Kas vanojime svarbiausia

Rimas Kavaliauskas
2013-10-14

Pastaruoju metu, išpopuliarėjus vanojimui, stebiu kaip gražiai vanoja daugelis. Kaip atsiranda daug įvairių judesių, judesiukų. Visų jau ir nesuminėsi. Ir nejučia kyla klausimas – ar jie visi reikalingi? Ar tas, kas naudoja 2-3 judesius, vanoja prasčiau nei išpildantis visą „privalomąją pirtininko programą“?

Atsakymo vėl ieškau pojūčiuose. Ką jaučia gulintis žmogus? Ar jam yra svarbu kaip bus atliktas vienas ar kitas vantos mostas? Ar jis gali nugaros oda atskirti „pusiau aštuoniukę nuo „klasikinės aštuoniukės“?

Nežinau kaip kitiems, bet man nėra didelio skirtumo koks bus judesys, jeigu tik jis atneša pakankamą šilumos kiekį. Jeigu garas maloniai šildo, o kartais „kandžiojasi“. Žinoma, yra skirtumas tarp „glostančios“ ir „trinančios“ rankų. Tam tikru momentu norisi vieno, tam tikru kito. Dažniausiai pradžioje norisi glostymo, o pabaigoje - trynimo. Kai kūnas įpranta.

Man asmeniškai vanojimas yra šilumos receptorių „pamaitinimas“. Tarsi kojose ir kitose kūno vietose būtų daugybė alkanų burnyčių, kurios prašosi pamaitinamos. Pamaitinamos šiluma. Ir kai jaučiu, kad štai atėjo ta palaiminga šilumos „degustavimo“ akimirka, judesys nebesvarbu. Ne, svarbu - svarbu, kiek jis yra „pakasantis“ odos paviršių. Ypač malonu, jei kažkur niežti, o tą vietą pakaitina ir patrina. Tai sukelia malonumą, tolygų seksualiniam.

Iš šių palyginimų lyg ir aišku, kad vanojime malonumą sukelia judesio intensyvumas, visų pirma šiluminis. Svarbu tinkamai panaudoti nematomą procedūros įrankį – pirties garą. Būtent darbas su nematomu garu šildančiu žmogauys kūną ir sudaro visą vanojimo grožį, prasmę ir esmę.