Pirties kultūros grimasos

Rimas Kavaliauskas
2013-10-23

Šiais metais bus jau dešimtmetis kai išsikėliau su tikslą – atgaivinti Lietuvoje pirties kultūrą. Matyt 10 metų yra toks simboliškas laikas, kai susimąstai apie nueitą kelią. Galėčiau pasakyti, kad esu patenkintas – pirties kultūra tikrai atgijo. Tai matosi jau vien iš renginių.Iš spontaniško pirtininkų judėjimo. Pagaliau – ir iš grynai lietuviško pavydo bei apkalbų srauto, kuris „Marijos žemėje“ neišvengiamai lydi kiekvieną bent kiek pastebimesnį visuomeninį reiškinį.

Tačiau iš tiesų meluočiau, jei sakyčiau, kad esu patenkintas. Priešingai – pasigendu tos sielos ramybės, kuria tarsi ir turėtų „kvepėti“ šiuolaikinė pirties kultūra. Vietoje ramybės mūsų pirties susibūrimuose, procedūrose, renginiuose skamba kitos gaidos. Noras pasirodyti, lenktyniavimas, ambicijos.... arba – perdėtas nusimenkinimas, keliaklupsčiavimas, ažiotažas „pirties profesionalų“ akivaizdoje. Ar tikrai vadinamųjų „pirtininkų“ atsiradimas yra vienareiškmiškai teigiamas dalykas? Juk šalia pirtininko kiti tampa pasyvūs, laukiantys komandos... Kada bus garas, kada kuo tepsimės... Ar tikrai pirtininkas tai jaučia geriau nei mes patys?

Yra ir kita medalio pusė. Žmonės į pirtį ateina iš miesto. Iš dulkinų gatvių, iš ankštų biurų, pavargę nuo mobilių telefonų ir nuolatinio skubėjimo. Netgi pervargę... Jie atsineša gilų nepasitenkinimą savimi, savo gyvenimo aplinkybėmis, savo santykiais, savo kūnu pagaliau...Pirtininke, padėkite, kiek tai kainuos? Aaa, o negalima pigiau? Žmogus, nepatenkintas savo kūnu ir gyvenimu, netgi paslapčia jų nekenčiantis bando nusipirkti kelias laimės valandas. Jam pavyksta, jis nori dar ir dar... Tai žinoma, gerai, kad jis sveikatinasi pirtyje. Tačiau PIRKDAMAS paslaugą žmogus šiek tiek niekina jos pardavėją ir tarsi nusimeta nuo savęs visą atsakomybę už savo būseną. Užmokėjau - vadinasi turiu kažka gauti. Tokiu būdu senoji pirtis, visada buvusi tiesiog žmogaus gyvenimo dalimi tampa ta vieta, į kurią pabėgama nuo gyvenimo. Kaip į restoraną ar kazino. Senasis pirties ritualas patampa dažnai gana menkaverčiu ir negilaus turinio „aštrių pojūčių“ šou. O pirtininkas – pirties „žokėjumi“, linksminančiu publiką. 

Tokia pramoginė pirtis jau nebėra ta „gamtinė“ bendruomeninė pirtis, o tiesiog miestietiškos kultūros prielipas – išvažiuojamasis SPA salonas, jeigu norite. PAgrindiniu jos varikliu tampa suma, kuri sumokama už procedūros pravedimą. Lyg ir viskas teisingai, tačiau išnyksta pirties dvasia, o tiksliau – pirtis atsitoja ant jai svetimų miesto prekinių-piniginių santykių pamatų.

Štai ir mąstau, ką su tuo daryti...