Ugnis ir vanduo per Velykas

Didįjį Šeštadienį dažniausiai prieš pietus, bažnyčioje būdavo šventinama ugnis vanduo. Juos parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių pareiga. Ši diena jiems suteikdavo daug įspūdžių.
Šventoriuose sukurdavo didžiulius laužus. į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę nuo šventoriaus laužo beržo pintį.
Trečiajame mūsų amžiaus dešimtmetyje vienur kitur nešdavo šventinti ir degtukus, bet dalis kunigų jų nenorėdavo šventinti ir sumesdavo į laužą kad paskui vyrai šventintais degtukais pypkių neprisideginėtų, tačiau mūsų amžiaus antrojoje pusėje beveik visose bažnyčiose jau imta šventinti degtukus.
Niekas šventosios ugnies neskolindavo, nes bijojo, kad savo namams perkūno rūstybės neužsitrauktų. Šventinta ugnimi pirmiausia kurdavo pirtį, o likusius degančios kempinės gabaliukus sumesdavo į troboje besikūrenančią krosnį, kad joje ugnis taptų šventa. Ant šventintos ugnies virdavo kiaušinius, ruošdavo velykinius valgius. Vakare žarijas, kartais įsidegusią durpę, apžerdavo pelenais krosnies pakraštyje, jomis įkurdavo krosnį Velykų rytą.
Velykinę ugnį Didįjį šeštadienį apnešdavo aplink visus trobesius, kad apsaugotų juos nuo nelaimių, o aplink daržus, kad geriau augtų daržovės. Žemaitijoje buvo žinomas paprotys, grįžtantiems su ugnimi iš bažnyčios,apeiti dirbamus laukus, kad derlius geresnis būtų. Žmonių įsitikinimu, šventinta ugnis saugojo šeimos židinį, nešė namams palaimą, tikėjimo tvirtumą, saugojo nuo žaibo ir nelaimių.
Vandenį nešdavo ąsočiuose,buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens, tikėdavo, kad tas, kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs, bus laimingas.
Grįžę Velykų rytą iš bažnyčios, Didįjį šeštadienį, parsineštu vandeniu šlakstydavo kambarius, aslą, namo kertes, Velykų stalą, prisikėlimo metu buvusius namie, kad susiklausymas, džiaugsmas ir meilė lydėtų šeimą, kad nebūtų blogų dvasių, vaiduoklių. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Šventintu vandeniu šlakstydavo norėdami nuraminti vėją, pagydyti žmones nuo nervų ligų, nuomario, paralyžiaus, duodavo gerti vaikams, kad nebijotų perkūnijos. Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – velykinės ugnies. Tai dažniausiai paaugusių vaikų rūpestis.

Ugnį parsigabendavo įdegę budę, – tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Išrieda tokie ugnies ratai į visas puses nuo bažnytkaimio – įspūdingas reginys!
Iš naujo įkūrus krosnį atnešta ugnimi būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai. Užmesdavo ant malkų liaunų šakelių, – tai tam, kad vasarą po kojomis jokia gyvatė nepasipainiotų. Maža to: suslėpdavo prieverpstes ir adatas, kad rytojaus dieną, per šv. Velykas, jų netyčia nepamatytų, – tada tikrai vasarą gyvatės nesutiksi.