Lietuviškos pirties istorija

Pirmą kartą lietuviška pirtis paminėta rusų, vadinamajame Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į „mylnicą", t.y pirtį. Vadinasi, 13 a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Pirtys minimos ir Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose, vėliau 15-17 a. dvarų inventoriuose. Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos 2-jų ir 3-jų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos. T. Narbutas, remdamasis senaisiais istoriniais šaltiniais, 19 a. pirmoje pusėje rašė, kad senovėje turtingieji lietuviai mėgo maudytis šiltose maudyklėse, kartais net kelis sykius per dieną, ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo buvęs šildomas ant akmenų. Neturtingieji, t. y. valstiečiai, statėsi požeminius rūselius su akmenų krosnimis. Išnykus lietuvių dvarų kultūrai iki mūsų dienų išliko tik paprastos 1-2 patalpų vargingų valstiečių pirtys, kurių gausybę nufotografavo ir aprašė žymus Lietuvos muziejininkas disidentas Statys Daunys. Pagal šiuos kuklius statinėlius dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirčių technologiją. Šis įspūdis klaidingas. Žinoma, kad 1536 metais Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, kurių tuo metu buvo apie kelias dešimtis. Labai įdomiai jas aprašo Lietuvos istorijos tyrinėtojas, bajoras Vincentas Sakas: „Didžiausią įspūdį lietuviškos garinės pirtys paliko Rusijos carui Petrui I-jam. Vykdamas į Olandiją mokytis laivadirbystės, jis, užsukęs į Vilnių, buvo nustebintas visuomeninių ir asmeninių garinių pirčių gausybe ir jose užgaišo nemažą laiko. Aišku, kitose Europos šalyse pirčių jis nerado, nes tuo metu Vakarų šalių miestiečiai maudydavosi visuomeninėse voniose. Reikia manyti, kad ir šis įtaisymas Rusijos carui bus patikęs, nes voniose buvo ne tik maudomasi, bet ir smagiai bei daug paleistuvaujama. Grįždamas namo, Petras I-sis, vėl buvo apsistojęs Vilniuje ir to laiko metraštininkai aprašo, kaip jis čia pakrikštijo juodaodį Hanibalą ir netgi kaitino bei vanojo jį Vilniaus didikų Sapiegų ir Pacų pirtyse."
Istoriškai pirtys buvo labiau paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Dainavoje – jotvingių krašte. Vakarų Lietuvoje pirčių buvo mažiau.
Lietuviškų pirčių labai sumažėjo po Valstybės padalijimo ir rusų okupacijos bei 1708-1710 m. maro. Pirčių negausino ir dažni karai, rusų valdžios persekiojimai, lenkiškos kultūros plitimas. Nemaža įtakos turėjo ir bažnyčios draudimai statytis pirtis ir maudyti jose sekmadieniais, galioję Prūsijoje. Sovietinį pokarį išgyveno ir į 1987 m. surašymą pateko vos per 30 000 kaimo pirčių.