Pirties tako papročiai
Jūs esate čia: Namai » Pirtininkams » Publikacijos » Stasio Daunio straipsniai » Pirties tako papročiai
Lietuvių, kaip ir latvių, kaimo sodyboms būdingas atskiras pėrimosi bei prausimosi trobesys - pirtis (lat. pirts). Paprastai jis buvo statomas sodybose atokiau kitų trobesių arba už sodybos: prie vandenų, miškelių, ant plyno lauko. Su sodyba bei gyvenamuoju namu pirtį jungė takas, paprastai vadinamas pirties taku. Kaip pirtis, taip ir pirties takas atsispindi tradicinėje pasaulėžiūroje bei papročiuose.
Į pirtį einama, tai paliudija ir susidariusi pirties ėjimo sąvoka („Šiandien eisim į pirtį“), apimanti visą atitinkamų veiksmų visumą bei higieninių procedūrų ciklą („Ar gera pirtis buvo ?“). Nuėjimas iki pirties pirties dieną buvo įprasmintas apeigomis bei papročiais. Jis lėmė moterų vaisingumą bei sėkmingą gimdymą, mergaičių ateitį ir pan. Moteris tai ypač lietė, kaip ir pirties papročiai. Vyrams pirties ėjimas reiškė kai kuriuos patricentrinių tradicijų momentus. Kitaip sakant, pirties ėjimo papročiai buvo susiję apskritai su pasaulėžiūros dalykais.
Pirties ėjimas pirmiausia suprantamas siaurąja prasme: ėjimas nuo namų iki pirties. Mitinėje pasaulėžiūroje jis įgauna žymiai platesnę prasmę. Neilgam takui iki pirties suteikiama ilgo ir reikšmingo žygio prasmė. Pirties ėjimas arba pirties takas subjektyviai „pailginamas“ mitiniais įvaizdžiais, apeigomis, reglamentuotais kūno judesiais. Ėjimas pirtin prasideda atsisveikinimu, atsidievojimu su namais bei namuose pasiliekančiais: „Tai sudie, išeinam į pirtį“, „Sudie, nameliai“. Pasiliekantieji namuose palinki: „Geros pirties“, „Švaraus garo“, „Sudie“, „Švariais pareiti“ ir pan. Tradicinis atsisveikinimas su namais ženklina ilgą laiko erdvės tarpsnį, kurį žmogus, eidamas į pirtį, turės psichologiškai nugalėti, pasitelkęs vaizdinius. Tai lyg išėjimas į kitą žmogaus tapsmo tarpsnį, sakralinę terpę, tariamai pasiekiamą kitame tako gale.
Literatūroje vietoj pirties takas vartojama forma pirties kelias („Per jį (sodą S.D.) vedė žemyn keliukas prie kūdros su pirtimi po žilvičiais“)1. Lietuvių kalboje „takas laikomas keliu, kuriuo vaikščiojama (...), siauras kelelis eiti“ - aiškinama žodyne2. Kasdieninėje liaudies kalboje pirties takas ir pirties kelias dažnai buvo vartojami kaip vienprasmiai pasakymai, nors iš tikrųjų jie nebuvo visiškai vienareikšmiai. Buitiniu požiūriu pirtis buvo trobesys, prie kurio ne visada buvo būtina privažiuoti. Rasta daug atvejų, kai pirtis stovi prie sodybinio ar lauko keliuko ir juo vaikštoma, nepraminant atskiro tako. Todėl vieną kartą jis pavadinamas keliuku, kitą kartą pirties taku. Kadangi abu pasakymai paprotiniam pasaulėvaizdy reiškė ėjimą, prieigą prie pirties, tai nei pasakymo forma, nei tako nebuvimas tikrovėje netrukdė egzistuoti pirties tako vaizdiniui.
XIX - XX a. pirmojoje pusėje pirtis dažnai buvo statoma nuošalesnėje sodybos vietoje, sodo ar daržo kampe, ir nuo gyvenamojo namo prasidėjęs takas paprastai pasibaigdavo pirtimi. Tą galima pasakyti ir apie atvejus, kai pirtis buvo toliau nuo sodybos, ant lauko, prie upės ar ežero, ir susisiekimas su ja buvo galimas tik taku. Dirbant žemę buvo atsižvelgiama į tai ir paliekamas neužartas lauko ar daržo ruoželis - ežė, kuria ir buvo vaikščiojama („takuojama“) į pirtį. Takas kartais buvo visai nežymus, priklausomai nuo to, kaip intensyviai pirtimi naudojamasi.
Dažniausiai toks takas buvo apžėlęs žolėmis, mažai pastebimas. XVI - XVII a., taip pat ir vėlesniais šimtmečiais, kaimuose pirtys buvo įrengiamos po vienu stogu su gyvenamosiomis patalpomis (numais). Tada tako iš esmės nebūdavo, bet „ėjimas pirtin“, kaip ir pirties takas, paprotinėje apyvartoje išlikdavo. Spręstina, jog „pirties tako“ įvaizdis yra atsiradęs tada, kai pirtys buvo statomos kaip atskiri pastatai.
Pirties takui buvo suteikiama pagarba. Ne visada ji turėjo būti išreikšta išoriniais veiksmais, tačiau, kaip sakoma, „niekas jo niekada nepaniekino“. Ypač pagarbiai elgėsi moterys, nes pirties takas susijęs su jų gyvenimo veikla. Pirties taku buvo vaikščiojama ne tik į pirtį, tačiau pirties kūrenimo dieną jis tapdavo ritualiniu „pirties taku“. Tą dieną pirties kūrentojas privalėjo pažiūrėti, ar takas švarus, neapterštas, nes tai būtų didelis viso pirties proceso pažeminimas. Pirties takas turėjo būti ravimas kaip ir rūtų darželis. Darželio ravėjimas reiškė mergaičių skaistybės bei dorovinės nuostatos saugojimą, o pirties tako ravėjimas turėjo simbolizuoti mergaitės deramą ruošimąsi santuokiniam gyvenimui. Tai liudija pirties tako ravėjimo motyvas pirties papročiuose bei pirtiniuose mituose, tai ypač išplitę latvių tautosakoje. Taką „ravi jaunos mergaitės ir moterys“ . Pirmuoju atveju ravėjimas reiškė mergaitės erotinį subrendimą ir prasidėjusią afrodizaciją, ruošimąsi santuokai, antruoju - moters nėštumą bei pasiruošimą motinystei. Abu šie atvejai paliudyti tikėjimo, kad subrendusiai mergaitei ir pastojusiai moteriai taką ima ravėti Laima (Mara). („... bet kada pati Laima imasi ravėti taką, tada jauna moteris meta kiekvieną darbą ir skuba jai į pagalbą“) . Pirties tako ravėjimui yra artimas pirties tako ieškojimas. Kai moteris vaikšto nėščia, šiauriniuose Lietuvos pakraščiuose buvo sakoma, kad ji jau „ieško tako į pirtį“5. To kelio ieškojo ir latvių moterys6, tai rodo, jog šis įvaizdis bus susidaręs vėliausiai dar prieš m. e. pradžią ar vidurį.
Pamirštas pirties takas (nepasiruošimas minėtiems aktams) nusakomas užžėlusio tako įvaizdžiu, kaip ir mirusių tėvų pamiršimas - užžėlęs takas į kapus. Apie Veliuoną A. Juška XIX a. užrašė dainą, kurioje sūnus graudenasi: „Anu nut mana tėvelu, / Užžėlė žolėms takelej“7. Reikia taipogi suprasti, kad nutrūkę ryšiai su anuo Pasauliu, kur po mirties takeliu nuėjo tėvelis (jo vėlė), praradimas ryšių su mirusiais artimaisiais reiškė likusiųjų nerimastį, nesėkmę. Mergelei ar martelei pamiršus pirties taką (jo nenuravėjus) grėsė nesėkminga santuoka ar nesėkmingas gimdymas, nes dėl to nutrūkdavę ryšiai su pirties dvasiomis bei moterų globėja deive Laima (latv. Mara). Neturime patikimų žinių, tačiau galima spėti, kad lietuvių, kaip ir latvių, sutuoktuvių papročių scenarijuje yra buvusi simbolinė pirties tako ravėjimo apeiga. Pirtis, iškūrenta specialiai gimdyvei, buvo vadinama Laimos pirtim, o pirties takas -Laimos taku. Laimos takas, be kita ko, perkeltine prasme buvo suprantamas kaip merginos (moters) gyvenimo tarpsnis po sutuoktuvių. Ėjimas pirtin - marčios ėjimas į motinystę, o pati pirtis - gimdymo aktas. Paskutinės nėštumo savaitės ir gimdymas liaudies žodinėje kūryboje vaizduojamas kaip nelengvas gyvenimo laikotarpis, todėl mergelė bei martelė visada turėjo atsiminti pirties taką, kuriuo teks vaikščioti. Pagimdyti reiškė „pirtį nuperti“: „Nu, susiedėle, esi gerą pirtį nupėrusi“, - sakydavo Skuodo apylinkės moterys, atėjusios aplankyti gimdyvės8. Visa paguoda martelėms buvo Laima, kuri nusivesdavo į savo pirtį savo taku.
Pirties papročių duomenys rodo, kad baltų pasaulėžiūroje pirties takas moterims yra turėjęs ypatingą, maginę prasmę dar ankstyvaisiais laikotarpiais, kada gimdyvės bei martelės sėkmingą gyvenimą lėmė ne tiek Laima ar Šventa Mara (latv. Sveta Mara)9, o pats pirties takas. Latvių sutuoktuvinėje dainoje liepiama nuotakai aukoti savo pirties takui, kuriuo teksią vaikščioti į pirtį moterystės bei motinystės periodu, t.y. atlikinėti savo moterystės bei motinos pareigas „sunkiose dienelėse“ (grūtajas dieninas“)1 . Kitoje latvių dainoje sakoma, kad per sutuoktuves dovanojus pirties takui (matyt, rankšluostį ar stuomenį), santuokoje moteris būsianti vaisinga.
Baltų pirties tako papročiuose žinoma ir gėlių simbolika, susijusi su moterų bei gimdyvių globėja deive Laima. Ypač tai ryškiai pastebima latviškoje medžiagoje, kur Laimai skiriama daug dėmesio. Sakmių deivė Laima gerai pažįstama ir lietuvių mitologijai. Pagal latvių tikėjimus, einačiai į pirtį gimdyti, Laima barsto taką (kelią) gėlėmis ir apyniais1 . Gėlės - gyvastingumo, sveikatos ir grožio, taip pat klestinčios gamtos simbolis. Šiuo atveju jos reiškia sėkmingą gimdymą, pavedus save deivės globai. Laimos globa lemia gerą „pirtį“ - gimdymą, taip pat procedūrų veiksmingumą, kitų pirty esančių dvasių palankumą gimdyvei. Su gėlėmis reikia sieti ir Gervėčių apyl. (Baltarusija, Astravo raj.) žinomą jaunamartės atlydėjimą į pirtį, jos įvesdinimo (inauguracijos) metu. („Oi, gėlė užžydo pirty mūsų“)12. Galima manyti, kad gėlės gimdyvei ant tako buvo barstomos iš tikrųjų.
Apynių barstymas ant pirties tako yra susijęs su vaiko, jaunamartės (pagaliau velionio) užgėrais pirtyje. Alaus bei užgėrų praktikavimą paliudijo M. Pratorius, rašęs apie XVII a. Prūsijos lietuvius13. Rytų Lietuvoje alus buvo vartojamas pirtyje dar ir XX a. antrojoje pusėje. Užgėrų tradicija siekia senus laikus, tik kadaise vietoje alaus buvo vartojamas midus arba švarus vanduo14. Čia reikia priminti, kad pats žodis „alus“ yra vartotas prūsų kalboje ir reiškė midų (greičiausiai su tam tikra dalim alkoholio), vokiškai vadintą Mete15. Apyniai, kaip ir alaus bei užgėrų simbolis, bus atsiradęs nykstant bealkoholinio midaus gamybai ir plintant iš miežinio salyklo padarytam alui, kurį prūsai žinojo (prūs. pivis, vok. Bier)16. Midus su alkoholiu buvo daromas dedant miežinio salyklo; pagal O. Šveideraitį, tai buvusi vadinamoji „meškinė“. Greičiausiai tai buvo midaus rūšis; „Tai ne tik vandeniu praskiestas medus, bet jame būdavo ir iš miežių rauginamo gauto alkoholio“17. Tokią midaus rūšį greičiausiai vadino miežine (midus su miežių misa), liaudies kalboje gavusia „meškinės“ pavadinimą. Šį pavadinimą sieti su meška galima tik tiek, kiek meškos mėgdavo kopinėti miškuose bičių drėves. Alkoholinis gėrimas, gal taip pat vadintas alumi (ar pivis), buvo daromas ir rytinių baltų. Rytų Lietuvoje dar XX a. periantis alus buvo pilamas ant krosnies garui pagerinti. Šią garo išgavimo technologiją baltai bus perdavę slavų gentims dar pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje, kai šios ėmė kolonizuoti rytinių baltų žemes. Visas šis nukrypimas į alaus gamybos istoriją mums padeda suprasti Laimos barstomų apynių spurgų reikšmę.
Latvių mitologinių dainų Mara (Mara) meta tris augalinius simbolius: namams (numui, namui) - liepos lapus, pirkiai (istabai) - ievos žiedus, o pirties takui - apynių lapus18. Tie simboliai nėra vienaamžiai, jie susidarę skirtingais istorijos laikotarpiais, nors istoriniais laikais buvo vartojami lygiagrečiai kaip vienareikšmiai ženklai. Minėti augaliniai simboliai pirties papročiuose susiję su kelių tipų gyvenamųjų pastatų raida ir paliudija moterų gimdymo vietas, kur gyveno Laima (Mara). Liepa, kaip moterų medis, susijęs su seniausiomis sutuoktuvių tradicijomis (pvz., sutuoktuvių epizodas su liepa)19. Liepos lapai buvo naudojami, kai gimdoma namuose (numuose) prie atviro židinio. Iš tų laikų išliko tradicija liepos lapus naudoti gimdant pirkiose: iš XIX - XX a. medžiagos sužinome, kad gimdyvė, prasidėjus gimdymo skausmams, buvo sodinama ant rėčkos su liepos, kartais beržo (palyg. vanta) lapais, užpiltais verdančiu vandeniu20 skausmams sumažinti. Liepa, kaip moterų medis, minima seniausiuose tautosakiniuose šaltiniuose lyg ir Marė (latv. Mara), kurią vėliau pakeitė Šventa Marija (latv. Sveta Mara)21
Ieva taip pat buvo laikoma moterų medžiu, jos žiedų užplikalas greičiausiai taip pat vartotas gimdant. Reikia manyti, kad Mara ievos žiedą „metė“ tada, kai lietuvių pirkios, kuršių aistubos, latvių istubos buvo akmenų krosnimis apkūrenami gyvenamieji pastatai, susiformavę pirmykštėje bendruomenėje ir statyti ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu.
Pirties tako „kaišymas“ apynių lapais, kaip ir spurgom, siejamas su alumi, ką jau aptarėme. Tačiau lapas simbolizavo apynį kaip augalą. Kol kas tik galime spėlioti, kad apynio lapai buvo vartoti gimdymui palengvinti, kaip ir liepos lapai ar ievų žiedai. Žinant, kad pirtis su akmenų krosnimi baltų buvo žinoma mažiausiai nuo žalvario amžiaus laikų, apyniui reikia suteikti garbę kaip vienam iš seniausių augalų, gimdymo metu vartotam pirtyse.
Pirties tako mitologinę reikšmę padeda suprasti paprotys taką (kelią) minėti žmogaus gyvenimo prasme. Žemėje pragyventas gyvenimas meniniuose vaizdiniuose, apibūdinamas kaip „savo kelio“ nuėjimas („Atsidėkavok, motinėle, savo keleliui“) sakoma vienoje lietuvių raudoje22. Kelelio reikšmę dar geriau padeda suprasti kiti tos pačios raudos žodžiai: „Atsidėkavok, motinėle, / Tu visiems žolynėliams, / Kataruos numynei / į šį svietelį vaikščiodama“. Toks gyvenimo supratimas yra gilios minties ir aukštos dvasinės kultūros požymis: juo einama per žemiškąjį gyvenimą ir juo išeinama į „kitą pasaulį“. „Pirties takas“, kaip ir „pirties ėjimas“, išreiškė žmogaus ir viso jo suvokto pasaulio jėgų integraciją visuotinei gyvybės ekspansijai. Tai jau sutampa su labai plačiai suvoktu žmogaus gyvenimu, kaip individualios ir Pasaulio Dvasios tapatumu. Bene tą patį praeities žmonių optimizmą matome ir tikėjimuose į metapsichozinius reiškinius: „svietelio vaikščiojimas“ pasibaigia vėlių keliu (taku), žmogaus pirtis įsivaizduojama kaip išėjimas vėlių taku ir vėl sugrįžimas į žemę kuria nors gyvybės forma.
„Kai aš keliu ėjau,
Močiutės keleliu,
Ir sutikau žalią liepą
Šalia kelužėlio.
O aš prieidama,
Apsikabindama:
O liepele, liepužėle,
Tu mano močiutė“23
Iš dainų gerai žinomas vėlių takas, kuris nuo šio pasaulio užkeltas vartais. Vartų atkėlimas reiškė žemiško gyvenimo pabaigą, mirtį:
Oi kam adarei
Vėlių vartelius (...)
In vėlių takelius“24.
„In vėlių takelius“ einama taip pat pirties taku. M. Stryjkovskis rašė, kad XVI a. prūsai mirusį nešė į pirtį, kur jį „švariai nuplauna ir pagal paprotį apvelka baltais marškiniais, o paskui pasodina ant krėslo, užgeria alumi, o po to jau neša į kapines“25. Taigi ligi atsisveikinimo paskutinė mirusio kelionė baigdavosi pirties taku bei pirtim. Analogiškas paprotys aptiktas Karelijos papročiuose2 .
Užrašyta žinių, kad dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje į pirtį buvo einama basomis. 1928 - 1936 m. laikotarpiu XIX amžiaus antrojoje pusėje gimę valstiečiai Stanislovas Mituzas ir Antanas Elinskis, gyvenę Auksučių kaime (buv. Papilės vls., Šiaulių aps.) stengdavosi į pirtį eiti ir iš jos grįžti basomis netgi esant sniegui. Tai buvo ne vien tik savo atsparumo parodymas ar grūdinimasis, o ir tradicinio požiūrio išraiška. Čia reikia prisiminti, kad šio šimtmečio pradžioje toje pat apylinkėje į pamaldoms skirtas šventas vietas vasarą buvo einama taip pat basomis. Minėtus du atvejus sutapatinti neatsargu, tačiau tarp kelio į pirtį ir kelio į bažnyčią semantinis ryšys pastebimas. Ėjimas į pirtį basomis atspindi tradicinį požiūrį į apavą kaip nepagarbumo ženklą. Turime žinių, kad senovės lietuviai į pagarbią patalpą ar šiaip į gerbiamų žmonių namus įeidami prie durų pasidėdavo apavą. Nepasakysiu, koks šios tradicijos ryšys su semitų pasauliu, tačiau Šventajame rašte yra pasakyta: „Ne eik artinui, ischaukes tawa kurpes nog koiu. Nesa wieta, ant. kurios stowi, ira Szeme schwenta“27. Iš papročių visumos galima spręsti, kad ritualinio „pirties ėjimo“ metu pirties takas buvo laikomas šventu.
Galima prielaida, kad nėščioms moterims bei gimdyvėms buvo draudžiama eiti į pirtį basomis. Draudimas susijęs su kojų sušlapimu. Pavyzdžiui, latvių sutuoktuvinėse apeigose aptiktas tilto statymo motyvas. Jaunikis turėjęs „statyti tiltą“, kad sutuoktinė nesušlaptų kojų, „kai su Laimele vaikščios“28. Iškyla klausimas: ar tai sušlapimas tikrovėje, ar jis tik įsivaizduojamas, simbolinis ? Pirmuoju atveju einant į pirtį kojas sušlapti buvo šios galimybės: pirtis stovi už sodybos slėnyje ar pelkėtoje vietoje, ir po lietaus takas dažnai esti šlapias; kartais pirtis stovėdavo saloje, apsupta pelkių ar ežero vandens. Dar XX a. aptikta pavyzdžių, kai takas per drėgną vietą išklojamas lentomis ar kartelėmis - nors vanduo po jomis žliurgsi, tačiau kojų nesušlapsi. Galima manyti, kad toks klojinys buvo vadinamas ne lieptu, o tiltu. Iš liaudies dainų sužinome, kad tiltai buvo statomi per balas, klampias vietas, ne tik per upes. Apie Papilę (Šiaulių aps.) XX a. pirmojoje pusėje buvo dainuojama: „Per tiltą jojau, / Nuo žirgelio puoliau, / Purvynėly gulėjau“29. Tiltais per klampias vietas ne tik vaikščiota, bet ir jodinėta: jojimas senovėje buvo pagrindinė greito susisiekimo priemonė. Dar prisiminkime vieną dzūkų dainą: „Ežerai, nemunai -negaliu plaukcia, / Rūdzynai, purvynai - negaliu jocia. / Nukirsiu klevelį ir užuolėlį, / nugrįsiu ciltelį per nemunėlį“30.
Ežerai, nemunai, rūdzynai, purvynai įėjo į vieną bendrą marių sąvoką. Prisiminkime, kad per marias buvo „plaukiama žirgu“ („O žirge žirgeli, / Mano juodbėrėli ! / Ar mudu plauksiv jūreles mareles ?“)31, laivu „važiuojama“ („Padirbdysim laivelį jūrėms marėms važiuoti“)32; mariomis važiuojama ratais („Teneverkia mergelė, duos Dievas žirgelį ir vežimėlį. Vešiuos abu per mėlynas mareles“)33. „Tilto statymas “ ligi pirties per sutuoktuves susietas su įvaizdavimu, kad tarp namų ir pirties (kito kranto) buvo marios, skiriančios gimdyvės ir marčios statusus. Tiltas - mitologinis įvaizdis, marios - tai vandens utopinis šventas pasaulis34, mitologinė erdvė,priklausanti moteriškajam pradui; tai gyvybę teikianti sfera35, į kurią moteris-gimdyvė patenka eidama į pirtį - naują būties kūrimosi erdvę.
Auksučių kaime (buv. Papilės vls.) namų šeimininkė švarius baltinius šeimos nariams išdalindavo prieš einant į pirtį. Iš namų nešamasi vanta, kuri paprastai kabojo ant gyvenamojo namo aukšto. Einantys į pirtį po viena ranka nešėsi baltus marškinius, o po kita -vantą, vienoje rankoje kartais dar šilto vandens ar šarmo kibirėlį. Neteko iš žmonių gauti patikimų žinių, jog šitokiam vantų ir marškinių nešimuisi būtų suteikiama paprotinė reikšmė. Būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu ne analogijos, aptinkamos latvių mitologinėje medžiagoje. Laimės motina gimdyvę lydėjo į pirtį „su. liepų vanta po pažastimi“36. Kitoje vietoje sakoma, kad Saulė pirty pasirodydavusi kaip latvių valstietė su marškiniais ir vanta po pažastim37. Netenka abejoti, kad tai senas baltų ritualas, susijęs su Saulės ir Laimės (ar Laimos) kultais.
Išeinant iš pirties patalpos atsidėkavojama. Paskutinis išeidamas turėjo uždaryti duris, net užsklęsti jas kuo nors ar užremti. Po pirties nakčiai atvirų durų palikimas buvo toks pat nepagarbumas Laimai (ar Laumėms), kaip ir vantų nesudėjimas ant plautų, vandens nepalikimas rėčkoje. Ir ne tik tai: durų uždarymas reiškė išėjimą į pirties taką, kur jau nebegalioja pirties nuostatai ir pasilpsta pirties vėlių-prosenelių galia.
Tautosakininkas J. Dovydaitis yra užrašęs keletą dainų, dainuotų Ukmergės apylinkėse moterų, grįžtančių iš pirties „Šitaip dainuoti gali tik labai švarūs žmonės“ , - sako tautosakininkas. Tai esą ritualinės pirties dainos, išreiškiančios požiūrį į popirtinį metą, atgi- musią dvasinę žmonių būseną. XIX a. pirmojoje pusėje Čedasų (Rokiškio raj.) merginos jau nebežinojo senųjų apeiginių dainų ir dainavo pripuolamas to meto dainas: „Subatos vakarėlį“, „Lakštingalėli, gražus paukšteli“, „Tankūs krūmai beržynėliai“39. XX a. antrojoje pusėje, kasdieniniame gyvenime, degraduojant paprotinėms apeigoms, grįžimas iš pirties prarado senąją reikšmę. Nors ir suvulgarintos, tačiau kai kurios formos išliko. Pavyzdžiui, Žižmų kaime (Šalčininkų raj.) žmonės su pašaipėle pasakojo, kad dar prieš metus kitus moterys „atsinešdavo degtinės ir, užgėrusios pirty ar priemenėj, parein giedodamos“41 . Gervėčių apyl. (dabar Gudija, Astravo raj.) iš pirties grįžimo papročiai ligi mūsų dienų gana gerai išsilaikė. Moterys, grįždamos namo po gimdyvės įvesdinimo į pirtį, ypač stengiasi linksmintis, dainuoti, ūkauti, netgi šėlti, voliotis, šokti ir kitokiais būdais parodyti kiek galima daugiau džiaugsmingų išgyvenimų. Dainos ir ūkavimai skrenda per kaimą, o išgirdę žmonės klausinėja: „Kas ty daros ?“ Atsakoma: „Pirty buvo“41. Šiuo atveju visa tai siejasi su naujo žmogaus atėjimu į visuomenę, ir džiugesingi veiksmai atliekami būtent ant pirties tako, grįžtant namo.
Gali atrodyti, kad dinamiškumu ir emocijomis tokie veiksmai labiau būdingi slavų tautoms. Tačiau nežiūrint lietuviško santūrumo, paprotys linksmintis, dainuoti ir kitaip reikšti džiaugsmą grįžtant iš pirties yra baltiškos kilmės, turi gilias šaknis ir atspindi požiūrį į pirtį kaip pasaulio kūrimo buitinę išraišką.
XIX a. buvo tikima, kad grįžtant iš pirties derėjo atsidėkoti pirčiai bei pirties kūrentojui už „beržo lapienę“, už gerą nuotaiką grįžtant, o ne tik išeinant iš pirties atsidėkavojimo metu. Juk toji „lapienė“ apdovanoja žmones „geru garu“, grąžina fizines jėgas ir
moralinį tyrumą.
Pagal J. Basanavičiaus surinktus duomenis, iš pirties grįžtant reikėję kalbėti trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek pat kartų „Amžiną atilsį“ už „dūšaites, kurios ugnij sudegusios ar vendeny nuskendusios yra“42. Toks reikalavimas gerokai christianizuotas. Jis siejasi su tikėjimu skaistykla („čyščiumi“), kurioje dūšelės galėjo atkentėti už nuodėmes ir tuo apsišvarinti. J. Basanavičiaus nurodytoj knygoj pateikta daug žinių apie tai, kad mirusių sielos gyvendavo vandeny, ugny, akmenyse ir kitur. Tai senovės baltų tikėjimo reliktai, tačiau krikščionybės interpretuojami kaip vėlių atgailos forma. Nuostatos archaiškumą rodo ir tai, kad poteriai kalbami už vėles, ugny sudegusias ar vandeny nuskendusias. Čia matome aiškią dviejų kultūrų sankirtą: užuominas apie mirusiojo skandinimą ir mirusiojo deginimą. Senovės lietuviai bei apskritai baltai, matyt, dažnai žūdavo ugny ir vandeny, o jų vėlės likdavo ten ir toliau gyventi. Mitinės Laimės dar vaikui gimstant išpranašaudavusios jo prigėrimą vandeny. Žmogaus gyvenimo laikas sąlygojamas degimo („... kai ryšulėlis malkų sudega“)43.
Pirties takas susijęs su mergaičių būrimais Kūčių vakarą. Tą dieną paprastai buvo kūrenama pirtis. Mergaitės, numačiusios burti sau vyrą, stengėsi eiti iš pirties paskutinės. Sako, reikėję tą vakarą pirties taką pabarstyti smėliu, o Kalėdų rytą žiūrėti, kas ėjo: „Jei likę klumpių pėdsakai, tai gaus vargšą vyrą, jei kaliošai - tai apsmurgusį, o jei batų - tai turtingą“44.
Valstiečio pirties takas atsispindi mitiniuose „Saulės pirties“ įvaizdžiuose, kurių analizė plačiau atskleistų tikrovinio pirties tako papročių turinį. Tačiau „Saulės pirtis“ ar „Dangaus pirtis“ - tai jau atskira tema, nagrinėtina mitologiniu aspektu.
Išvadose galima pasakyti, kad pirties tako papročiai priklauso specifinei pirties papročių grupei. Jie turėjo pirties dalyvius paruošti pagrindinei pirties procedūrai (pėrimuisi, plovimuisi) bei svarbiausiam mitiniam aktui. Tinkamas pirties tako papročių laikymasis, kaip tikėta, lėmė geros pirties visapusišką sėkmę. Svarbiausios papročio nuostatos: tako gerbimas, marškinių ir vantų ritualinis nešimasis, gėlių bei žolynų barstymas gimdyvei ant tako, tikėjimas deivės Laimos (lat. Maros) parama moterims, mergaičių būrimai, susikaupimo būsena einant taku į pirtį ir džiugesingos išraiškos, grįžtant juo po pirties namo.
Literatūra
1 Č. Kudaba. Prie gimtojo slenksčio // Kultūros barai. 1985. Nr.3.
p. 32.
2 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 1972. p. 833.
3 H. Biezais. Himlische Gottersfamillie der Alten Latten. Upsala, 1972. s. 181.
4 Ten pat. p. 181.
5 Autoriaus girdėta Papilės, Kruopių apylinkėse (buv. Šiaulių raj.) apie 939-1941 metus.
6 H. Biezais. Die Himlische ..., s. 181.
7 A. Juškevičius. Lietuviškos dainos. Kazanė, 1880. p. 13.
8 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1973. T. 9. p. 860.
9 H. Biezais. Min. veik. p. 184.
10 Ten pat. p. 183.
11 N. Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1971. p. 76.
12 S. Daunys. Pirties papročiai // Gervėčiai. V., 1989.. p. 139.
13 M.Pretorius. Deliciae Prussicae odėr Preussische Schaubuhne. 1871.
14 Lietuvių etnografijos bruožai. V., 1964. p. 497.
15 V. Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai. V., 1982. T. 2. p. 30; Elbingo žodynėlis. XIV a. Pradžia.
16 Ten pat. p. 30.
17 O. Šveideraitis. Prūsija. V., 1989. p. 39.
18 H. Biezais. Min. veik. p. 183.
19 S. Daunys. Spalva lietuvių liaudies papročiuose // Spalva lietuvių liaudies mene. V., 1988. p. 122.
20 V. Daunytė-Braziulienė. Liaudies medicina Šiaulių rajone, kursinis darbas; P. Dundulienė. Liaudies medicina Marcinkonių apylinkėse XX a. pradžioje // Kraštotyra. 1969. p. 233.
21 N. Laurinkienė. Klausimų-atsakymų forma lietuvių kalendorinėse dainose // Lietuvos MA darbai. A serija. V., 1988. T. 2 (103);
H. Biezais. Die Himlische..., s. 180.
22 Žr. R. Van der Meulen. Gamtos palyginimai lietuvių liaudies dainose ir raudose. V., 1919. p. 3.
23 Min. veik., p. 79.
24 Dainavos krašto liaudies dainos. 1924. Nr. 109. p. 221.
25 M. Stryjkowski. Kronika Polska, litewska, žmudska. Warszawa, 1846.
26 R. F. Taroeva. Materialnaja kultūra karel. M.-L., 1965. s. 116.
27 J. Bretkūnas. Rinktiniai raštai. V., 1983. p. 39.
28 H. Biezais. Die Himlische..., s. 181.
29 Autoriaus archyvas.
30 Dainavos krašto liaudies dainos. Kaunas, 1924. p. 23.
31 Dainos žemaičių // paruošė J. Lebedys. V., 1954. p. 19.
32 Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966. T. 7. p. 849.
33 V. Misevičienė. Darbo dainos // Lietuvių liaudies dainų katalogas. V.,1972. P. 29.
34 A. J .Greimas. Apie dievus ir žmones. Chicago, 1979. p. 134.
35 M. Gimbutienė. Senovės Europos raštas // Mokslas ir gyvenimas.1985.
36 H. Biezais. Die Himlische..., p. 181.
37 Ten pat. p. 542.
38 Pokalbio užrašas autoriaus archyve, B fondas 32 (304).
39 J. Dovydaičio archyvas, B 12 (227).
40 Anketa „Pirties papročiai" // Autoriaus archyvas.
41 S. Daunys. Pirties papročiai // Gervėčiai. V., 1989. p. 142.
42 J. Basanavičius. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Kaunas, 1928.
p. 28.
43 N. Vėlius. Lietuvių sakmių mitinės būtybės, p. 56, 69-70.
44 Radviliškio vidurinės mokyklos kraštotyros archyvas.
Pastabos administratoriui
Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“