Autobiografija

Gimiau 1922 m. spalio 14 d. Auksučių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje (dabar Šakynos apyl., Šiaulių raj.), pasiturinčių tėvų šeimoje. Baigęs pradinę keturių skytių mokyklą buvau ruošiamas ūkininkavimui. 1946 m. privačiai pasiruošęs įstojau į Šiaulių mokytojų seminariją, o ją vokiečiams uždarius, mokiausi Šiaulių Suaugusiųjų gimnazijoje, lygiagrečiai dirbdamas Šiaulių apygardos Meno ir mokslo centre reikalų vedėju.

Dar 1940 m. pradėjau aktyviai bendradarbiauti su Šiaulių “Aušros” muziejumi: dalyvavau tyrinėjimų ekspedicijoje. Mokydamasis rašiau etnografinius straipsnius, kuriuos spausdino Šiauliuose leidžiamas žurnalas “Gimtasai kraštas”. Į Vakarus slenkantį frontą praleidome su žymiu muziejininku Peliksu Bugailiškiu mano tėviškėje Auksučiuose. Grįžęs į Šiaulius buvau P. Bugailiškio pakviestas dirbti į “Aušros” muziejų etnografinio skyriaus vedėju. Tačiau dirbti teko neilgai: 1945 m. buvau pakviestas dirbti į Vilniaus Liaudies švietimo komisariatą muziejų skyriaus inspektoriumi muziejų reikalams. Trūkstant darbuotojų, antraeilėse pareigose dirbau Vilniuje A. Puškino muziejuje direktoriumi. Dėl nelauktai pablogėjusios sveikatos 1947 m. teko grįžti į Šiaulius ir darbuotis muziejuje. Tuo metu dalyvavau keliose Mokslų akademijos Istorijos instituto ruošiamose archeologinėse ekspedicijose etnografu, bendradarbiavau su laikraščiais. 1949 m. buvau areštuotas ir šešis metus kalėjau Sverdlovsko lageriuose. Kurį laiką teko pagal sutartį su Kultūros ministerija pasportuoti archeologinius paminklus Joniškėlio ir Ramygalos apylinkėse. Ministerijos pastangomis 1957 m. buvau įsidarbinęs Rokiškio Kraštotyros muziejuje direktoriumi. Čia dirbdamas organizavau muziejaus paminklinių Rokiškio dvaro sodybos pastatų ansamblio restauraciją, įkūriau pirmąjį skanseno tipo muziejaus skyrių po atviru dangumi, išrūpinau muziejui respublikinio muziejaus statusą, į muziejaus balansą perėmiau 12ha užimančią dvaro sodybą, traktuodamas ją kaip muziejaus po atviru dangumi ekspoziciją. Kelis metus muziejus respublikoje užėmė pirmą vietą, buvo apdovanotas, jame vykdavo respublikiniai muziejininkų seminarai.

1967 m. Kultūros ministerijos buvau perkeltas dirbti į naujai kuriamą respublikinį Liaudies buities muziejų prie Rumšiškių, kur, deja, man buvo leista dirbti tik skyriaus vedėju. O apie darbą tepakalba muziejaus direktoriaus Vytauto Stanikūno man išduota charakteristika. “...pasižymėjo darbštumu ir principingumu. Būdamas geras muziejininkystės specialistas nuveikė didžiulį darbą muziejaus kurimosi procese. Atliko pagrindinį darbą sudarant muziejaus programą. S. Daunio vaduvaujamas buities skyrius per minimą laikotarpį surinko keletą tūkstančių eksponatų, nemažą kiekį sukaupė etnografinės medžiagos, aprašų, brėžinių, schemų, nuotraukų, vadovaudamasis moksliniu metodu puikiai įruošė 37 pastatuose interjerines ekspozicijas. Moksliškai ur sumaniai vadovavo pastatų rekognoskavime, jų tyrinėjimo, eksponatų kaupimo, konservavimo bei restauravimo darbams. Nebodamas tiesioginio ir atsakingo darbo, S. Daunys sugebėjo 1973 m. neakivaizdiniu būdu baigti aukštąjį mokslą”. Ir t.t. Tiesa, baigiau dar Rokiškyje pradėtas studijas Vilniaus Universitete, įgydamas istoriko, istorijos ir visuomeninių mokslų dėstytojo spacialybę. Paskatintas ėmiausi ruoštis disertacijai. Istorijos Instituto patvirtinta tema “Pirtis sodyboje, buity ir papročiuose”. Deja, buvau įspėtas, kad manęs neprileis prie gynimo dėl mano politinės padėties.

1973 m. muziejaus buvo pavesta man ruošti muziejuje miestelio ekspoziciją, nors dirbau buities skyriaus vedėju. Imantis tokio atsakingo darbo teko iš muziejaus pereiti dirbti į Paminklų konservavimo institutą etnografo - vyr. architekto pareigoms. Čia pradėjau darbą 1977 m. birželio mėnesį. Rekognoskavau į muziejų keltinus pastatus, vykdžiau jų etnografinius tyrinėjimus, konsultavau architektus, ruošiančius restauracijos projektus, statybininkus. Tapau vienu iš miestelio genprojekto autorių – etnografas.

1982 m. išėjau į pensiją. Atsirado sąlygos toliau tęsti muziejaus pradėtą pirčių tyrinėjimo programą. Deja, šį kartą jau visuomenininiais pagrindais ir savo asmeniška iniciatyva. Aplankyti keli šimtai įvairiuose rajonuose esančių pirčių, apklausinėti žmonės, padaryta apie 2000 fotonegatyvų, brėžinių, aprašymų. Parašyti straipsniai skaityti mokslinėse konferencijose, spausdinti įvairiuose leidiniuose. 2003 m. Liaudies buities muziejaus iniciatyva (direktorius Stasys Gutautas) išleista pirmoji knyga “Pirtis kaimo kultūroje”, skirta papročiams. Numatyta leisti jų seriją papročių, pastatų, higienos bei procedūrų klausimais. Gyvenu iš pašalpos už atidirbtus metus lageryje ir senatvės pensijos.
Dar tebeužsiiminėju literatūrine kūryba. 1986 m. pasirodė mano pirmoji eilėraščių knyga “Šiaurės lyguma”. Šiemet jau turiu parsivežti iš leidyklos šeštąją. Esu nevyriausybinės organizacijos “Nedėja” leidžiamo literatūros ir kultūros almanacho “Nedėja” vyr. redaktorius.

2003 m. gruodžio mėn.

S. Daunys