Uždaryti

Pasitinkant rytą

Jūs esate čia: Namai » Pirtininkams » Pirties kalendorius » Šv. Velykos » Pasitinkant rytą

Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį blaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokštus. Dažniausiai būdavo persirengiama kipšiuku arba žydeliu. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma.

Žemaitijoje kai kuriose parapijose gyvus sargybinius pakeitė mediniai kariai. Būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.

Išaušus ilgai lauktam šv. Velykų rytmečiui net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašauja būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, – kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai gerai seksis. Šventinis stalas jau laukia paruoštas. Šeimininkas dalija visiems namiškiams pirmąjį margutį, tada ir kitiems Velykų skanumynams eilė...
Išdykėlių pramogos
Pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, lydimais dainomis ir muzika. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį „ei, lalo“. Už pagerbimą apdovanodavo margučiais, sūriu ir pyragu. Iš gražiausių margučių išrinkdavo „karalienę“. O tuos, kurių ne taip gaila, daužydavo ar ridendavo.

Kuršių nerijos žvejai Velykų rytą tylomis eidavo jūros vandens pasisemti ir juo nusiprausti.

Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Kaimynai taip pat apdovanodavo skanumynais, tik reikėdavo pasakyti prakalbą – oraciją.

Jaunimo pramoga – suptis sūpuoklėse. Kas aukščiau pakils, to ir javų pasėliai aukštesni, o linai ilgesni augsią.

Seniau būta papročio nuplauti savo šeimininkams rankas, vėliau tai išvirto į išdykėlišką laistymąsi vandeniu. Paprotys galėjo kilti nusižiūrėjus į bažnytines misterijas, – kaip Pontijus Pilotas rankas nusiplauna. Kita vertus, laistymasis vandeniu būdingas pavasario darbų pradžios paprotys. Tai dangiškos globos ir palaimos dirvos brandinamam javui prašymas.

Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui skirta, nes negalima rimtų darbų imtis. Nevalia liesti žemės: nei arti, nei akėti, antraip ledai javus vasarą iškapotų. O geriausia apsauga nuo ledų krušos – išarti vagą aplink viso kaimo laukus, į plūgą įkinkius dvynius jaučius.

Devynios Didžiosios savaitės šventinės dienos, tikėtina, yra dar vienas senovės tradicijų priminimas, – tiek dienų trukdavusi mūsų krašte savaitė, skaičiuojama pagal mėnulio kalendorių.

Velykinį vandenį saugodavo iki Sekminių, rečiau iki kitų Velykų. Parsinešę naujos ugnies ar šventintų degtukų, senus degtukus mesdavo į krosnį, ten pildavo ir pernykštį šventintą vandenį. Nuo dvidešimto amžiaus vidurio ugnį retai į namus benešdavo, dažniausiai šventindavo degtukus. Paprotys, šventinti vandenį ir degtukus, išliko iki šių dienų. Šventintas vanduo paprastai buvo globojamas šeimininko, ugnis šeimininkės.

uždaryti

Pastabos administratoriui

Jei šiame straipsnyje pastebėjote neteisingą faktą ar klaidą, galite apie tai pranešti redakcijai. Prašome užpildyti formą ir paspausti „Siųsti“

Užduokite klausimą

Prisijunkite ir klauskite pirties žinovų ir pirtininkų.

Renginiai

II-oji tarptautinė vanojimo konferencija

2019-11-30
Visos vietos užimtos.
Uosio g. 20, Neveronys, Kauno r., Kaunas
II-oji tarptautinė vanojimo konferencija