros kongreso XI sekcijoje „Baltų kultūros problemos“; Skelbta „Žalioji Lietuva“. 1996. Nr. 1.
Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirtis ir jos specifinė aplinka čia nieko dėta. Tačiau giliau panagrinėjus medinių pastatų istoriją ir jų reikšmę XX a. Lietuvos kraštovaizdžio susidarymui, tenka keisti nuomonę1.
Apie pirties mistinį ryšį su gyvenamuoju namu bei sodyba pastebėta straipsnyje „Pirties tako papročiai“2. Jame rašoma, kad ėjimas į pirtį vanotis buvo reikšmingas žygis, jeigu ne įvykis. Pirmiausia apie tai paliudija ir atsisveikinimas išeinant iš namų („Tai sudie nameliai“, „Tai sudie, išeinam į pirtį“). Atsisveikinimas buvo ne vien tik etinio pobūdžio, tai jau ir ritualas, kurio privaloma laikytis.
Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Įvaizdis artimas tautosakoje aptinkamam tilto į pirtį motyvui. Jis aptinkamas artimoje latvių kultūroje. H.Biezais rašo, kad per vestuves jaunoji turėjo būti į pirtį pervedama tiltu, kad „nesušlaptų“ kojų3. Tai paliudija tikėjimą, kad moters nėštumo metu kojų sušlapimas pakenkia kūdikiui. Turime ir kitą įvaizdį, kaip martelė „teka iš klėtelės per kiemelį“. Minėti įvaizdžiai siejasi su išsivysčiusia XIX-XX amžiaus valstiečio sodyba, kurioje įsikomponuoja ir pirtis.
Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai ., beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Prie pirties neaptikta . vyro simbolių - uosio ar ąžuolo. Pastarieji medžiai buvo jau patriarchate išsivysčiusios sodybos elementai ir augo ne prie moteriško pastato - pirties, o sodybos centre ir šiaip išraiškesnėje vietoje. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre. Čia reikia pažymėti, kad beržas šiaurės kraštų medis (pvz., Estijoje jis paprastai auga kiemo vidury, kaip ir mūsų ąžuolas). Beržo šakelės - vanta buvo susijusios su moterų pirtimi. Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Tą ypač mėgo vyrai, moterims tai beveik nebūdinga.
Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija. Ji dažnai aptinkama, kai pirtis yra prie sodybos kampo, netoli nuo sodybinių medžių, dažniausiai vaismedžių. Nesunku įžiūrėti, kad pirtis su jai būdingais želdiniais išsijungia iš išsivysčiusios sodybos kaip Pasaulio modelio. Peršasi mintis, jog tai nėra atsitiktinis reiškinys. Nors ir nėra prielaidų, kad tai būtų daroma sąmoningai, tačiau tam tikra simbolinė intencija pastebima.
Analogiškų reiškinių atvejai aptinkami, kai pirtis statoma laukuose. Už pirties ar gale jos labai dažnai, ypač Aukštaitijoje, auga beržas, rečiau eglė ar kitas aukštaūgis medis. Retkarčiais aptinkama prie lauko pirties ir obelis, paliudijanti pirties ryšį su sodyba. Medžiai sodinami prie pat pirties, o kartais su pirtimi komponuojamas medis, augantis kiek toliau nuo pirties. Tokiais atvejais laukuose stovinti pirtelė nesukelia vienišumo įspūdžio. Atrodo, kad pirtelė išėjusi už sodybos drauge su tradiciniu želdiniu. Įdomu tai, kad pirtį iškėlus į laukus, prie jos taip pat neretai kasami prūdeliai. Taip žmogus nesąmoningai sukuria sodybos įvaizdį ir aiškiai pastebimą naujo Pasaulio modeliavimo tendenciją.
Minimą tendenciją paliudija Gudeliškių kaime (Mockėnų apylinkėje, Utenos raj.) 1975 m. laukuose aptikta pirtis su sodybinio tipo aplinka: prie pirties obelis, daržas, kiek atokiau šulinys su svirtimi, o visa tai aptverta karčių tvorele. Visa tai primena grytelninko sodybėlę su vienu pastatu. Tai neišsivysčiusios sodybėlės Pasaulio modelio pavyzdys. Nuo išsivysčiusios sodybos ji skiriasi tuo, kad joje nėra ir nebūdavo uždaro kiemo, kaip išsivysčiusioje sodyboje. Tai jau archaiškas Pasaulio modelis su visais modeliui būdingais elementais, tik be kiemo. Nekelia abejonių, kad trobelėje, šiuo atveju pirtyje, nebūtų dar vieno elemento - ugnies. Ant lauko pastaraisiais šimtmečiais ūkinių trobesių neaptverdavo. Pirties aptvėrimo atvejis prasmingas mitologiniu požiūriu, o ūkiniu bei buitiniu požiūriu sunkiai paaiškinamas.
Pirties statymas už sodybos nebuvo apspręstas tik buitinių ar priešgaisrinių motyvų. Jis siejasi su mitologiniais bei folkloristiniais įvaizdžiais, ką paliudija turimi duomenys. Liaudies dainoje aptinkame tokią eilutę: „Vidury lauko stovi grušelė“4. Grušelė -laukinė kriaušė ne atsitiktinai rado vietą dainoje - tai vaizdinys liaudies pasaulėžiūroje, turintis gilią prasmę. Kriaušelė vidury lauko kiek primena pirtelę arba sienelę vidury lauko. „Lauko vidurys“ asocijuojasi su „marių viduriu“. Nenorom peršasi mintis, kad grušelė asocijuojasi su archainiu Pasaulio medžio įvaizdžiu. Kyla klausimas, kodėl ji viena auga „lauko vidury“, o ne, tarkime, lauko pakrašty arba neapibrėžtoje lauko erdvėje ? Prisiminkime „marių vidurį“ - nepradėto Pasaulio centrą. Nekelia didelių abejonių, kad laukas yra „marios“, kurių vidury auga kriaušelė. Įvaizdis artimas, jei ne tapatus, ąžuolui, augančiam kiemo vidury.
Neabejojant „grušelę“ galime sieti su vienetiniu pirties želdiniu, nors neaptikta atvejų, kad ji augtų ne tik lauko vidury, bet ir prie pirties sodyboje. Kyla įtarimas, kad šiuo atveju kriaušė reiškia apskritai medį, įkomponuojamą į Pasaulio modelį. Obelėlė, kriaušelė dažnai aptinkama liaudies dainose, kaip laukų medis.
XX a. pirtys dažniausiai statomos prie natūralių vandens telkinių, slėnesnėse vietose. Tačiau aptikta pirčių ir ant kalnelių, raiškiose vietose. Kraštovaizdį jos paįvairina, tačiau praktiškai apsunkina pirties aprūpinimą vandeniu: nepastebėta, kad šalia ant kalvos esančios pirties būtų kasamos kūdrelės ar šuliniai. Pastarieji atvejai tartum nebūtų būdingi straipsnyje aptartam Pasaulio modeliui, tačiau pastebėti kai kurie Pasaulio modelio elementai, turintys gilią tradiciją ir archaišką Pasaulio modeliavimą. Paparčių kaime (Kaišiadorių raj.) 1987 m. aptikta ant kalvos pirtis su vienetiniu želdiniu. Medis auga prie išilginio fasado priešais pirties duris. Atsitiktinai ar apgalvotai po medžiu padėtas didokas akmuo. Tai jau visiškai primena akmenį sodybos kieme po ąžuolu. Savo ruožtu čia nesunku įžvelgti ant mitinių marių kalnelio (dar neiškilusios virš marių paviršiaus žemės) augantį medį (Pasaulio medį) ir akmenį po juo („Saulės bei mergelės guolį“ su „marių žalumynais“).
Vietoj reziume
Visa tai, kas šiame straipsnyje apžvelgta , autorius nelaiko įrodymu, jog XIX-XX a. statant sodybas sąmoningai siekta sukurti Pasaulio modelį. Mitinio pasaulio vaizdiniai, kartą įsėdę į žmonių sąmonę, persiduoda ateities kartoms iš kartos į kartą ir ilgam nesąmoningai atsispindi gyvenimo praktikoje. Apžvelgiant mūsų laikų kultūros reiškinius, ieškome jų sąsajų su gilia senove ir mitine žmonių mąstysena, vidiniu jų pasauliu. Visais laikais žmogus vienaip ar kitaip išgyveno savo darbą, kūrybą, pasaulio suvokimą, ir taip formavosi tai, ką šiandieną vadiname asmenybe. Visais laikais, visų kultūrų žmogus aiškinosi Pasaulio kūrimąsi (ar sukūrimą) ir tarėsi savo individualiu gyvenimu prisidedąs prie šio mįslingo proceso. Ir šiandieną matome, kad nėra nieko kilnesnio, kaip savo šviesiu gyvenimu, savo asmenybe prisidėti prie mūsų nūdienio pasaulio tvarkos gerinimo.
Literatūra
1 V.Daugudis. Daubavų (Mažeikių raj.) piliakalnio tyrinėjimai // Architektūros tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975. V., 1978. p. 25; Lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų pastatų genezės klausimai // Lietuvos architektūros klausimai. T. 1. Kaunas, 1960. p. 3-32.
2 S.Daunys. Pirties tako papročiai // Liaudies kūryba. V., 1992.
p. 91.
3 H.Biezais. Die Himlische Gottenfamilie der alten Latten. Upsala, 1972. p. 594.
4 Ten pat.
Pastabos administratoriui
Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“