Prausimasis

Patys pirmieji, drauge su seneliais, ateina paprastai pirties savininkas ir kūrentojas. Vienas kuris iš jų paruošia karštą vandenį, t.y. sudeda akmenis.

Akmenų dėjimas

Sušildyti akmenimis vandenį reikėję didelio patyrimo, nors storas lovys ir "pašėlusį" akmenį išlaikydavęs.
Karštą akmenį, o jis raudonas būdavęs, žarstekliu įrisdavę kaušan. Tada akmenį papučia, toks geriau šildąs, nepašėlstąs, ir palengva pamerkia. Jei iš karto įmeti karštą akmenį į šaltą vandenį, tai jis plyšdamas ištaškąs visą lovį, galįs apšutinti, o "pašėlęs", t.y. pradėjęs važinėti, galįs ir silpną lovį sudraskyti. Skobti ir statyti (šuliniai) kubilai, kol buvę tik medžio lankais surišti, pirčiai visai netikę -vandenį šildant tuojau subyrėdavę, o vasarą greit perdžiūdavę. Įmetę vieną akmenį, dėdavo antrą, trečią ir t.t., kol vanduo pakankamai įšildavo.

Nusirengimas

Atėjęs į pirtį, nusirengia viršutinius drabužius namelyje ir pasikabina. Jei atsiveda vaikų, tai ir juos nurengia. Batus nusiauna ir palieka namelyje. Apatinius drabužius nusivelka vasarą namelyje, bet žiemą, kol ne daug prisirinkę, senieji velkasi pirtyje.
Senus, t.y. vilkėtus skalbinius, jei tik jais nusiprausęs nesivilks, meta namelin prie savo batų. Atsineštus skalbinius ir rankšluostį kabina pirtyje ant kartelių. Ten pat kabina savo skalbinius ir tas, kuris netsineša švarių, bet vilksis tais pačiais.
Kai kuriose pirtyse buvo skiriama viena kartelė, ant krosnies, seniems skalbiniams deginti, kad "gyvas sutvėrimas", šilimos išsigandęs, nenuropotų, kur jo neprašo, t.y. naujuosna skalbiniuosna.

Pasisveikinimai

Pirtin įeidamas kiekvienas žmogus turi esančiuosius pasveikinti: "Skalsų šilimai''; "Prašom skalson", atsako vienas iš vyresniųjų: "Atėjau sušiltenai".
"Prašom. Šilimos užteks"; "Sušalau bevaikščiodamas"; "Prašom sušildyte" arba "Sušalėliam pakūrenom...";
Jei įeinant randa vanojantis, sako:
"Skalsų beržo lapui!"; "Prašom skalson"; "Skalsų lapienei!"; "Prašom."
Jeigu žmogus įeidamas pirtin nieko nepasako, tai susirinkusiųjų kas nors paklausia: "Žmogau, ar nematei kiaulės su zvaneliu"; "Mačiau,bėgte nubėgo", -sako įėjusysis. Jam tylint, kas nors iš pirty esančiųjų pabraukia: "Kiaulė šilimos atėjo"; "Kiaulei šilimos prisireikė".
Išeidamas iš pirties, arba grįžęs namo, visada pasako: "Dėkui ažu šilmų"; "Un sveikatos".
Piemenys ir vaikai kartais atšauna: "Pabučiuok kati širmų".
Jei taip nepasako išeinant ar namo grįžus, tai kiti klausia: "Ar nematei margos kumelės?",- "Pro šalį pravažiavo",-tas atsikerta; "Iš pirties parėjo", - atkerta tas, kuris pirma paklausė.

Pasiskirstymas

Seniau pirtyse žmonės, ypač vyrų bendruomenė, turėjo pastovias vietas. Senieji ir pirties savininkas užimdavo galinį pirties suolą, visi kiti -šoninį, o vaikai - užkrosnę. Svetys, paprastai, buvo sodinamas į senių suolą. Moterys, iš pasakojimų atrodo, tokio griežto skirstymo lyg ir neturėjo.
Iškaitimas. Iš pat pradžių pirtyje susirinkusieji iškaista, t.y. sulipa senieji ant palų ir užsipylę garo šildosi. Po kurio laiko, kai prakaitas jau smarkiai bėga, jie nulipa ir leidžia kitus.

Garo pylimas

"Garui pilti reikia mokslo", - sako ir šiandien dar senieji žmonės. Ir garą pildavo, paprastai, vienas iš senesniųjų: pirties savininkas, kūrentojas arba kuris nors kitas jų paprašytas asmuo. "Garui pildavo" šaltą vandenį, kaušu. Kaušą vandens užverčia į vidurį krosnies, bet, kad susidarę garai nenudegintų arti esančiųjų. Ir todėl buvo įspėjami: "Saugokitės! Piliu garą."

Vanojimasis

Sutarę vanotis, pamerkdavo vantas į šiltą vandenį ir iš eilės prieidami prie krosnies vantą pakepindavo. Po to užpila gerai garo ir ima luptis. Lupantis turi "sutarti", t.y. išlaikyti ritmą, kuris sudaro "kūlimo mokslą", kitaip tariant, tiek kūlimas (spragilais), tiek vanojimasis turi vieną ir tą patį sutartinį ritmą.
Senesnieji ir svečiai susirinkusiųjų išvanojami, t.y. gulė ant palų ir vieno ar dviejų buvo vanojami.
Išsivanoję ir perkaitę bėga pro duris tik visiems sustojus, o šiaip tegali tik atsitūpti ir laukti, po kojomis kitiems nesimaišant, galo. Vaikai, suaugusiems vanojantis, tupi
užkrosnyje, o vasarą vaikai pirma išvejami namelin, kad nesimaišytų. Tam garui jau ataušus, išsivanoję eina ataušti. Pirtyje likusieji tėvai ima vanoti vaikus, ar drauge vanojasi ir paaugliai. Vaikus vanoja suguldė ant palų po du (suduria šie galvas), kol tie ima verkti.
Išsivanoję vieną kartą, visi prausiasi, kol ateina naujų, ar vėl susitaria kitą kartą išsieilioti. Didieji šilimos mėgėjai susitaria dar ir trečią kartą išsivanoti.
Jei įeina žmogus vanojantis, paprastai to truputį vengiama, kad garas neišeitų, tai dažnai tokiam nuo besivanojančių kliūva po vieną kitą kartą vanta: "Šilmos nepavydim."
Moterys, kaip ir vyrai, pirtyje seniau daug vanodavusios. Bet jos žinojo ir bendrąją pylą, t.y. vieną stovinčią vanodavo penkios, šešios ir pan., atrodo, jog sutartinis vanojimas joms nebuvo taip Įprastas, kaip vyrams.
Vanodavosi tiek vyrai, tiek moterys stati. Pirma lupdavo nugarą, mat ji "didžiausią šilmą paneša ir daugiau niežti", paskui šonus, šlaunis ir, jei yra vietos, pasilipę ant palų - kojas.
Kad vanojantis "galvos šilma nesuimtų", laiks nuo laiko galvą suvilgo šaltu vandeniu, o kad "bloga nepasidarytų", t.y. nesijaustų silpnumo, nenugeibtų (nenualptų)- vilgo šaltu vandeniu krūtinę.
Prieš keliolika metų Duokiškyje iš vieno senuko teko girdėti, o jis persenęs ir jau nukalbėdavo, kad seniau vanojantis būdavę "dainuojama", t.y. sutartinai tariami žodžiai. Dabar tokių sutartinių vanojimosi dainų ne tik neteko sutikti, bet ( ir patys seniausieji nepasakoja5 Šiandieną, kai susirenka pirtin po keletą senų vyrų, tai vanojantis pasitaiko keletas sutartinių šūksnių.
Užpylus garo ir glaudžiam, nešeriant vantą prie kūno, veik visi, sustoję vanotis, džiaugiasi: "U... te-tc-tc-tc. U... tc-te-tc-tc"*.
Pasidžiaugę ir gerai įniršę vanotis.
pradeda antrą šūksnį. Vienas iš senesniųjų surinka: "Na, vyrai, valy, valy, valy!"
Tada vanojasi ,ir dauguma sutartinai šerdami ima tarti: "Valy, valy, valy..." Žodžio tarimo greitis priklauso nuo vanojimosi ritmo: kuo greičiau šeriama, tuo greičiau ir sakoma.
Nusivanojęs vienas, palikdavo savo vantą, jos neturinčiam. Tas vantą pakaitindavo ir pats vanodavosi.

Prausimasis

Išsivanojus pirmą kartą, kartais tik įšilus, buvo trenkama galva. Galvą trinkdavo šarmu, kurį atsineša iš namų, ir tol trinkdavo, kol plaukai ima gurgždėti. Šarmo likučius "skolindavo" neturinčiam arba menką šarmą atsinešusiam kaimynui.
Vaikų galvas ištrinkdavo tėvai ar kiti vyresnieji, su kuriais šie ateidavo. Taip pat jiems padėdavo šie ir nusiprausti.
Po galvos išsitrinkimo paprastai buvo antras pasivanojimas ir tik tada visai prausdavosi ir gerai nusitrindavo vanta kaklą, nugarą, šonus ir t.t. Nugaros pats žmogus nenusitrina, bet įprasta buvo padėti net neprašant. Paprastai greta sėdinčiam pasako: "Patrink, (Jonai), man, aš pačiam nutrinsiu."
Senam žmogui nutrinti nugarą buvo pareiga, ir tas jaunesniajam netrindavo, "tegu jaunieji patys išsitrina".
Trynimui vartodavo skepetas ir liepų karnų "ragažes". Tiek skepetas, tiek ragažes prieš trinant išmuilindavo.
Po nusitrynimų, o šilimos mėgėjai dar po kokio vieno pasivanojimo, imdavo praustis. Prausdavosi visi sutūpę aplink lovį, rankomis semdami vandenį. Vandens į atskirą indą, kad ir atsineštinį kibirą su šarmu, seniau nepildavo. Išbaigę vieną lovį, šildydavo kitą nusiplovimui.
Vandenį pradėję įsipilti į savus indus maždaug prieš 50 metų. Ir nuo tada pirtyje pradėjo rastis kitas kaušas, daug mažesnis, kuris dar vėliau gavo užkabą. Šiuo kaušu pildavosi vandenį, o didžiuoju, ilgakočiu dėdavo akmenis.
Prausdavosi iš to paties lovio, tik senesnieji turėjo pirmumą. Patys paskutiniausi nusiprausdavo vaikai.
Prausimosi metu seniau buvo sekamos pasakos, pasakojama įvairi "teisybė": sakmės, padavimai, vaiduoklių regėjimas ir kalbamasi įvairiais reikalais. Iš atskirų pasakojimų susidaro įspūdis, kad pirtis buvo ir pasitarimų vieta. Kartais senieji patardavo jauniesiems, t.y. vedusiems vyrams daugeliu dalykų, atskleisdavo įvairių jiems žinomų seksualinių paslapčių. Ypač tokie patarimai buvo gausūs moterų bendruomenėje, kur mokė visa ko jaunamartes. Visos tos paslaptys buvo atskleidžiamos tik tarp suaugusių, vaikams ir paaugliams negirdint.

Apsirengimas

Išsiprausę vyrai šluostydavosi savo atsineštiniu rankšluosčiu. Kiekvienos šeimos vyrai turėjo vieną rankšluostį (jis buvo duodamas ne visai švarus, bet namuose kurį laiką vartotas), o neturinčiam, t.y. visai atsitiktinai užklydusiam, duodavo kas nors sausą, t.y. nešluostytą rankšluosčio galą.
Išeinant iš pirties, tuos pačius rankšluosčius sudžiaudavo ant karties, jie likdavo moterims.
Nusišluostę pradėdavo rengtis. Vyrai pirma vilkdavosi marškiniais, tik daug vėliau, pasilipę ant suolo, maudavosi kelnes (kad nesusiteptų). Po to išeidavo iš pirties namelin ir vilkdavosi viršutiniais, o vasarą grįždavo ir vienmarškiniai.
Seneliams ir vaikams padėdavo visada apsirengti paaugliai.
Žiemos metu išeidami iš pirties nešvariais skalbiniais dar apsivyniodavo, o vaikams užrišdavo kaklą, kad vėjas neperpūstų ir nesusirgtų. Kitu metu nešvarius skalbinius nešdavo ant peties.

Vaikai

Pirtin motinos vaikus pradėdavo neštis kokių trejų metų. Ir jie kartu su motina eidavo iki penkių-septynerių metų, tik kai berniukas jau ima klausinėti,kodėl jo su tėvu neleidžia ir t.t., motina jį atiduoda tėvui vestis.
Pirmą kartą su tėvu atėjęs berniukas buvo senesniųjų klausiamas: "Tai nusibodo su boboms praustis?" Vaikas visada, žinoma, nutyli. Tada vėl šis paguodžia: "Ir nebeik daugiau su jom, su vyrais bus geriau."
Tokį vaiką tą dieną senieji "paėmelėja", t.y. ir nuprausia, ir pavanoja. Pavanoja kiekvienas iš senių. Ir šie vaiko sutikimo papročiai dar buvo išlikę maždaug iki 1925 m.
Mažų vaikų pirtin nesinešdavo motinos, kad jie rėkia ir po kojomis kitoms maišosi, trukdo praustis.