Uždaryti

Medicina senovės Lietuvoje ir vėlesniais laikais

Jūs esate čia: / » Pirtininkams » Publikacijos » Lietuviškos pirties istorija » Medicina senovės Lietuvoje ir vėlesniais laikais

Mokslas ir kultūra kiekvienoje tautoje vystosi iš lėto. Būna labai gyvų ir pažangių laikotarpių, bet taip pat ir stagnacijos periodų. Europoje mokslas ir kultūra slinko iš vakarų į rytus ir į šiaurę. Yra duomenų manyti, kad proistorinių laikų lietuvių pirmieji ryšiai su pažangesnėmis tautomis buvo ryšiai su skandinavais. Tas laikotarpis buvo trumpas, bet reikšmingas, nes tuo metu kultūra vakaruose buvo aukštesnė. Tačiau, Romos imperijai žuvus, sunyko ir joje buvę mokslo ir kultūros židiniai. Reikėjo kelių šimtmečių, kol pradėjo steigtis nauji: pirmoji medicinos mokykla buvo įkurta Salernoje IX a., vėliau 1224 m. Neapolyje, XIII a. Bolonijoje, 1348 m. Prahoje, 1364 m. Krokuvoje, 1365 m. Vienoje, 1385 m. Heidelberge, 1436 m. Tūbingene, 1544 m. Karaliaučiuje.

Tuo metu Lietuvos medicina buvo vaidilų, žynių, žolininkų, burtininkų, barzdaskučių, cirul-ninkų bei pirtininkų rankose. Prieš universitetams ir medicinos mokykloms įsisteigiant, panaši situacija buvo ir visuose kituose kraštuose.

1.Cechai

Medicininės pagalbos teikimas žmogui visados buvo reikalingas ir svarbus. Silpnesniam ligoje padėjo stipresnis ir tas, kuris daugiau žinojo bei galėjo. Tai buvo individuali pagalba, ir tik palaipsniui ji pradėta racionaliai tvarkyti ir organizuoti. Medicininės pagalbos teikimas tapo amatu. Jau I-IV a. amatininkų būta neblogų. Tų amžių archeologinėse iškasenose jau užtinkami, nors ir primityvūs, chirurginiai instrumentai. Taip pat randami gana gerai sudėti sugiję lūžę kaulai (Veršvų iškasenos). Medicinos srityje dirbančiųjų, arba amatninkų, skaičius didėja. Iškyla amato ir amatininkų reguliavimo ir organizacijos reikalas. Pirmuosius barzdaskučių ar kirpėjų-chirurgų susivienijimus jau randame Europoje XIII a. 1255 m. Paryžiuje įsikuria Šv. Kozmo ir Damijono brolija. Panašios brolijos įsikuria 1452 m. Hamburge, 1454 m. Gdanske, 1477 m. Krokuvoje. Vienur jos vadinamos brolijomis (fraternitas), kitur cechais. Tų brolijų ar cechų tikslas buvo suvienyti medicinos srityje dirbančius amatininkus, kad jie bendrai galėtų spręsti savo profesinius reikalus. Šito amato globėjais beveik visuose kraštuose buvo pasirinkta šventieji Kozmas ir Damijonas. Apie šių šventųjų gyvenimą ir mirtį maža turima žinių. Tikra, kad jie buvo nužudyti Dioklecijono persekiojimo metu Sirijoje. Legenda sako, kad jie buvę gydytojai ir gydę ligonius be atlyginimo, vykdydami krikščionio gailestingumo darbą. Todėl organizacijos, dirbančios medicininį darbą, pasirinkdavo juos savo globėjais.

Lietuvoje XV-ojo a. pabaigoje pradėjo organizuotis amatininkų cechai. Miestuose atsirado ir barzdaskučių, kirpėjų-chirurgų cechų branduoliai. Jie buvo įvairiai vadinami: balveriai-chirurgai, barzdaskučiai-chirurgai, cirulninkai-chirurgai, kir-pėjai-chirurgai. Mes juos toliau vadinsim kirpė-jais-chirurgais, o jų cechą — kirpėjų-chirurgų cechu. Oficialiai Vilniaus kirpėjai-chirurgai įsikūrė 1509 m. ir sudarė kirpėjų-chirurgų broliją. Yra užsilikę šios brolijos 1509 m. surašytieji įstatai, labai panašūs į kitų Europos kraštų to meto tokių pat organizacijų įstatus. Jais nustatoma cecho narių kategorijos, teisės, pareigos, taip pat tarpusavio santykiai. Iš įstatų matome, kad nariai buvo trijų kategorijų:

1. masteriai (mokytojai),
2. pavaduotojai, arba masterių pagalbininkai, ir
3. mokiniai.

Įstatų teksto pradžia skamba šitaip:

„Dievo vardu, Amen. Mes, Vilniaus miesto balveriai (Barzdaskučiai, kirpėjai-chirurgai), 1509 m. po Kristaus gimimo išsirūpinome iš mūsų maloningo viešpaties, jo didenybės karaliaus Žygimanto raštą mūsų brolijai apie tvarką ir pasisekimą mūsų amate maloningo Dievo ir šventųjų Kozmo ir Damijono garbei, kaip kad daroma kituose krikščioniškuose kraštuose ir Gdanske“.

Čia paduodama keletas įstatų paragrafų, iš kurių matyti cecho santvarka, narių teisės ir pareigos:

1. Kiekvienas, kuris nori verstis balverių amatu, turi laikytis mūsų statuto. Visų pirma, jis turi duoti mums raštą, kokio jis yra gimimo ir iš kur kilęs. Jis turi įteikti ir kitą raštą, nurodantį, kuriame mieste jis mokėsi to amato ir pas kurį maste-rį. Jeigu tų raštų neturėtų, jis negalėtų tuo amatu verstis. Jei kuris jau buvęs masteriu kuriame nors mieste, turi mums įteikti to miesto ir to miesto kilnių ponų raštą, kad tame mieste gerai elgęsis.

2.    Jis turi mokėti pagaląsti skustuvą, žirkles ir instrumentą kraujui nuleisti pagal mūsų amato papročius. Taip pat turi mokėti pagaminti pilką, rudą ir rusišką tepalą, juodą ir žalią tepalą ir pagaminti pudrą (miltelius) lūžusiems kaulams gydyti.

3.    Jis turi 1 metus gyventi pas to miesto maste-rį kaip draugas-pagalbininkas. Jeigu kuris iš maste-rių mirtų ir našlė norėtų už pagalbininko ištekėti, jam nereiktų nė metų išbūti pagalbininku. Tik jis turėtų atlikti viską, kas parašyta, pagal mūsų amatą, o atlikęs gali vesti tą našlę ir pasidaryti masteriu.

4.    Jis turi įmokėti brolijai 5 kapas grašių Dievo ir šventųjų Kozmo ir Damijono garbei (kapa yra 60; grašio vertė tuomet: karvė — 60 grašių, arklys — dvi kapos, t.y. 120 grašių). Masteriams ir jų pagalbininkams jis turi iškelti pietus vyriausiojo to miesto masterio namuose, ir tuose pietuose turi dalyvauti du Vilniaus miesto patarėjai.

7.    Jeigu kas Vilniaus mieste ims verstis mūsų amatu, bet patenkinamai neįvykdys mūsų brolijos ir statuto reikalavimų, turės sumokėti pabaudą viešpačiui jo didenybei karaliui 30 kapų grašių, rotušei 10 kapų grašių ir brolijai 5 kapas grašių.
8.    Masteriai neturi vienas kitam kenkti gydymo darbe. Jei tai įvyktų, kaltininkas turėtų sumokėti pabaudos vieną vaško akmenį (40 svarų vaško) šv. Kozmo ir Damijono garbei. Jeigu kuriam masteriui atvežtų sužeistą žmogų ir jis vienas negalėtų jam pagelbėti, jis turi apie tai pranešti kitam masteriui ir paprašyti jo pagalbos. Jeigu jis to nepadarytų, o sužeistasis mirtų ir būtų paduotas skundas ar kiltų kalbos, jam būtų gėda, ir jis turėtų sumokėti pabaudos vieną vaško akmenį.
9.    Jeigu masteris apkalbėtų masterį ir brolija apie tai sužinotų, jis turėtų brolijai sumokėti vieną vaško akmenį pabaudos. O jeigu pasikartotų, tą masterį reikia iš brolijos ir amato pašalinti.
10.    Masteris negali mokėti pagalbininkui daugiau kaip šešis grašius. O jeigu tai atsitiktų, jis turėtų sumokėti pabaudos vieną vaško akmenį. Tai yra daroma tam, kad nebūtų atitraukiami nuo kitų  masterių jų  pagalbininkai.
13. Masterio priimamas mokinys turi tarnauti-mokytis trejus metus. Išbuvęs tą laiką, jis brolijai sumoka 20 grašių, o masteriams ir pagalbininkams suruošia vakarienę, kur gali paliudyti, ko yra išmokęs. O jeigu masteris priimtų mokinį be mokesčio ir trumpesniam laikui nei treji metai, tas masteris turi sumokėti brolijai vieną vaško akmenį.
15. Masteriai neturi turėti jokių ryšių su pirtininkais ir jų vaikų negali priimti mokiniais ar į broliją. Jei kas tai padarytų — turėtų sumokėti brolijai vieną vaško akmenį pabaudos.

Šio dokumento turinys atskleidžia plačiai ir ryškiai Vilniaus kirpėjų-chirurgų gyvenimą ir darbą. Iš pirmo ir septinto paragrafų matome cecho chirurgijos ir gydymo monopolį. Reikalaujama iš visų, kurie nori Vilniaus mieste pragyventi iš gydymo, visiškai paklusti įstatams, t.y. būti cecho nariais. Neklausantiems skiriamos tokios didelės pabaudos, kad jos visiškai sunaikintų nepaklusnųjį. Šie cecho įstatai buvo valstybės pareigūnų patvirtinami. Jie nustatė brolijos narių padėtį ir tarpusavio santykius, taip pat mokslo egzaminų ir kategorijų pakeitimo taisykles. Tik masteriai galėjo veikti kaip tikri cecho nariai. Pagalbininkai ir mokiniai teisių turėjo labai mažai. Mokslas masterio vardui įsigyti truko ketverius metus: kandidatas trejus metus išbūdavo kaip masterio mokinys ir vienerius metus kaip jo pagalbininkas. Tik tokį stažą turinčiam asmeniui buvo leidžiama laikyti egzaminus. Egzaminuose klausimų skaičius buvo griežtai apibrėžtas, ir jie turėjo praktikinį charakterį.

Įstatai nustatė profesines ir tarpusavio santykių taisykles, konsultacijų reikalavimus, brolijos narių pareigas, tarpusavio etines normas.

Penkioliktas paragrafas parodo nedraugiškumo ir pykčio pirtininkams, kurie buvo kirpėjų-chirurgų konkurentai. Pirtininkai irgi norėjo kirpėjų-chirurgų amatu verstis ir tuo užsidirbti sau duoną. Šios pirtininkų pretenzijos turėjo gilias istorines šaknis, nes senovės pirtys buvo tradicinės gydymo vietos. Pagal dokumentus pirtys Lietuvoje užtinkamos jau XIII a. Pirčių būta viešų ir privačių. Vilniaus kapitulos 1561 m. aktuose rašoma, kad kapitulos mūrinė pirtis buvo išnuomota Dambrauskui, XVII a. pabaigoje viešą pirtį turėjo Špaso špitolės ant Vilnelės upės kranto.

Konkurencija ir atkaklios varžybos tarp kirpėjų-chirurgų ir pirtininkų truko visą cecho gyvavimo laiką, t.y. kelis šimtmečius. Varžybos kartais baigdavosi teismo bylomis, o kartais triukšmingomis muštynėmis. Karalių raštai, teismo ir bažnyčios potvarkiai mėgino apibrėžti abiejų šalių teises ir veikimo sritis. Pirtininkų teisės tokiais aktais paprastai būdavo mažinamos. Bet ne kiekviena gydymo sritis jiems buvo draudžiama. Jie turėjo teisę nuleisti kraują, statyti taures, nupjauti ir gydyti nuospaudas, kirpti. Bet jie tai galėjo atlikti tik pirtyse. Labai griežtai buvo draudžiama iškabinti prie pirties ar savo buto varinę lėkštę — kirpėjų simbolį. Iš jų buvo reikalaujama iškabinti pirties  simbolį — baltame fone raudoną lygiais galais kryžių. Buvo bandoma pirtininkus suorganizuoti į cechą ir tokiu būdu juos sudrausminti. Bet tai nepavyko ir jie ir toliau konkuravo ir kenkė kirpėjams-chirurgams. Jie ėjo per namus, teikė medicininę pagalbą žymiai pigiau nei kirpėjai-chirurgai. Kirpėjai chirurgai tuos užsispyrusius pirtininkus gaudydavo, miesto sargybų padedami, kišdavo juos į kalėjimus, bet jie ir toliau dirbo ir neturtingesniųjų tarpe turėjo nemažą pasisekimą.

Kirpėjų-chirurgų cechas didėjo narių skaičiumi, savo žiniomis, patyrimu ir cecho teisėmis. Didysis Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto 1552 m. gruodžio mėn. 25 d. raštas sustiprina kirpėjų-chirurgų cecho teises ir padidina, sugriežtina bausmes pirtininkams už darbą ne savo srityje. Tuo raštu leidžiama ne tik sodinti neklausančius į kalėjimą, bet ir konfiskuoti jų turtą.

Tuo raštu ir cecho nariams nustatomos griežtesnės taisyklės. Pvz., jei cecho narys metus ir 6 savaites nesiverstų chirurgija, o dirbtų kokį nors kitą darbą, tai, norėdamas grįžti į kirpėjus-chirurgus, jis turėtų vėl iš naujo laikyti egzaminus ir vėl būti naujai priimamas į cechą. Šituo 1552 m. raštu cechui duodamas naujas vardas: "Contubernium seu Universitas Chirurgorum". Vilniaus kirpėjų-chirurgų cechas turėjo antspaudą su užrašu "Fraternitas Chirurgorum Vilnensium".

Žodis "Contubernium" buvo prigijęs ir pasidaręs populiarus cecho vardas dokumentuose.
Vėlesni karalių ir Lietuvos kunigaikščių raštai didino ir tiksliau apibrėžė cecho masterių mokslo reikalavimus ir stiprino jų teises. 1584 m. savo raštu Steponas Batoras patvarkė, kad tik cecho "Contubernium" nariai gali verstis chirurgijos praktika. Visiems kitiems, kas tuo amatu verstųsi, gresia   kalėjimas   ir   turto   konfiskavimas.

Raštas daro išimtį tik tiems, kurie viešai paskelbti medicinos daktarais kurioje nors akademijoje ar universitete, t.y. tiems, kurie buvo baigę medicinos mokslus užsienio universitetuose ar akademijose. Iš šito rašto matome, kad kirpėjai-chirurgai chirurgijos srityje buvo laikomi lygūs su medicinos mokyklos baigusiais diplomuotais gydytojais. Tačiau šita išimtis teturėjo teorinės reikšmės, nes tuo metu medicinos daktarai chirurgijai nebuvo paruošti ir jos nepraktikavo. Toliau tame rašte sakoma, kad nevertas ir nepasiruošęs neturi būti priimtas į cecho masterius. Jis turi įteikti raštą, kad metus ir 6 mėnesius dirbo pas vieną iš masterių Vilniuje, o taip pat savo mokėjimą turi įrodyti egzaminuose. Kandidatas į masterius turi mokėti pagaląsti skustuvą, žirkles, mokėti pagaminti tepalus, visų masterių akivaizdoje papasakoti apie žaizdų gydymą, išnarintų sąnarių atstatymą ir kaulų lūžimo gydymą. Raštas toliau nurodo, kad, egzaminų neišlaikęs, jis turi dirbti pas kurį nors masterį ir po pusantrų metų gali tuos egzaminus pakartoti. Tuo Stepono Batoro raštu taip pat nustatoma, kad masteriai turi teisę atidaryti kirpyklas. Tokiu būdu kirpyklos pripažįstamos ne tik kaip kirpimo vietos, bet taip pat kaip gydymo vietos, kur teikiama chirurginė pagalba.

Laikui bėgant, cechai savo nariams didina reikalavimus ir pasiruošimą į masterius. 1636 m. cecho įstatai reikalauja jau dvylikos metų darbo toje srityje: trejus metus būti mokiniu, šešerius metus specializuotis, dirbant pas įvairius masterius įvairiuose miestuose, ir trejus metus išbūti pagalbininku pas Vilniaus miesto masterį. Keliavimas nuo vieno masterio pas kitą įvairiuose miestuose ir net valstybėse pasidarė charakteringas XVII ir XVIII šimtmečiuose cechų reikalavimas. Cecho masteriai buvo įpareigoti keliaujančius pagalbininkus priimti ir juos mokyti. Šis paprotys įnešė vieningumo chirurgijos darbe ir pakėlė   būsimų   masterių   kvalifikacijas.

1639 m. įstatai reikalauja, kad, egzaminuojant kandidatus į masterius, t.y. pagalbininkus, norinčius būti masteriais, šalia egzaminuojančių masterių dalyvautų ir diplomuotas gydytojas. Tai pareikalavo iš būsimų masterių daugiau teorinių žinių. Iš egzaminuojamojo jau buvo reikalaujama, kad jis nusimanytų ne tik apie žaizdas, kaulų iš-narinimą ir kaulų lūžimus, bet ir apie visas žmogaus kūno ligas, kurios turi ryšio su chirurgija. Tos žinios, žinoma, nebuvo gilios, nes visas kirpėjų-chirurgų mokslas turėjo praktišką charakterį.

Jokiame dokumente nei įstatuose nėra jokių bendro išsilavinimo ir raštingumo reikalavimų. Reikia manyti, kad neraštingumas cecho susikūrimo pradžioje nebuvo išimtis. Tačiau vėliau sutinkami kirpėjai-chirurgai buvo ne tik raštingi, bet ir gerokai išsilavinę, išmokslinti. Varšuvoje yra užsilikę masterių turto sąrašai. Iš tų sąrašų matyti, kad dalis kirpėjų-chirurgų masterių turėjo rimtas bibliotekas, kuriose randama tuo metu buvusių įvairiomis kalbomis rimtų medicinos veikalų, knygų net ir lotynų kalba.

Apie masterių teorinį žinojimą galima spręsti iš savotiškų kompendiumų, kurie buvo pagalbininkų vartojami pasiruošti masterių egzaminams. Tokie ranka rašyti kompendiumai yra užsilikę Dancige ir Varšuvoje. Jie yra XVIII-ojo šimtmečio ir turi klausimo ir atsakymo formą. Reikia manyti, kad jie nurodo tuometinį mokslo lygį ir Lietuvos cecho narių. Dancigo cecho kompendiumas turi 102 klausimus ir atsakymus, o Varšuvos — 26. Klausimai ir atsakymai įdomūs tuo, kad jie parodo žinių mišinį iš anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmacijos to amžiaus medicinos mokslo šviesoje, visa tai parėmus masterių praktika. Iliustracijai paimsime keletą klausimų ir atsakymų.
1.    Kas yra chirurgas?
Chirurgas yra gamtos tarnas, kuris gydo išorinius žmogaus kūno pažeidimus savo rankų, instrumentų, gydomų medžiagų ir tinkamų perrišimų pagalba.
2.    Kiek yra kaklo slankstelių?
Septyni. Pirmas vadinasi atlas, antras — epis-thropheus, trečias — axis, o likusieji neturi vardų.
3.    Kas yra nervai?
Tai pailgi balti kanalai, sudaryti iš daugelio skaidulių, tušti ar užpildyti delikataus skystimo, kurie išeina iš pailgųjų ir nugaros smegenų ir išsiskirsto po visas kūno dalis.
4.    Kaip nervai veikia?
Jie pristato į visas žmogaus kūno dalis smegenyse pagamintas nervų sultis, kurios sukelia jutimo ar judėjimą žmogaus kūne.
5.    Kurios žaizdos mirtingos?
Žaizdos, kur negalima sulaikyti kraujo tekėjimo, žaizdos, kurios pažeidžia smegenų ir širdies visumą ir nervus, kurie tvarko kvėpavimą ir širdį.
6.    Kaip reikia gydyti morbus venereus, ir ar visados galima duoti "mereurialia"?
Nevienoda yra žmogaus prigimtis, ir ne visada reikia gydyti gyvsidabriu, ypač ten, kur prisideda kitos ligos, pvz., skorbutas ar džiova.
Iš šitų kelių klausimų mes galime orientuotis apie to meto kirpėjų-chirurgų teoretines žinias ir apie jų praktinį darbą.

Palyginti Lietuvos kirpėją-chirurgų moksliniam išsilavinimui su Vakarų Europos moksliniu lygiu imkime keletą pavyzdžių.
Aristotelis laikė širdį kraujo rezervuaru. Jisai teigė, kad širdį turi visi kraują turį gyvuliai. Kadangi kraujas yra skystas, tai yra aišku, kad turi būti indas jam laikyti.

1666 m. Richard Lovver ir Robert Boyle Anglijoje pradėjo kraujo transfuzijos bandymus su šunimis. Tais pačiais metais buvo pradėti tokie pat bandymai Prancūzijoje, Paryžiuje. Tos transfuzijos jiems nevyko, ir 1668 m. Paryžiaus parlamentas tuos eksperimentus  uždraudė.

Vesalius, neradęs Galeno aprašytos pertvaroje angos, sakė, kad Aukščiausias padarė stebuklą ir kraujas iš dešinės širdies pereina į kairiąją mums nematomu   "prakaitavimo"   būdu.

Vokiečių filosofas Friedrich Wilhelm Jo-seph von Schelling paskelbė "Naturphilosophie" teoriją, ir pagal tą teoriją Mūncheno universiteto privatdocentas Hermann Morn 1846 m., fiziologinę patologiją dėstydamas, sakė, kad microcosmos yra atspindys macrocosmos. Jis lygino kraujo celes su žemės rutuliu. Žemė yra apskrita, ir kraujo narveliai apskriti; žemė yra iš šonų suplota, ir kraujo narveliai suploti; žemė yra branduolys atmosferoje, ir kraujo narveliai turi branduolį; žemė sukasi apie savo ašį, ir kraujo narveliai kraujuje sukasi apie savo ašį; žemė esanti kontroliuojama saulės, ir kraujo narveliai esą kontroliuojami smegenų.

Iš tų kelių pavyzdžių matome, kad Lietuvos kirpėjai-chirurgai buvo maždaug to paties lygio su to meto šių mokslų atstovais Vakarų Europoje. Išlaikę egzaminus ir priimti į cecho masterius, gaudavo diplomus. Vienas iš tokių diplomų čia spausdinamas.

Iš turimų dokumentų galima spręsti, kad jie statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, gydė paviršutines ir gilesnes žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius ir sudėdavo lūžusius kaulus, siuvo žaizdas, atidarinėdavo obscesus — pūlinius, amputuodavo galūnes ir gal net trepanuodavo kaukoles. XV-XVIII a. kirpėjai-chirurgai ėmėsi visų tuo metu žinomų chirurginių gydymo metodų, išskiriant kataraktą, akmenų ir trūkių pašalinimą (tai atlikdavo vadinami okulistai). Į kirpėjų chirurgų sritį įėjo odos ir veneros ligos, o taip pat jie traukė ir gydė dantis. Juos dažnai kviesdavo būti teismo medicinos ekspertais, ir jų parodymas turėjo sprendžiamosios reikšmės, nustatant pažeidimo sunkumą ir kaltės laipsnį.

Kirpėjams-chirurgams priklausė medicinos sritis, vadinama "išorine medicina", o "vidaus medicina" priklausė gydytojams su universiteto išsilavinimu. Vartojant mūsų šio laiko terminologiją, kirpėjai-chirurgai buvo chirurgais, traumatologais, dermato-venerologais, dantų gydytojais, karo gydytojais, teismo medicinos ekspertais. Kirpėjai-chirurgai naudojosi nemaža pagarba. Valstybės ir teismo aktuose jie dažnai vadinami ponais, o Kauno magistrato knygose prieš jų pavardes dedamas epitetas "gerbiamas". Jie teikdavo chirurginę pagalbą bajorų ir kunigaikščių dvaruose, gaudavo iš kunigaikščių dvarus dovanų, buvo atleidžiami nuo mokesčių ir prievolių.

Rusija tokių kirpėjų-chirurgų neturėjo. Karų metu Lietuvos kirpėjai-chirurgai, patekę į nelaisvę, buvo labai gerbiami ir vertinami. Nuo pradžios XVI iki pradžios XIX šimtmečio Lietuvoje atstovauja chirurgijai tik kirpėjai-chirurgai. Tą faktą patvirtina karalių ir kunigaikščių raštai ir patvarkymai. XVIII šimtmečio pabaigoje cecho reikšmė ir autoritetas buvo tokie dideli, kad medicinos fakulteto profesorius, dėstąs chirurgiją, med. dr. Briotte rado reikalą įsirašyti į kirpėjų chirurgų cechą. Cecho nariais buvo įstoję ir daugiau profesorių, medicinos daktarų. Tai buvo cecho gyvavimo viršūnė. Besivystant medicinos mokslui Lietuvoje, kirpėjų-chirurgų cecho reikšmė pradėjo mažėti.

Apie tą laiką keičiasi medicinos mokslo pažiūra į chirurgiją. Kai kurie medicinos fakulteto profesoriai, pvz., A. Bekin, F. Niskovvsky ir kiti nurodo, kad medicinos padalinimai į "išorinę" ir "vidinę" mediciną yra netikslūs, ir tos dvi sritys buvo sujungtos. Vilniaus medicinos fakultetas pradeda išleisti diplomuotus gydytojus, paruoštus ne tik vidaus medicinai, bet taip pat chirurgijos diagnostikai ir praktikai. Kirpėjų-chirurgų cechas supranta savo padėties silpnėjimą. Jie mėgina prisitaikyti, organizuoja savo nariams medicinos mokslo ir chirurgijos paskaitas. Paskaitininkais kviečiami med. fakulteto profesoriai, kaip Briotte ir kiti. Kai kurie iš masterių stengėsi įstoti į fakultetą. Atsirado speciali literatūra cecho nariams apmokyti. Tačiau kirpėjams-chirurgams buvo sunku sekti medicinos mokslo pažangą, ir jie atsilieka, cechas ir jo reikšmė menkėja. Visuomenės akyse kirpėjai-chirurgai tampa paprastais kirpėjais. Atitinkamos įstaigos pradeda jų darbą varžyti. Jiems dar leidžiama praktikuoti chirurgiją tik tokiose vietose, iš kurių tikri chirurgai yra sunkiai pasiekiami.

Antras Lietuvos kirpėjų-chirurgų cechui smūgis — tai okupacija. 1795 m. Lietuva okupuojama Rusijos. Rusijoje kirpėjų-chirurgų ir jų cecho nebuvo. Todėl su Rusijos okupacija kirpėjų-chirurgų cechas nustojo juridinės bazės. Formaliai raštu ar įstatymu tas cechas kai kurį laiką nebuvo uždarytas, bet taip pat jis nebeturėjo jokios paramos ar protekcijos. Kai kurie masteriai, pamatę, kad jų diplomai nebeturi vertės, kreipėsi į gubernijos medicinos įstaigas, prašydami legalizuoti jų darbą. Dokumentai, kuriuos jie iš tų įstaigų gavo, nebeleido jiems savarankiškai dirbti, bet tik daktarų padėjėjais-felčeriais. Čia yra felčerių pradžia Lietuvoje. Vilniaus kirpėjų-chirurgų cechas, oficialiai neuždarytas, vis mėgina kovoti ir atstatyti savo teises. 1826 m. jie paduoda prašymą gubernijos gydymo sanitarinei įstaigai, prašydami legalizuoti kirpėjų-chirurgų cecho teises. Ta įstaiga kreipėsi į Vilniaus universitetą patarimo. Universiteto rektorius prof. B. Pelikan, žinomas chirurgas ir griežtas žmogus, davė neigiamą atsakymą, laikydamas kirpėjų-chirurgų cecho žmones visai neišsilavinusiais ir neparuoštais tam darbui. Cecho vadovybė nerimsta ir 1830 m. paduoda prašymą pačiam carui. Prašyme ji išdėsto anksčiau turėtas teises ir privilegijas, prašo patvirtinti tas teises bei leisti užsiimti praktika. Po trijų metų, 1833, į jų prašymą buvo atsakyta potvarkiu, reikalaujančiu, kad visi masteriai turėtų laikyti felčerių mokyklos nustatytus egzaminus. Išlaikiusiems buvo numatyta išduoti dokumentus, kurie leistų jiems verstis felčerių praktika.

Taip baigėsi kirpėjų-chirurgų cecho egzistencija, gyvavusi per tris šimtmečius, nors oficialiai jis ir nebuvo uždarytas. Jo nariai dar ilgus metus dirbo kaip kirpėjai-chirurgai, ir praktikoje jų darbas nesiskyrė nuo felčerių. Geriausios sąlygos jiems buvo mažuose miesteliuose verstis savo amatu. Kirpėjų-chirurgų cecho liekanos Lietuvoje išsilaikė iki XX amžiaus.  
 

Paskaita, skaityta LKM Akademijos suvažiavime Chicagoje 1979.VIII.31 - IX.2.
Straipsnio autorius: DR. JUOZAS MEŠKAUSKAS


Taip pat skaitykite

 

Taip pat skaitykite

Antanas Rimvydas Čaplinskas

Antanas Rimvydas Čaplinskas

Vilniaus istorijos tyrinėtojas, šiuo metu dirbantis prie ruošiamos išleisti 2009 m. knygos ,,Vilnius. Legendos ir… Toliau

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

Renginiai

Sveikos pirties ABC PLIUS

2018-11-04
Visos vietos užimtos
Renginio vieta: Neries g. 25, Bučionių kaimas, Kaišiadorių rajonas, Kaunas

 

Senovės pirtininkas. Pirtis.lt.
Viduramžių pirtininkas dirba

Žygimanto Augusto raštas kirpėjų - chirurgų cecho reikalu. Pirtininkai.

Žygimanto Augusto raštas kirpėjų - chirurgų cecho reikalu 1552 m. gruodžio mėn. 25 d. Originalas yra Vilniaus bibl. archyvuose. Nuotrauka iš V. G. Micelmacherio knygos: Očerki po istorii medicini v Litve, 1967, Leningrad.

cecho-antspaudas

Vilniaus chirurgų brolijos antspaudas (iš LTSR MA Bibliotekos rankraštyno fondų). Nuotrauka iš "Klinikinės medicinos klausimų", Vilnius, 1976.

Stepono Batoro 1584 m. raštas cecho reikalu. Pirtininkai.

Stepono Batoro 1584 m. raštas cecho reikalu. (Originalas yra Mokslo Akademijos bibliotekoje Lietuvoje. Fotografija iš V. G. Micelmacherio knygos: Očerki po istorii medicini v Litve, 1967, Leningrad)