Pirtis šiandien

Rimas Kavaliauskas
2013-12-31

Ką tik prasidėjo paskutinė 2013 metų para. Liejasi mintys. Apie pirtį.

Jau dešimtmetis, kaip domiuosi šia sritimi ir aktyviai keičiu Lietuvos pirties kursą. Pasiekta daug. Tačiau norisi kalbėti ne apie tai. Noriu pakalbėti apie pastebėjimus „iš šalies“. Man jie vertingiausi.

Pirtis yra labai prieštaringa vieta. Ji yra absoliučiai buitiška ir kasdieniška - tai neginčijama tiesa, ją patvirtina mūsų protėvių, visą gyvenimą joje besišvarinusių, kartos. Tačiau ji gali prilygti ir švenčiausiai vietai, nes joje beveik kiekvienas pasijunta gerokai laimingesnis. Dėl šios dichotomijos pirtis tampa lengvu taikiniu visokiems manipuliatoriams. Visiems tiems, kas netiki tuo, kad pasaulyje jiems yra skirta asmeninė dalia-laimė ir besilaužiantiems į ateitį pro langą kai yra atidarytos durys. Visiems nesuvokiantiems kaltės komplekso savyje ir jieškantiems kompensacijos kituose. Deja, tokia yra didesnė dauguma „naujųjų pirtininkų“.

Pirtyje žmonės nusirengia ne tik rūbus. Kartu su apdarais, jie „išjungia“ ir dalį „socialinės antivirusinės įrangos“ normaliomis sąlygomis saugančios juos nuo manipuliacijų jų sąmone. Su įjungta antivirusine nelabai pasipirtinsi - nieko napajusi. Tačiau psichologiškai apsunuoginę ir patiklūs (skaityk - infantiliški) pirties lankytojai tampa labai skaniu kąsneliu visokiems „perkūnams“, „pirtyloms“, „laimėms“, ir kitokiems pirties perkrikštams, pasirengusiems vesti jus į naują ir laimingą gyvenimą.

Tai, kam „in real“ prireiktų didžiulės erudicijos, emocinio intelekto ir hipnozės gebėjimų pirtyje padaroma lengvu vantos ar kaušo mostelėjimu - ir nuosavos sektos pradmenys sukurti. Nuogi žmonės yra beveik bejėgiai apsiginti. Nesakau, kad visa tai veda į destruktyvumą, tačiau tai, kad kelių ar keliolikos žmonių likimai ir emocijos „pakimba“ ant naujai iškepto „sektos vado“ pečių - irgi faktas. Jei netikite - savarankiškai pasidomėkite gerai pasaulyje žinomų destruktyvių sektantiškų judėjimų „vaikyste“ - katalikų, komunistų ir nacionalsocialistų. Yra išlikę daug rašytinių, foto ir kino dokumentų. Viskas prieinama internete. Ir ką atrasite - palyginkite su mūsų „lietuviškos pirties“ kūrėjų šventu entuziazmu.

Aš nieko nekaltinu asmeniškai. Tiesiog stebiu ir lyginu. Kaip gamtininkas stebi termityno gyvenimą. Man pirtis ir pirtininkai kaip savotiška sub-bendruomenė, paklūstanti bendriesniems dėsniams ir pereinanti savas vystymosi fazes. Norėtūsi tikėti, kad pirties karštis ir garas jos genezę paspartina ir vaikiškos ligos bus persirgtos greičiau ir lengviau.

Šiandien aš vis su didesne pagarba lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie pirtyje ... tiesiog prausiasi. Kurie nedaro iš pirties tribūnos ar karjeros laiptelio. Kurie nepamiršta pakviesti į ją savo giminių, vaikų. Iš jų aš tyliai mokausi. Kiekvienas žmogus, kuris suvokia saiką pirtyje, kuris išeina ir palieka garo pirčiai, palieka karščio jai išdžiūti, neišnaudoja jo iki paskutinio...

Man būna šiek tiek skaudu matyti, kad pirties garas yra „geriamas“ kaip lietuviškuose pobūviuose degtinė - be „užkandos“, stiklinėmis... Mums dar taip trūksta gurmaniškumo...